Į keletą kilometrų nuo Palangos nutolusį Pakrančių apsaugos rinktinės Karklės atraminį punktą išsiruošiu kartu su per televizorių rodoma eiline keturkojo vokiečių policijos komisaro nuotykių serija. Toloka kelionė bundančiu pajūrio dviračių taku baigiasi prie žalios spalvos vartų, kuriems prasivėrus pasitinka guvūs ir tvirti pasieniečių rankų paspaudimai.
Tik spalį atidarytame punkte sudarytos visos sąlygos tarnauti bei ilsėtis tiek valstybinės sienos sergėtojams, tiek ir jų keturkojams kolegoms. Vyresnysis puskarininkis Giedrius Gumuliauskas, čia dirbantis kinologu – instruktoriumi, atveria medines šunų voljero duris ir lydi taku, vedančiu pro greta sustatytas atskiras patalpas kiekvienam gyvūnui. Pasienietis pasakoja, jog šunų čia – beveik dvi dešimtys. Vieni ilsisi po naktinės pamainos, kiti – rengiasi mokymams. Keturkojams pasieniečiams įrengti atskiri kambarėliai poilsiui, kai kuriems – net šildomos būdos. Užuodę lankytoją šunys ima loti, o kitapus voljero baltuojantys aštrūs rotveilerio dantys verčia sunerimti, ar tvirtas jį saugančios tvoros užraktas.
Šalia voljero – kitas statinys, kuriame šunų mokymams įrengti specialūs kambariai. „Šunys dirba ir aštuonias valandas, ir parą. Nuolatinio darbo laiko jie neturi. Svarbu yra duoti šuniui pailsėti, o keturkojis ilsisi tada, kai būna ramus“, – rodydamas pasieniečių šunų treniruočių kambarį apie jų darbo režimą pasakoja G. Gumuliauskas. Čia vyksta keturkojų pasirengimas tarnybai, kuomet į sienas įstumiamuose stalčiuose paslepiami trotilo ar narkotinių medžiagų kvapais iškvėpinti mėginiai. Netrukus tarpduryje pasirodo šeimininko lydimas vokiečių aviganis ir klusniai laukia komandos. Pasieniečiui ištarus „bomba“, šuo, laukdamas atlygio – savo mėgstamo žaislo, po kelių akimirkų atsigula šalia stalčiaus, kuriame sprogmenimis iškvėpintas audinys.
Anot G. Gumuliausko, taip dirbantis keturkojis – sunkaus darbo rezultatas. „Prieš atrinkdami šunį tarnybai, pirma tiriame jo psichiką. Tėvų, kurie turėjo silpnesnius instinktus, palikuonys tarnybai tinkami nebus. Atsirinkę keturkojį, imame pratinti jį prie būsimo darbo, įvairiausiais būdais stipriname šunį. Vėliau lavinami grobio, medžioklės, gynybos instinktai, priklauso, kokią tarnybą atliks gyvūnas. Dirbti gali net ir veislės neturintys šunys, svarbu, kad būtų psichologiškai stiprūs ir stabilūs. Dabar nustatyta, kad labradorai, vokiečių ir belgų aviganiai geriausiai tinka narkotikų, sprogmenų ir žmonių paieškai“, – tarnybos ypatumus vardina kinologas.
Grįžę į kiemą, šnekučiuojamės su būriu pasieniečių – kinologų, kurių tądien punkte dešimt. G. Gumuliauskas iš voljero atsiveda Diksą, jau ketvirtą pasieniečio treniruojamą keturkojį, juodą dviejų metų labradorų retriverių kalaitę. Šuo draugiškai leidžiasi glostomas ir šalia šeimininko negirdėti voljere aidėjusio lojimo. „Vidaus tarnybos laipsnių keturkojai neturi, jiems yra skiriamos specialios kategorijos – tai tam tikrais testais nustatomi šuns tarnybiniai gebėjimai, kuomet įvairiose vietose paslepiami gyvūno ieškomi daiktai. Aukščiausios kategorijos keturkojis turi rasti viską, klaidų daryti jis negali“, – sako kinologas.
Pasienietis augintinį aprengia specialia uniforma, sužinau, kad pats šunį ir šukuoja, plauna kailį specialias šampūnais. „Stengiamės rinktis tokias veisles, kurių nereiktų kirpti“, – apie šunų priežiūra pasakoja vyras. Kol Diksa bėgioja žole, G. Gumuliausko klausiu, kada šunims ateina pensininko amžius. „Šunys dirba tol, kol gali, į pensiją jie neišeina. Per daugiau kaip penkiolika metų, kuomet sienas saugoti ėmė ir keturkojai, tarnyboje nėra ir žuvusių šunų“, – sako kinologas.
Anot pasieniečio, šunys už gerą tarnybą skatinami, šeimininkai net švenčia augintinių gimtadienius, kuomet keturkojams suruošiamos ir nekasdienės vaišės. „Tarnaudamas turi pasitikėti ir žmogumi, ir šunimi. Jei tarnyboje kuo nors nepasitiki, į ją geriau visai neit“, – paklaustas, kas patikimesnis pasienietis, šuo ar žmogus, atsako G. Gumuliauskas. Diksa amsi tarsi pritardama ir netrukus grįžta į voljerą, mat prieš važiuodama tikrinti laivų, kalaitė privalo pailsėti.
