Tačiau svarbiausiu tikslu, padedant Tailando šunims, pora laiko jų populiacijos augimo kontrolę. Iki šiol salose vietiniai šią problemą spręsdavo žiauriu būdu – gyvūnų nuodijimu.
Į Tailandą – dirbti ir gyventi
„Pastaruosius porą metų gyvename tarp Lietuvos ir Tailando. Kadangi esu laisvai samdomas fotografas Lietuvoje, turiu galimybę žiemą išvažiuoti į šiltesnius kraštus ir dirbti fotografu ten.
Pirmą kartą Tailande praleidome standartines dvi savaites, vėliau šešias, pernai pabuvome mėnesį, o šiemet jau pusmetį esame čia“, – pasakojo Mantas. Pasak jo žmonos, Tailande jie abu jaučiasi kaip namuose – ten jų draugai, darbas ir buitis.
„Galbūt kiti galvoja, kad diena iš dienos deginame bambas, bet, tiesą pasakius, prie jūros praleidžiame mažiausiai laiko, nors gyvename nuostabioje Koh Kood'o saloje, kurią atradome prieš 4 metus“, – pasakojo Rasa.
Tai ketvirta pagal dydį sala Tailande, tačiau motoroleriu ją galima pervažiuoti per nepilną valandą. Atplaukiant į salą iš toli pasitinka kokoso palmių plantacijos, o paplūdimiai – tarsi iš atviruko. Skalaujama nuostabaus turkio spalvos vandens ši sala dar tik atrandama turistų.
Nematoma salos pusė
Viskas atrodo gražu ir tarsi specialiai skirta idealioms atostogoms. Bet gražu tik tiems, kurie čia atvyksta trumpam pailsėti. Gyvenantiems, dirbantiems sala atskleidžia visai kitokias savo spalvas, tikina Rasa.
Pasak jos, kiekvienas, kuris Koh Kood‘ą vadina savo namais, gyvena paprastą gyvenimą: vietiniai arba žvejoja, arba turi kokį smulkų verslą – parduotuvę, barą. Atvykėliai bando įsilieti, susidraugauti su tajais. Jie labai draugiški, dar nėra „sugadinti“ beprotiško turizmo tempo.
Profesionaliai fotografuojantis Mantas saloje dirba pagal profesiją, Rasa – mokytoja, taip pat abu užsiima vestuvių planavimu ir organizavimo šioje saloje.
Tačiau prieš kelis mėnesius jų kasdienybę užpildė kita veikla, visiškai nesusijusi nei su darbais, nei su atostogomis. Jau kurį laiką jie gelbėja Tailando saloje valkataujančius šunis.
„Ilgiau pagyvenus pradedi matyti tai, ko kiti nepastebi. Pradedi atskirti tikras tajų šypsenas nuo apsimestinių. Mes jau per pirmą savo vizitą čia sutikome juodą kalytę.
Ji gyveno viešbučio teritorijoje – kaip čia įprasta: šunys niekam nepriklauso, bet vietiniai, jei turi atliekamo maisto, ypač viešbučių teritorijose, negaili jiems ir duoda ėsti.
Bet jis dažniausiai vienas ir tas pats – virti ryžiai. Nuolat mintant vien ryžiais silpnesnių šunų imuninė sistema neatlaiko, juos užpuola ligos“, – pasakojo Rasa.
Iš pradžių tai matydami lietuviai tik stebėjosi. Naujomis akimis į Tailando šunis jie pažvelgė sulaukę liūdnos žinios iš Lietuvos – 10 metų bokseris, kurį pora augino Klaipėdoje, po sunkios ligos išėjo ten, kur geriau.
„Mums tai buvo labai skaudi žinia. Šis įvykis apsuko mūsų gyvenimą 360 laipsnių kampu. Norėjome padėti tiems, kam trūksta pagalbos. Paliegę, dažniausiai ligoti, turintys odos problemų šuniukai nuolat valkatauja Koh Kood‘o saloje. Prie kiekvieno namo, viešbučio ar tiesiog šalikelėje visada pamatysi bent kelis. Jie neturi namų, neturi šeimininkų, tad tiesiog įsitaiso gyventi ten, kur jiems kas nors duoda maisto.
Šiemet be galo daug kalyčių atsivedė šuniukų. Saugodamos vaikus nuo piktų žmonių kalytės juos atsiveda atokiose vietose: po olomis, namo pamatais, toli džiunglėse, kad niekas nepasiektų.
Dažnai niekas net nežino, kur tie šuniukai, kol jie po mėnesio, kito pradeda patys bėgioti“, – kalbėjo Rasa. Taip apleistų ir niekam nereikalingų šunų populiacija Tailande tik auga.
Anot Manto, Tailande situacija su šunimis yra baisiau nei baisi. Jų čia tiek daug, kad neįmanoma praeiti 5 metrų, nesutikus šuns gatvėje.
Mišrūnai nuo gimimo priversti valkatauti, nes tajai namuose augina tik veislinius šunis. Pavyzdžiui, dabar labai populiarūs Sibiro haskiai, kainuojantys po 300 eurų. Tačiau net ir veisliniai šunys ūgtelėję neretai atsiduria ten, kur ir jų nekilmingi gentainiai – gatvėje.
Pasak Manto, dažniausiai įsigyjami maži šuneliai. Kol jie gražūs ir atrodo kaip žaislai, jais rūpinamasi. O kai užauga – išmetami į gatvę.
„Man neteko matyti, kad tajai žaistų su augintiniais, vedžiotų juos su pavadėliu. Šunys atrodo labai nelaimingi“, – pastebėjo pašnekovas.
Brangus šuo – vienas iš būdų pasipuikuoti. Jis tarsi dantų kabės, kurios taip pat brangios.
Ieškodamas atsakymo, kam tajams apskritai reikalingi šunys, lietuvis nusprendė, jog prabangus augintinis namuose – prestižo reikalas.
„Tajams svarbu, kad apie juos kiti galvotų teigiamai, jiems svarbu pasirodyti pasiturinčiais. Brangus šuo – vienas iš būdų tai parodyti. Jis tarsi dantų kabės, kurios taip pat brangios“, – sakė Mantas.
„Pacientų“ – ant kiekvieno kampo
Vienas pirmųjų Pralgauskų globotinių buvo saloje prie degalinės rastas apleistas labradoras. Kaip ir daugelis čia esančių šunų, jis turėjo odos problemų, buvo nusikasęs iki kraujo, baugštus, niekuo nepasitikintis.
Pora jį po truputį prisipratino, patepė žaizdas, davė vaistų, kasdien pamaitindavo geru maistu. Po savaitės jis atrodė žymiai geriau.
Suprasdami, kad neturi specialių veterinarijos mokslo žinių, kurios reikalingos gelbėjant apleistus gyvūnus, jie ketino įkurti ne pelno siekiančią organizaciją. Tačiau netrukus suprato, kad tam reikalingų lėšų neturi, be to, biurokratinės procedūros užtruktų ilgai. O pagalbos šunims reikia dabar.
Tad galiausiai lietuviai sukūrė puslapį socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame dalinasi pagalbos prašymais ir sėkmės istorijomis. Gydyti gyvūnus jiems padeda veterinarai iš viso pasaulio.
„Mūsų tikslas – šviesti lietuvius ir užsieniečius bei pačius tajus, todėl informacija pateikiama lietuvių ir anglų kalbomis. Norėtumėme turėti prieglaudą, kurioje galėtumėme prižiūrėti pačios prasčiausios sveikatos šunelius.
Esame tiesiog du žmonės, kurie labai myli šunis ir nusprendė jiems padėti, – sakė Mantas.
Tačiau patys šiuo metu nuomojamės namą tik tam periodui, kuriuo būname Tailande. Jame negalime laikyti daugiau nei du gyvūnus. Vienas iš jų – kalytė Zuika, kurią planuojame parsivežti į Lietuvą.
Kitas šuniukas Kaštonis yra vietinis mišrūnas, kuris kažkaip atklydo pas mus prieš porą mėnesių ir nuo to laiko liko“, – pasakojo Mantas.
Oficialiai savo veiklos jie nėra įforminę. „Esame tiesiog du žmonės, kurie labai myli šunis ir nusprendė jiems padėti“, – sakė Mantas.
Kasdien su savimi jie turi vaistų, vitaminų ir šunų maisto. „Važiuojame jau žinomais ir naujais maršrutais pas šunis, kuriems reikia pagalbos. Anksčiau tiesiog pamaitindavome juos, o dabar apmokame veterinaro atliekamas sterilizacijos procedūras“, – pasakojo pašnekovai.
Tai nėra pigu, kadangi saloje nėra nė vienos veterinarijos klinikos ar veterinaro.
Tad sunkiausiai sergančius gyvūnus tenka gabenti į žemyninę Tailando dalį, kurioje veikia tajų arba užsieniečių veterinarų klinikos.
Vieno gyvūno kelionė į artimiausią kliniką kainuoja mažiausiai 150 eurų. Už procedūras tenka mokėti atskirai.
Šunis laiko parazitais, pagalbos ranką tiesia svetimšaliai
Pasak Tailande gyvenančių lietuvių, nors tajai iš prigimties geri žmonės, bet šunys jiems greičiau parazitai, nei geriausi žmogaus draugai.
„Svetimus šunis jie veja šalin, šaudo į juos iš laidynių, kai kur viešbučių teritorijose nuodija. Draugai pasakojo, kad viename viešbutyje svečiai pasiskundė, kad šunys garsiai loja ryte, tai kitą dieną darbuotojai jais atsikratė – pabėrė nuodų.
Įprasta mušti šunį, jei jis loja išvydęs svetimą žmogų. O juk gyvūnas tiesiog saugo namus...“, – apie kraupų elgesį su gyvūnais pasakojo Rasa.
Anot jos, tajai nesupranta šunų elgsenos, todėl net ir nuo draugiškai nusiteikusių keturkojų, džiaugsmingai lojančių ir taip „besisveikinančių“, bėga kuo toliau.
Norint Tailande įkurti nepelno siekiančią organizaciją, reikia pervesti į banką 15 000 eurų, kurių negali naudoti jokioms veiklos reikmėms. Negana to, dar turi parodyti, kad turi 8000 eurų grynais.
Padėti engiamiems Tailando šunims stengiasi tik užsieniečiai.
„Tailande yra nemažai prieglaudų ir veterinarijos klinikų, kurios įkurtos svetimšalių.
Daugelis atvykėlių, kaip ir mes, tiesiog pasibaisi gyvūnų situacija, jie nori padėti. Tačiau norint įkurti nepelno siekiančią organizaciją Tailande, reikia kalnus nuversti.
Valdžia nori kontroliuoti kiekvieną žingsnį. Paradoksalu, nes pati valdžia nė piršto nepajudina dėl gyvūnų gerovės.
Juokingas faktas: norint Tailande įkurti nepelno siekiančią organizaciją, reikia pervesti į Tailando banką 15 000 eurų, kurių negali naudoti jokioms veiklos reikmėms. Negana to, dar turi parodyti, kad turi 8000 eurų grynais“, – pasakojo Rasa.
Galbūt todėl šiuo metu Tailande yra tik viena didelė gyvūnų globos organizacija „Soi Dog“ (išvertus „Gatvės šuo“). Tai – užsieniečių įsteigta pelno nesiekianti organizacija, kuri kasmet padeda tūkstančiams benamių šunų. Per 3 metus vienoje saloje jie sterilizavo 20 000 šunų. Tačiau net ir tai tėra lašas jūroje.
„Esame pažįstami su šios organizacijos direktore – ji mums pataria įvairiais klausimais. Be kitų žmonių pagalbos, vargu ar ką nuveiktumėme. Baisiausias dalykas, kad Tailande gatvės šunys yra gaudomi ir išvežami į Vietnamą, kur jie verdami gyvi ir naudojami maistui. Joks įstatymas to nedraudžia“, – baisėjosi lietuvė.
Šunų skaičių „reguliuoja“ juos žudydami
Šiuo metu pora nuolat rūpinasi maždaug 200 salos šunų. Jų nuolat daugėja, nes vienintelė vietiniams žinoma populiacijos augimo kontrolė – gyvūnų žudymas. Dažniausiai jau minėtas nuodijimas.
Pora galėtų papasakoti daugybę istorijų apie sergančius ir mašinų bei motorolerių partrenktus šunis – šie nelaimėliai yra jų kasdienybė. Dėl atsainaus vietinių, o kartais ir turistų, požiūrio į šunis tragedija vos nesibaigė ir jų auginamos Zuikos gyvenimas.
„Vieną dieną palikome savo Zuikytę namie ir nulėkėme iki šunų šeimynos sugirdyti vaistus. Užtrukome gal 10 min., o grįžtant pamatėme savo kaimynus tajus nerimo pilnais veidais mosuojant rankom. Negeras jausmas persmelkė iškart, o privažiavus arčiau tiesiog širdis nusirito į kulnus. Ant žolės gulėjo Zuika.
Paaiškėjo, kad kažkoks turistas lėkdamas motoroleriu partrenkė ją. Laimė, Zuikytė išgyveno. Saloje nėra veterinarijos klinikos, bet ligoninėje dirbantys mūsų draugai pasirūpino augintiniu, peršvietė rentgenu ir pan.“, – pasakojo Rasa.
Svarbiausiu savo tikslu dabar jie laiko šunų sterilizaciją. Tačiau pasiekti, kad tai įgautų nors kiek didesnį mastą sudėtinga – vietinė valdžia ne tik nenori leisti savo lėšų, bet ir nepageidauja užsieniečių pagalbos.
Pralgauskams vis dėlto pavyko gauti leidimą: „Po ilgų pokalbių sutarėme, kad veiksime kartu su valdžia, tiksliau mes ir toliau rūpinsimės šuniukų gerove, bet sakysime, kad visa tai daro valdžia.
Gavome ir palaiminimą masinei sterilizacijai. Jau susisiekėme su veterinarijos mokykla viename Tailando miestelių ir jie sutiko padėti. Spalį turėtų atvykti 20 mokytojų ir 10 studentų, kurie per porą dienų sterilizuos apie 100 šunų.
Todėl iki spalio turime surinkti reikiamą sumą pinigų, kurie bus sumokėti už studentų apgyvendinimą, maistą, kelionės išlaidas. Mokytojai savo išlaidas padengs patys“, – apie pasiektą pergalę sakė Rasa.
Trūksta net antkaklių
Visas geradarių paaukotas lėšas pora skiria šunų reikmėms. Kai kurie pirkiniai elementarūs, tačiau būtini. Pavyzdžiui, antkakliai. Daug Tailando salose esančių šunų kieme pririšami paprasčiausiomis vielomis.
„Vieną dieną važiavome pas gerai žinomą salos žmogų, kuris augina 7 šunis ir jie visi buvo pririšti su vielomis. Kaklai iki kraujo nutrinti, šunys ligoti, blusos tiesiog iš toli matyti.
Sakysite, kam stengtis padėti, jei šunys turi šeimininkus? Bet jeigu žmogui nerūpi? Mes bandėme jam sakyti, kad taip laikyti šunis nėra gerai, bet šeimininkas tik šypsodamasis numojo ranka: „Viskas gerai“. Tačiau juk taip nėra“, – įsitikinę lietuviai.
Paaukoti Pralgauskų veiklai galima per Paypal: foto@mantaspra.com arba bankiniu pavedimu.
Savo neoficialią organizaciją „Sabai Dog Koh Kood Foundation“ pavadinę Rasa ir Mantas tai padarė neatsitiktinai: „Žodis „Sabai“ tajų kalba reiškia „laimingas“, o mes labai norime matyti salos šuniukus laimingus“.
Sugrįžę į Klaipėdą jie ketina išmokti, kaip suteikti pirmąją pagalbą šunims – statyti lašelinę, paimti kraują ir t.t. Veterinarai, galintys to pamokyti Mantą ir Rasą, prašomi susisiekti su jais per fondo „Facebook“ paskyrą.
„Gyvendami Tailande išmokome neteisti žmonių. Pyktis ir neapykanta yra tik blogis, nukreiptas į mus pačius. Taip susiklostė, kad galime padėti Tailande, o ne Lietuvoje gyvenantiems šunims. Tai ir darome. Vadovaujamės mintimi: „Jei ne mes, tai kas? Jei ne dabar, tai kada?“ – apie savo veiklą sako Rasa ir Mantas.
