Taigi išeina taip, kad augintinis vienokiu ar kitokiu būdu sukelia problemų. Tad kodėl apskritai žmonėms reikia augintinių?
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialistė Lina Numavičienė teigia, kad reikia suprasti, jog visų pirma mes patys esame gyvūnai, o tik tada žmonės.
Kalbant apie augintinius reiktų atsigręžti į savo protėvius, nes pirmykščių žmonių santykiai su gamta buvo kur kas glaudesni. Pasak psichologės, namuose laikydami augintinius žmonės siekia išlaikyti ryšį su gamta, atkartodami protėvių patirtį.
Dėl begalinio tempo ir konkurencijos mums trūksta saugių ir artimų santykių, kartais jų iš viso neužmezgame, taigi nepatiriame subjektyvaus saugumo jausmo. Bendravimas su augintiniais padeda kompensuoti šį praradimą.
„Protėvių santykis su gyvūnais turėjo įvairialypę reikšmę. Gyvūnai mūsų protėviams padėjo patenkinti esminius poreikius, buvo maisto, šilumos ir saugumo šaltinis. Šiandien didžiąją dalį mūsų esminių poreikių tenkina civilizacija, tačiau tuo pačiu ji kelia ir naujų iššūkių. Dėl begalinio tempo ir konkurencijos mums trūksta saugių ir artimų santykių, kartais jų iš viso neužmezgame, taigi nepatiriame subjektyvaus saugumo jausmo. Bendravimas su augintiniais padeda kompensuoti šį praradimą“, – teigia L.Numavičienė.
Koks augintinis toks ir šeimininkas?
Kiekvienas žmogus augintinį renkasi pagal savo individualius asmenybės bruožus.
„Žmogaus nepatenkintų poreikių ir asmeninių sąvybių derinys lemia augintinio pasirinkimą. Pasak psichologės-žurnalistės Stephanie Pappas, Paris Hilton augintinis čihuahua ją leidžia apibūdinti kaip smalsią, siekiančią naujų patyrimų, besidominčią menais ir kultūra. Tuo ji, beje, yra panaši į Isaacą Newtoną ir kitus „žaislinių“ šunų veislių augintojus. Tuo tarpu auginantys draugiškus šunis, tokius kaip labradorai ar auksaspalviai retriveriai, dažniausia yra tokie žmonės, su kuriais susitarti lengviausia“, – pavyzdžių pateikia L.Numavičienė.
Psichologės teigimu, nors gyvūno pasirinkimui finansinės išlaidos įtakos dažniausiai neturi, žmogui svarbi aplinkinių nuomonė. Ji svarbi tiek, kiek žmogus nori būti socialus. Remiantis tuo galima teigti, kad taip atsiranda ir vadinamosios „gyvūnų mados“, kai augintinio pasirinkimą lemia visuomenėje vyraujančios tendencijos.
„Augintinis tai ne tik asmens poreikius, bet ir jo būdo savybes (matomas ir ne tik) atspindintis objektas. Atidžiai pažvelgę į žmogaus augintinį ir savęs paklausę, kokius jausmus kelia šis gyvūnas, galime nuspėti, koks gi išties yra jo šeimininkas. Augintinio pasirinkimas ir buvimas su juo šeimininkams padeda atskleisti anksčiau nedemonstruotas asmenines savybes“, – įsitikinusi L.Numavičienė.
Netradicinių gyvūnų savininkai gali pasižymėti didesnės apimties nepatenkintais poreikiais.
Augintinis – šeimos gyvenimo veidrodis
Dažnai tenka stebėti žmones, kurie su savo augintiniais elgiasi kaip su vaikais: sėdi prie stalo, valgo iš vienos lėkštės ar kartu miega.
Pasak psichologės, toks elgesys rodo, kad žmogus turi savęs paklausti, kodėl taip nutiko ir kas už to slypi, kokie tikrieji jo poreikiai ir su jais susiję jausmai.
Šeimoje augintinis turi užimti atitinkamą vietą – tada neiškils jokių problemų nei pačiam augintiniui, nei šeimos nariams.
L.Numavičienės teigimu, „gyvūno auginimas šeimoje paliečia įvairiausius šeimos kaip sistemos aspektus. Tai ir tarpusavio santykiai, įsipareigojimai, individualūs poreikiai, raidos etapai, krizės, netektys, ligos ir kt. Gyvūnas – tai tarsi šeimos gyvenimo veidrodis.“
