Kai kurios medžiojamos ančių rūšys kaip kuoduotoji antis, nežinodamos medžiotojų kalendoriaus, jaunikius išsiperi ypač vėlai – nemaža jų dalis tik liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Dėl to jos dažnai pasmerkia savo vadas ir save pražūčiai.
Jau ne pirmus metus Lietuvos ornitologai pastebi, kad kai kurių ančių rūšių perėjimo sezonas itin vėlyvas. Ypatingai kuoduotosios anties. Šios antys šalyje dažniausiai peri žuvininkystės tvenkiniuose, seklesniuose eutrofiniuose ežeruose, apleistuose žvyro karjeruose, durpynuose, t. y. vietose, kurias pirmiausiai stengiasi aplankyti medžiotojai.
Kai kuriuose žuvininkystės tvenkinių kompleksuose tai viena gausiausiai perinčių ančių rūšių! Dėl palankių veisimosi ir specifinių mitybinių sąlygų žuvininkystės ūkiuose kuoduotosios antys jauniklius atsiveda itin vėlai – dažnai jų pirmosios vados pasirodo tik liepos pradžioje, o didžioji dalis ančiukų išperima liepos antroje pusėje. Pačios vėlyviausios vados pasirodo tik rugpjūčio pradžioje.
Ančiukai pradeda skraidyti sulaukę maždaug 50 dienų amžiaus, todėl, prasidėjus medžioklės sezonui, jie dar būna nedideli, o ūgtelėję – visiškai nesavarankiški ir skristi bei pasirūpinti savimi tikrai negali.
Vėlyvas vadas dažnai išperi ir kitos ančių rūšys: rudagalvės, didžiosios ir pilkosios antys. Paprastai jos pasirodo anksčiau, tačiau rugpjūčio pradžioje Lietuvos vandens telkiniai dar pilni neskraidančių įvairių rūšių ančiukų. Taip pat vėlyvomis antromis ar pakartotinėmis dėtimis pasižymi ir laukiai – dar viena medžiojamųjų paukščių rūšis. Rugpjūčio viduryje dažname vandens telkinyje pamatysime laukių šeimynas su vos poros savaičių jaunikliais.
Ančiukai pradeda skraidyti sulaukę maždaug 50 dienų amžiaus, todėl, prasidėjus medžioklės sezonui, jie dar būna nedideli, o ūgtelėję – visiškai nesavarankiški ir skristi bei pasirūpinti savimi tikrai negali. Taigi, kas atsitinka prasidėjus medžioklės sezonui? Ančių medžioklės daugelyje vietų pradedamos nuo rugpjūčio 15 dienos, kai ančiukai yra vos 2–3 savaičių amžiaus. Tai reiškia, kad jiems iki savarankiško pirmojo skrydžio dar reiks luktelti apie 3–4 savaitės ir jie tokiu metu dar tik pūkus į plunksnas keičia.
Tarkime, kad medžiotojai laikosi taisyklių ir nešaudo į plaukiojančias antis, kurių tarpe yra ir neskraidančių jauniklių. Tačiau lengvu medžiotoju laimikių tampa vargšės jų motinos. Patelės saugiai suslapsčiusios vaikus ir aplinkui aidint šūviams, bando pasprukti nuo gąsdinančio garso, bet tik paskutinę minutę pakilus į orą tampa medžiotojo laimikiu. Kaip tik tokiu metu jos tampa lengviausiu taikiniu.
Motinai žuvus, žus ir jos dar neskraidančių pūkuotukų vada. O savo plunksnas spėjusios išnešti patelės vis vien kenčia dėl nuolatinio trikdymo ir joms keliamo streso medžioklės metu, nes nuolat stengiasi grįžti pas paliktus jauniklius, o ten jas ir vėl pasitinka šūviai.
Per ankstyva vandens paukščių medžioklė yra ne tik neetiška gyvūnų atžvilgiu ir neracionali gamtos turtų naudojimo požiūriu, bet ir prieštarauja Europos Sąjungos Paukščių direktyvai, kurios 7 straipsnis sako: „Valstybės narės (...) rūpinasi, kad rūšys, kurioms taikomi teisės aktai dėl medžioklės, nebūtų medžiojamos nei jauniklių auginimo, nei įvairių veisimosi stadijų metu.“
Taigi, leisdamos medžioti rūšis, dar auginančias jauniklius, Lietuvos institucijos pažeidžia minėtos direktyvos reikalavimus.
Todėl Lietuvos ornitologų draugija prašo Aplinkos ministerijos ančių medžioklės pradžią nustatyti, tada, kai baigiasi jauniklių auginimo laikotarpis, t. y. nuo rugsėjo mėnesio 1 dienos.
