Žiemkenčių javų, žieminių rapsų želmenys yra tikro gyvenimo, jo garantijos ženklas. Kaip jie sudygsta, kaip peržiemoja, toks būna ir mūsų gyvenimas.
Šiandien galime sakyti – būdavo, nes šių laikų supratimas apie derlių ir jo pasidalijimą visai kitoks. Beje, ne paslaptis, kad daugelis mūsų dabar nieko apie želmenis, apie žiemkenčius nežino, nes duoną perka parduotuvėje, jos kelio nuo dirvos iki namų nežino ir neįsivaizduoja.
Tačiau per tuos keletą šimtmečių, kai mūsų laukai miškų ploto sąskaita didėjo, platėjo, kai pasėlių plotai tapdavo vis tankesni, prie šios naujienos ypač prisirišo laukiniai gyvūnai. Atrodo, kad dirvų „gyventojų“ ir želmenų naudotojų yra ne tiek mažai; maža to, kai kas želmenų laukuose gyvena nesidomėdami pačiais javų daigais. Jiems reikia kažko kito. Tokia trauka labiausiai stebima visoje Europoje; tiesa, regionuose, kur tradicinės (snieguotos ir šaltos) žiemos nebūna, žiemkenčių laukų ir juose gyvenančių paukščių santykis ne visada neutralus. Mūsų klimate šis santykis yra trumpalaikis ir mažiau ryškus, tačiau želmenų laukų trauka nuo to netampa silpnesnė.
Kas gyvūnus traukia į želmenis? Visų pirma reikia kalbėti ne apie žiemkenčius, o plotą, kuriame jie auga, nes iš tikro panašia gyvūnų rinkimosi vieta tampa kiekvienas atviras kultivuotas arimas. Atviri plotai yra kai kurių paukščių labiausiai vertinamas biotopas – čia jie gali ne tik rasti lesalo, bet ir saugiai jaustis. Kuo didesnė, platesnė apžvalga, tuo mažesnė tikimybė, kad nepastebėtas priskris plėšrus paukštis ar prislinks lapė.
Rudenį atviruose želmenų laukuose glaudžiasi tik keletas paukščių rūšių. Tai visų pirma dirviniai vieversiai, kurie dabar jau keliauja. Čia lankosi kovai, netoli gyvenviečių – kuosos, kurių mityboje sliekai sudaro didžiąją maisto dalį. Dėl sliekų želmenyse laikosi pempės. Greta pempių neretai matome varnėnų pulkelius, rudagalvius ir paprastuosius kirus. Iš šiaurės jau pasirodė dirviniai sėjikai, laukuose mielai apsistojanti tilvikų rūšis.
Dirvožemio bestuburiai pempes ir dirvinius sėjikus „pririša“ ilgam, kai kada – iki lapkričio galo ir dar ilgiau. Išskristi priverčia ilgiau trunkantys šalti orai, kai žemė sušąla ir paslepia maistą. Varnėnai, kielės, kirai sliekus rankioja nuo žemės paviršiaus, kovai ir kuosos dirvą naršo snapais. Tik startos, vieversiai ar trumpam nusileidžiantys kikilių pulkai tenkinasi pabirusiais grūdais bei kitomis sėklomis. Rugsėjį jau paskutiniai neišlėkę karveliai keršuliai želmenų laukuose ieško grūdų. Tiesa, savo žiemavietėse Vakarų Europoje jie mielai lesa želmenis, net jaunus rapsų daigus, tuo padarydami tikrai daug žalos.
Ražienose ir želmenyse lankosi gervės, iš šiaurės atskrendančios žąsys. Beje, viena šių žąsų lietuviškai vadinama želmenine – reikia manyti, kad vardas rūšiai duotas ne šiaip sau. Vis dažniau želmenyse baltuoja gulbės giesmininkės.
Tačiau per dienas želmenų laukuose stebime pulkelius stirnų. Joms saugu ir gera, tad paėdusios maistingų želmenų, jos čia pat gulasi ilsėtis. Vakarop pamiškėse stirnų dar gausiau, nes tik tada į palaukes drąsiau išeina stirninai. Baigiasi tauriųjų elnių ruja, jie savo vestuvių švęsti dažnai išbėga į laukus.
O želmenys kaip labai vertingas maistas jiems rūpės iš karto po savo vestuvių – tada reikės atsigauti, prieš žiemą sukaupti daugiau riebalų.
Želmenimis maitinasi ir danieliai, net briedžiai – tiesa, šiems ilgakojams žvėrims tenka priklaupti priekinėmis kojomis, antraip maisto jie nepasiektų. O kur dar šernai, kur kiškiai?
Mums sunku suprasti, kada žmonės savo auginamais javais ėmė dalintis su žvėrimis. Gali būti, kad šis santykis labai senas, tapęs ne tradicija, o gyvenimo būdu. Tiesa, žmonės dažnai pyksta ant žvėrių, gi šie išmoksta taip planuoti savo apsilankymo želmenyse laiką, kad išlieka ir saugūs, ir sotūs. Matyt, želmenys yra per daug skanūs, kad gyvūnai jų atsisakytų.
