Tiesa, zoologijos sodo darbuotojai patikina, jog daugumai čia esančių gyvūnų sinoptikų prognozių nereikia – iš anksto nujausdami artėjančią žiemą jie užsiaugino storesnius kailinius ir sukaupė riebalinius sluoksnius, o jų komfortu taip pat laiku pasirūpino ir prižiūrintys darbuotojai.
Tad kaip gyvūnai ir zoologijos sodo prižiūrėtojai pasiruošė šiai žiemai, bei kokių priemonių imamasi, jog vasaros laukimas žvėreliams neprailgtų, sutiko papasakoti plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė ir kanopinių žinduolių skyriaus vedėja Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė.
Žiemai visuomet ruošiasi iš anksto
Nors šiemet sinoptikai ir nežadėjo šaltos žiemos, plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja patikino, jog kiekvienais metais žiemai pradedama ruoštis anksti. Negana to, dažnai patys gyvūnai tiksliau išpranašauja žiemišką orą.
„Šiemet mūsų gyvūnai buvo labai stori, galvojom – neįlįs į mūsų paruoštas būdas. Vadinasi jie ruošėsi šaltai žiemai. Taip pat, nors praeitais metais to nepadarė, šiemet žiemos miegu užmigo barsukas“, – apie gyvūnų pasiruošimą žiemai pasakojo zoologijos sodo darbuotoja.
Po vasaros užsiimama ne tik voljerų remontu, pastatų ir durų sandarinimu, būdų apšiltinimu, tačiau ir tam tikrų naujovių išbandymu.
„Barsukų bei miškinio katino namai yra būdos. Nors tai nėra gyvūnai, kuriems reiktų šiltų patalpų, padarome koridoriukus, kad nepūstų vėjas. Taip gaunama užuovėja jiems žvarbesniu oru labai tinka“, – pasakojo Angelė Grebliauskienė, patvirtindama, jog dažnu atveju reikia atrasti, kas gyvūnams patinka.
Pavyzdžiui, šalčio nepraleidžiančias plastikines užuolaidas liūtai negailestingai sudraskė, tad teks bandyti jas pagaminti dar kartą. O garbingo amžiaus sulaukusiam tigrui kasmet padaroma lova iš šiaudų.
Kanopinių žinduolių skyriaus vedėja Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė patikino, jog jos skyrius žiemos sezonui ko gero pradeda ruoštis dar anksčiau - ne tik dėl būtinų remonto ir ūkinių darbų.
„Iš tiesų pasibaigia pavasaris ir pradedame ruoštis žiemai, mat kanopinių žvėrių pašaras ruošiamas vasarą. Rišamos šakos, sandėliuojamas šienas“, – pasakojo Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė, prisipažindama, jog pro savus gyvūnus sunku praeiti, o jais rūpintis reikia nuolat, tam laisvų dienų zoologijos sodo darbuotojai neturi.
Laukinės katės labai nutuktų, jei nedarytume vadinamos „bado dienos“
„Sunku dienos metu praeiti pro kupranugarius ar zebrus jų nepaglostant – „nesukišant pirštų į kailiukus“,– juokavo kanopinių žinduolių skyriaus darbuotoja Rimgailė.
Egzotiškiems gyvūnams – išskirtinės sąlygos
Nors lankytojai dažnai nustemba išvydę lauke ant sniego pasivaikščioti išėjusį liūtą, vis dėlto šiuo sezonu dažnai tokio vaizdo neišvysite.
„Liūtas išeina į lauką tik trumpam. Kai užsimano sugrįžta į šildomas patalpas. O liūtukams yra pastatytas pastatas su šildomomis grindimis, taip pat paklojom šiaudų. Jie tik išeina pabėgioti, tačiau kartais patys atsisako, nenori ant sniego“, – pasakojo Angelė Grebliauskienė, patvirtindama, jog daugiausiai darbo būna su didžiosiomis katėmis bei snieginiais leopardais.
„Laukinės katės labai nutuktų, jei nedarytume vadinamos „bado dienos“, nes gamtoje plėšriosios katės, leopardai, liūtai, tigrai neretai gali išbūti be maisto netgi kelias savaites. Vis dėlto, kai orai ima labai šalti, šios dienos nedarom, kad gyvūnas pasiruoštų žiemai, užsiaugintų riebalinį sluoksnį, apsisaugotų nuo šalčių. Žiemą gyvūnas turi būti sotus“, – apie gyvūnų mitybos pokyčius žiemą pasakojo zoologijos sodo plėšrūnų skyriaus vedėja.
Jai antrindama Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė reikliausiu kanopinių žinduolių skyriaus gyvūnu vienareikšmiškai išskyrė žirafą Griaustinį. „Žirafos gana jautrūs gyvūnai, joms reikia daug dėmesio, daug užimtumų. Reikia su ja bendrauti, šnekėti, netgi jai dainuoti“, – juokėsi specialistė.
„Tad žirafai nuolatos palaikoma temperatūra nuo 19 iki 22 laipsnių, jos namuose visuomet vasara. Šalčio nepakelia ir kengūros bei nykštukiniai begemotai. Šie apskritai labai jautrūs šalčiui, jei lauke žemesnė nei 10 laipsnių temperatūra jų išleisti nebegalime, tačiau begemotai viduje turi baseiną.
Taip pat šildomi zebrų bei antilopių paviljonai“, – patirtimi pasidalino Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė pridurdama, jog ateityje planuojama vidines ekspozicijas padaryti atviras lankytojams, kad žiemojančius gyvūnus galėtų pamatyti lankytojai.
Kupranugarius lankytojai prilygina miražui
Nors dalies gyvūnų zoologijos sodo lankytojai žiemą neišvys, vis dėlto šiltai žiemoja toli gražu ne visi, netgi priešingai - daliai gyvūnų šis sezonas yra pats laukiamiausias.
„Barsukų jau nepamatysite, nes jie šiuo metu užmigo žiemos miegu. Taip pat daugiau laiko savo nameliuose praleidžia nendriniai katinai, jiems ten smagiau. Tačiau vilkė, arktiniai vilkai, snieginiai leopardai, stepinės lapės, rudoji lapė, amūro tigrai, ruonis, ūdros – visus šiuos gyvūnus galite pamatyti.“ – apie plėšriuosius gyvūnus pasakojo Angelė Grebliauskienė.
„Tolimųjų rytų gyvūnams – snieginiams leopardams, arktiniams vilkams, amūro tigrams šis metų laikas yra pats geriausias. Šalčiai ir sniegas. Jiems paklojam šiaudų tik dėl to, kad katės apskritai juos mėgsta. Šiems gyvūnams sunkiau vasarą, stengiamės įvairiai atvėsinti, drėkinam gruntą“, – apie pasiruošimą žiemai pasakojo specialistė.
Paklausta, ar šalčio nebijo ir lankytojų numylėtas ruonis Kajus, zoologė pripažino, jog kartais jai pačiai nejauku žiūrėti, kaip šis taškosi lediniame vandenyje.
„Ruoniai gyvena Baltijos jūroje, tad prie tokio oro jie yra pratę. Mūsų Kajus yra iš Rygos įlankos, buvo sužeistas, kai buvo mažas, matyt, kažkas atsitiko mamai. Taip iš Rygos zoologijos sodo šis atkeliavo pas mus. Kai būna šalta, kiekvieną dieną jo baseine nuleidinėjame vandenį, kad neužšaltų ledas, nes taip gali susižeisti. Tas pats ir ūdrom. Man taip pat nejauku žiūrėti, kaip jis lediniame vandenyje taškosi, tačiau ruonis turi didelį riebalų sluoksnį užsiauginęs, todėl jam nėra šalta“, – pasakojo darbuotoja.
„Šalčio nebijo ir visą sezoną gali būti sutinkami lauke mūsų kraštų gyvūnai – visų pirma stumbrai, vidurinės Azijos gyvūnai kupranugariai. Nors žmonės stebisi, tačiau dvikupriai kupranugariai ir natūralioje aplinkoje gali išbūti iki 40 laipsnių šalčio, tad pas mus jiems nėra šalta.
Pietų Amerikos atstovai - lamos, guanakai. Kalnuose šie gyvūnai pripratę prie pūgų. Tad jiems net nereikia šildomų tvartų. Žinoma šiauriniai elniai. Jie laukia žiemos. Daugiau problemų, kai būna karšta.“ – pasakojo Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė, pridurdama, jog lauke taip pat galima pamatyti ir vieną jos mylimiausių gyvūnų – juodanosį šveicarų aviną Teodorą.
Gyvūnų užimtumas svarbus tiek vasarą, tiek žiemą
„Nepriklausomai nuo metų laiko be užimtumo gyvūnams darosi liūdna, gyvūnų depresija pastebima iš specifinių uždaroms erdvėms būdingų judesių. Kad šito išvengtume, jau keletą metų vis stengiamės ką nors pakeisti.
Pavyzdžiui, tigrams net sukeičiame voljerus, Edas ateina į Nordos voljerą, šis apeina naują teritoriją. Snieginiams leopardams yra padaryti balkonai iki pat viršaus, taip šiems padidėja erdvė, psichologiškai iš aukšto žiūrėdamas gyvūnas jaučiasi geriau“, – pasakojo Angelė Grebliauskienė, pridurdama, jog skiriasi ir gyvūnų charakteriai.
Sukdavom kamuolius su žilvičio šakelėm, šieno kupetose amerikietiškus tarakonus slėpdavom.
„Gyvūnams viskas labai greitai atsibosta. Kiekvieną dieną reikia kažko naujo. Beždžionėms ypatingai. Sukdavom kamuolius su žilvičio šakelėm, šieno kupetose amerikietiškus tarakonus slėpdavom. Kapucinam taip pat viską slepiam, kad jie ieškotų. Įvairius užimtumus darome su maistu. Dedame maistą į statines, kad gyvūnas turėtų ją atsidaryti, išsitraukti mėsą, paslepiam, kabinam mėsą (arkliena arba jautiena), kad būtų sunkiau nusitraukti, jie turi padirbėti. Liūtė Molė jau amžiuje, tai kai reikia nusiimti mėsą ji net pavargsta, pradeda lekuoti“, - pasakojo ji.
Kalbėdama apie gyvūnų užimtumą, Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė taip pat pabrėžė, jog prižiūrėtojai užmezga specialų ryšį su gyvūnais.
„Visi gyvūnai turi savo veidus. Ir gyvūnai atskiria žmones. Labai atskiria mūsų veterinarus. Šie jiems asocijuojasi su procedūromis, ligomis, skiepais, todėl jų šiek tiek prisibijo“, – pasakojo specialistė. - Labiausiai gyvūnams trūksta judėjimo žiemą. Nors šiemet žiema prasidėjo tik po Kalėdų, todėl iki tol visi gyvūnai galėdavo išeiti į lauką. Aišku, tikimės, jog po poros mėnesių sniegas ištirps ir vėl galėsime išleisti gyvūnus pasimankštinti.“
Kaip specifinį maistą žiemą, zoologė išskyrė eglišakius: „Žiemą duodame gyvūnams valgyti eglišakius. Vasarą jie jų neimtų, o žiemą šie turi naudingų medžiagų, ir gyvūnai jų net labai nori. Jas taip pat duoda papūgoms. Žirafoms svarbu pramankštinti jų liežuvius. Todėl maistą dedame į tinklines ėdžias, statines su skylėmis, kad jos liežuvio judesiai kuo labiau primintų natūralius laisvėje. Neišsigąskite, jei pamatysite nuo grotų ledą graužiančius kupranugarius – čia jau užimtumas, jiems šaltis įdomu, o su tokiais kailiniais jiems visai nebaisu.“
Neišsigąskite, jei pamatysite nuo grotų ledą graužiančius kupranugarius – čia jau užimtumas, jiems šaltis įdomu, o su tokiais kailiniais jiems visai nebaisu.
Žiemos nebijo ir lietuviški gyvūnai
Zoologijos sodo lankytojai ir žiemos sezonu gali pasigrožėti stumbrais, tačiau anot Rimgailės Pėtelytės-Brazaitienės, Lietuvos faunos kanopinius gyvūnus zoologijos sodams laikyti yra sudėtinga.
„Briedį ar stirną pašarų atžvilgiu yra sudėtingiau laikyti nei šiaurinį elnią. Briedžiui racioną turėtų sudarytų bent 20 rūšių medžių, migruodami jie naudoja labai įvairius augalus savo racione.
Stumbrai ne tokie reiklūs – maitinimasis primena karvę, tokia pati virškinimo sistema. Šiauriniams elniams – kerpė, kuri auga taigoje. Šią kerpę specialiai jiems siunčiamės, be jos jie neišgyventų. Kiekviena rūšis turi tokius niuansus, kad jie gerai jaustųsi.“
Kalbėdama apie lietuviškus gyvūnus Angelė Grebliauskienė paminėjo puikiai prie lietuviškos žiemos prisitaikiusią rudąją lapę, taip pat prisiminė, jog pagal specialią programą Lietuvos zoologijos sodui teko veisti ir paleisti į laisvę lūšis. Tiesa, laisvėje šios susiduria su daugybe rizikos faktorių, pradedant brakonieriais, baigiant ligomis.
„Žinoma, zoologijos sodas nėra laisvė, tačiau čia gyvūnas visuomet turi maisto bei pilną veterinarinę pagalbą, todėl jiems negresia badas ir žaizdos.“ Kaip svajonę, zoologė įvardijo galimybę veisti ir į laisvę paleisti vilpyšius – iki devyniolikto amžiaus Lietuvoje gyvenusias laukines kates.
