Šių dienų šalnos spalvas sėja kaskart. Jei pašals dar labiau ir pūstelės stipresnis šiaurys, pradės byrėti lapai, plikti šakos ir atsivers girių tankmės. Šis procesas bus ilgas – mes būsime jo liudininkai. Tik turėkime kantrybės ir mokėkime viską matyti...
Kartais rudens atradimai būna labai nelaukti. Štai rugsėjo 23-iąją prie Juodkrantės stebėtas čiurlys tapo sensacija, o spalio 4-ąją Kuršių nerijoje mačiau nardančias dvi šelmenines kregždutes. Buvo dar labai šilta, saulėta. Paklausite – o gal paukščiai skubėjo jausdami ateinančias šalnas? Ko gero, ne. Jiems skubėti liepia trumpėjanti diena. O tie, kurie dar pasiliko, yra įvairių likimų: vieni užtruko lizduose, kiti gyveno, nes buvo radę ramias, su gausybe lesalo vietas.
Ar tokie yra gandrai, apie kuriuos mums vis praneša žmonės iš visos Lietuvos? Matyt, šie paukščiai yra kitokie. Vieni jų – luošiai, kiti dėl kažkokių elgsenos sutrikimų atsisakė skristi į pietus. Kas laukia šių paukščių?
Gamtoje toks paukščių apsisprendimas būtų lemtingas – jau lapkritį jie žūtų dėl lesalo stokos. Tačiau gandrai, pasislėpus varlėms, giliau nunirus sliekams, patraukia pas žmones. Štai tada juos bus galima įvilioti į ūkinius pastatus, sugauti ir perduoti gyvūnų globėjams. Dabar tą daryti dar anksti.
Prie kelių randame vis daugiau žuvusių gyvūnų. Tai ne stambieji žvėrys, o lapės, kiškiai, kiaunės, ežiai. Gal ne visada galima išvengti jų žūties, tačiau kruvinos dėmės ant asfalto – mūsų visų nuodėmė. Juk žuvo gyvas padaras!
Kasmet, ypač rudenį ir pavasarį, kalbame, perspėjame, prašome – būkite atidūs, būkite pastabūs, saugokite ne tik save ir savo automobilį. Kur ten! Visose situacijose kaltas būna gyvūnas... Gaila, kad mes taip lėtai keičiamės, kad jautrumas tebėra mums svetimas.
Nakties šalnos, giedros dienos – gražiausias rudens metas. Kas nori, gali jas laikyti dar viena bobų vasara. Turime gražiausią rudenį ir jis dar tęsiasi. Džiaukimės juo, vertinkime ir mylėkime.
