„Išėjau į balkoną parūkyti, o Šaita tuo metu buvo kambaryje. Staiga pamačiau, kad ji letenom nuleido žemyn tą visiškai „nereikšmingą“ balkono durų rankenėlę.
Iš pradžių buvo juokinga, kad ji tokia pokštininkė. Bet paskui įvertinau savo absurdišką padėtį. Bandžiau per langą mokyti naujos komandos – kaip atidaryt duris“, – pasakojo Giedrius.
Pasak vyro, Šaita yra protinga, tačiau tąsyk jai labiau patiko šuniškai šypsotis, nei klausyti komandų.
„Pasidarė nebelinksma, nes turėjau planų, susitikimų. Apsičiupinėjau kišenes, ką turiu išlikimui.
Telefonas – kambaryje, laimei, namų raktai buvo su manimi, kišenėje. Sekantis išlikimo žingsnis Teliko susirasti gelbėtoją savanorį. Tada iš devintojo aukšto balkono pradėjau šūkauti praeiviams“, – pasakojo vyras.
„Panelyte, gal gali mane išgelbėti? Jaunuoli, jaunuoli, pažvelk aukštyn, išgelbėk mane“, – tokiomis frazėmis praeivius kalbino balkone įkalintas vyras.
„Po kelių keistų dialogų pasijutau kaip beprotis, norintis pabėgti iš psichiatrinės ligoninės. Pagaliau vienas vaikinukas ryžosi padėti, bet sakė labai bijantis šunų, o jie namie net du, abu – skardžiabalsiai.
Numečiau jam raktą, jis susirado drąsią kaimynę, kuri gelbėjimo akcijai pasiruošė sūrio gabaliukų šunims“, – sakė Giedrius.
Į namus įėjusi kaimynė atidarė balkoną, laimei, abu kauniečio šunys pasirodė jai draugiški ir nepuolė.
Anot Giedriaus, kai žmogus nebijo šunų, jie paprastai tokio žmogaus ir nepuola.
„Kai žmogus bijo, tai skleidžia baimės, t. y. adrenalino kvapą. Tuomet šunys puola, nes įsivaizduoja, kad iš baimės žmogus gali užpulti šunį. Todėl ir puola pirmas, vadovaudamasis principu: kas pirmesnis, tas gudresnis
Tad viskas baigėsi gerai, tačiau nuo šiol išmokau pamoką – net ir kasdieninėje situacijoje šunys gali iškrėsti visai nenumatytų pokštų“, – sakė jau ne vienerius metus šunis auginantis Giedrius.
