– Pone A. Kubiliau, kaip, Jūsų manymu, turi atrodyti tikra šventė?
– Tikra šventė yra namuose. Dabar svarbiausia šventėje – anūkai ir tai, kas juos džiugina per šias šventes. Senelių pareiga yra galvoti apie anūkus, rūpintis, kad šventės jiems būtų išskirtinės ir įsimintinos. Taip pat svarbus bendras stalas, prie kurio susirenka visa didėjanti šeima.
– Kaip sutinkate šv. Kalėdas? Kokių turite tradicijų, ar laikotės šių švenčių papročių?
– Visos tradicijos ateina iš mūsų šeimų ir jaunystės dienų. Kažkokių ypatingų tradicijų nėra, viena pagrindinių – pabūti kartu visai šeimai šiltoje, jaukioje, šventiškoje aplinkoje.
Kol buvo gyvi tėveliai, šventes sutikdavome pas juos. Dabar šventė persikėlė į mūsų namus, šventiniai rūpesčiai užgriūva mano žmoną, o mano pareiga – padėti ir prisidėti kuo tik galiu, kad ta šventė būtų kuo jaukesnė ir gražesnė mūsų šeimai.
– Ką labiausiai prisimenate iš savo vaikystės Kalėdų? Kokią dovaną, žmones ar nuotaiką ryškiausiai prisimenate?
– Turbūt labiausiai prisimenu eglutę ir tą stebuklo laukimą, kad po ja bus kažkas padėta. Būdavo gaila tų automobilių, kuriuos rasdavau po eglute, gražiai supakuotus dėžutėse. Man jie labai greitai sulūždavo.
Taip pat gerai atsimenu eglutės puošimą dideliais burbulais ir didelį skausmą, kai, būdamas mažas, nepasiekdavau užkabinti žaislų ant eglės šakų ir žaislas suduždavo.
– Ko palinkėtumėte Kalėdų ir Naujųjų metų proga?
– Norėčiau palinkėti, kad visus aplankytų bendrumo jausmas, bendros šeimos džiaugsmas ir prisimintume, kad turime ne tik savo šeimas, bet ir bendrą Lietuvos šeimą, kuriai taip pat palinkėtume geros kloties. Taip pat norėčiau palinkėti, kad kiti metai būtų ramesni ir geresni nei besibaigiantys, kiekvieną kartą susirinkę galėtume galvoti, kad štai, ateinantys metai bus tikrai geresni.
