– Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos?
– Kaip ir dauguma mano amžiaus žmonių, labiau švęsdavome Naujuosius metus. Žinoma, būdavo Kūčių vakarienė, o Kalėdos buvo kitokios: Kalėdų Senelis neateidavo, ateidavo Diedas Marozas (liet. Senelis Šaltis). Dovanos skirdavosi, tik jausmai – ne.
– Kaip atrodo Kalėdos jūsų namuose?
– Dažniausiai per Kalėdas tenka dirbti ir šventę kurti kitiems. Jautiesi kaip šventės dalis. O šventė ateina tada, kai tarp visų darbų surandi laisvą vakarą ar kelias valandas ir susėdi su visa šeima prie židinio.
Turime tradiciją, kad Kūčių vakarienės su šeima važiuojame pas mano tėvus, o Kalėdoms visi renkasi pas mus.
– Šiemet kartu su Inga dirbam, todėl bus tik Kūčios, Kalėdų nebus – nei pirmos, nei antros dienos.
– Ar per tiek metų Kalėdos jūsų šeimoje keitėsi?
– Ne. Vidinis noras susiburti visiems visada yra. Vakaras, kai ilgiausią žiemos dieną susėdi kartu prie stalo, kai tuoj pradės viskas suktis atgal, ilgėti, gerėti, – tarsi savotiškas praėjusių metų taško padėjimas. Gali neįsipareigodamas pasikalbėti apie tai, kas buvo, praėjo, kas nusimato. Ir dar kartą pasveikinti visus sulaukusius šv. Kalėdų.
Mano tėvai labai tikintys, jie visada padėkoja, kad visi susėdome prie Kūčių stalo.
– Laikotės Advento tradicijų?
– Geriau netikėti ir gyventi pagal 10 Dievo įsakymų, negu tikėti ir apsimesti doru, o gyventi kitaip.
– Kokių turite dovanų tradicijų?
– Pagrindinė mūsų dovanų tradicija – staigmena. Svarbu padovanoti ką nors tokio, kad tas žmogus, kuris gauna dovaną, būtų gerokai nustebęs. Tačiau tai nėra tik kalėdinė tradicija, tas pats taikoma ir gimtadieniams bei kitoms šventėms.
Man labai nepatinka prekybos centrų komercija ir Kalėdų pavertimas dar viena pirkimo manija. Nepatinka, kai nuoširdumas suvedamas į materialius dalykus.
Kai reikia vaikščioti po parduotuves, brautis per žmones, man tai yra „baisiau baisaus“ ir aš stengiuosi to nedaryti. Man tai yra „peilis“. Žmonių daug, visi vėpso, eilėje rodo pirštais „matai, matai“. Suvažiuoja daug žmonių iš mažų miestelių, jie nuoširdžiai rodo dėmesį, džiaugiasi mane matydami, lyg kokį Kalėdų zuikį, bet tuo zuikiu aš būti nenoriu.
– Ar nėra gaila dovanoti šventę kitiems ir galbūt nuskriausti savo šeimą?
– Kai pagalvoji, tai gaila, bet kai supranti, kad kitaip būti negali, tai nelabai ir graužiesi.
Aš esu iš tų žmonių, kurie neužsiima savigrauža. Jeigu galima pakeisti – reikia veikti, o jeigu neįmanoma pakeisti – nėra ko graužtis.
Vaikai jau seniai suprato ir susitaikė, kad gyvena „bepročių“ šeimoje, o švenčių ir siurprizų jiems netrūksta ne tik per žiemos šventes.
– Gal svajojate apie visiškai ramias Kalėdas namuose, be darbų?
– Akimirkos namuose nėra tik svajonė, kartais jų iš tiesų pasitaiko. Taip gera po bėgimo kartais tiesiog nieko neveikti, dieną prieš Kūčias pirtyje nusiprausti metų purvą, nuvažiuoti pas tėvus Kūčių vakarienės, grįžti namo, laukti ryto, kai visi lipa žemyn atplėšti dovanų.