– Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti tikra šventė?
– Šventė kiekvienam gali būti labai skirtinga, svarbu, kad būtų tokia, kokios nori. Tai kaip ir atostogos – vieniems malonu tingėti, kitiems tai lygu peiliui po kaklu, nes jie nori keliauti. Jei kam nors patinka ruošti daug valgių, reikia palinkėti, kad būtų norinčių valgyti, ir kad nei viena, nei kita nebūtų tik prievolė, o išties džiugintų.
Aš asmeniškai nesureikšminu švenčių, man net dovanų nesinori laikyti iki švenčių. Nemėgstu laukti progos skaniai vakarienei, nemėgstu gauti ar dovanoti bet ko, o jei randu daiktą, kuris, žinau, tiktų, patiktų ir būtų kažkam reikalingas, viena kančia laikyti jį paslėpus spintoje, kai jis jau galėtų ką nors džiuginti. Kartais ir nelaikau...
– Ar lietuviai – paniurėlių tauta, nemokanti atsipalaiduoti ir švęsti?
– Na jau... Kai kurie moka taip, kad paskui ilgai neatsimena... Ne, tikrai yra žmonių, kurie moka švęsti ir moka sukurti šventę artimam savo. Tai, kad jie nepuola apie kiekvieną tokią progą skelbtis blizgių žurnalų puslapiuose, nereiškia, kad jų yra mažiau nei tų, kurie puola. Jei pažiūrėtume atidžiau, tuos puolančiuosius skelbtis nesunkiai galėtume suskaičiuoti. Tik man visada buvo mįslė: ar jiems taip bloga švęsti ir džiaugtis artimų žmonių rate, kad būtinai nori pasipasakoti visiems, kas tik moka skaityti?
– Ką Jūs asmeniškai veikiate per Kalėdas – ir ką linkėtumėte veikti kitiems?
– Paprastai lankau tėvus, to linkiu ir kitiems, nes kiek juos belankytume, vis tiek bus per mažai, tą sakau ir sūnui. Maniškiai jau turi proanūkę, bet anūkai juk vis tiek tebėra „mažieji anūkėliai“, nors senelius kadaise pora galvų praaugę. Kiekvieną kartą susėdę prie šventinio stalo tie „mažieji“, (o „mažosios“ jau ir su žentais) kvykia iš juoko prisiminę, ką kada nors yra iškrėtę tuose namuose vaikystėje. Ir tie prisiminimai kažkodėl nenusibosta. Gal todėl, kad iškrėtę yra tikrai nemažai...
