Pati Rasa tortus kepti ėmė būtent todėl, kad visi pirktieji parduotuvėje, kurių ragaudavo, pasirodydavo neskanūs: „Nesuprasdavau, kodėl man negali tortas būti skanus. Ir taip aš pradėjau kepti – vienokį iškepiau, kitokį... Ir supratau, kad naminis tortas yra visai kitas dalykas. Taip viskas ir prasidėjo“.
Savo šventinių pyragų receptais R.Šimėnė pasidalino su „Ryto suktinio“ vedėja Zita Kelmickaite. Vienas iš pyragų – kalėdinis džiovintų vaisių – nepasensta ištisus metus.
– Sakykite, gerbiama Rasa, kada susidomėjote pyragų kepimu?
– Kai aš buvau maža, mes su drauge visuomet gamindavome namuose desertus, tais laikais vafliukus kepdavome. Iš daug kiaušinių tokia blynų tešla gaudavosi, specialioje kepyklėlėje kepdavome tuos vafliukus ir įsivaizduodavome, kad vedame kulinarinę laidą. Tai būdavo didžiausias malonumas ir labai įdomus įvykis.
Visada malonu kažką iškepus važiuoti į tėviškę. Nesenai buvo mamos gimtadienis, tai buvau sukūrusi jai tortą, tokį didelį – 4 kg, kad ir draugėms visoms užtektų.
– O kur tai buvo?
– Pas tėvukus kaime. Mes gyvenome Panevėžio rajone, Geležių kaime. Mums su ta drauge buvo gal 6–7 metai, ir įdomiausia tai, kad mums būdavo gėda prieš tėvus tai daryti. Tik tėvai išvažiuodavo su kokiais reikalais į Panevėžį, aš skambindavau draugei ir sakydavau: „Laura, varyk pas mane!“. Ji pas močiutę į tvartą nubėgdavo, kiaušinių prisirinkdavo ir atbėgdavo pas mane. Taip mes žaisdavome.
– Aš įsivaizduoju, kad tame Geležių kaime dar turite mamytę ir tėvelį...?
– Taip, ačiū Dievui, mano tėvai dar pakankamai jauni. Mano dukrytė yra pirmoji anūkė, kaip ir aš mamos tėvams buvau pirmoji anūkė. Mes dukrytę vežame pas tėvukus į kaimą, tai ji ten ir karves, ir paršelius, ir veršelius, ir vištas suskaičiuoja. Labai smagu, kad turime tą kaimą, kad turime tėvus, kurie labai rūpinasi, kurie labai ilgisi. Visada malonu kažką iškepus važiuoti į tėviškę. Nesenai buvo mamos gimtadienis, tai buvau sukūrusi jai tortą, tokį didelį – 4 kg, kad ir draugėms visoms užtektų.
– Jūs baigėte filologijos studijas. Kaip Jūsų mama žvelgia į dabartinį pomėgį kepti tortus?
– Nežinau, kaip žiūri, aš nelabai ir klausiu. Bet vieną kartą, kai ji buvo atvažiavusi, aš kepiau tortą. Ji žiūrėjo žiūrėjo, kaip aš ten viską darau ir sako: „nesąmonė, šitiek laiko virtuvėje gaminti, puošti, aš neturėčiau tiek kantrybės“.
– Sakykite, ko reikia, kad saldumynas būtų gardus?
– Reikia turėti laiko ir noro. Noro padaryti gardžiai. Jeigu neturi laiko ir norėsi greitai padaryti, man atrodo, nebus taip gerai, kaip turint daug laiko. Aš pati prieš kepdama jau kurį laiką galvoju apie tą kepinį – kaip plaksiu, ką darysiu, gal to įdėsiu... Taip pagalvoju, pamedituoju ir man jau darosi nekantru pabandyti.
Reikia turėti laiko ir noro. Noro padaryti gardžiai. Jeigu neturi laiko ir norėsi greitai padaryti, man atrodo, nebus taip gerai, kaip turint daug laiko.
– Ar daug improvizuojate kepdama?
– Pasakyčiau, kad daug. Nes jeigu ir pasirenku konkretų receptą, turiu keletą dalykų ten pakeisti. Norisi kitaip padaryti ir viskas, nežinau kodėl. Tiesiog, matyt, norisi išbandyti kitokį skonį.
– Koks Jums yra gardžiausias skonis?
– Aš labiausiai mėgstu pavlovą – tai purūs morenginiai padai su ruduoju cukrumi, su daug graikinių riešutų, su grietinėle ir daug vaisių ant viršaus. Ją geriausiai daryti vasarą, kuomet daug mėlynių, braškių. Man šis desertas yra tobulybių tobulybė. Man tai buvo atradimas.
– Kokias emocijas Jums sukelia maisto gaminimas?
– Rudens ir žiemos vakarais patiekalų gamyba man tampa savotiška meditacija – ateinu į savo virtuvę, mano šeima jaukiai skaito knygas, o aš kažką minkau, savo mintis dedu, savotiškai atsipalaiduoju.
– Kaip užgimė Jūsų noras kepti tortus?
– Kai atsikraustėme gyventi į sostinę, kas nors vis pavaišindavo tortu iš parduotuvės. Aš vis ragaudavau ir man kažkas neskanu būdavo, nesuprasdavau, kodėl man negali tortas būti skanus. Ir taip aš pradėjau kepti – vienokį iškepiau, kitokį... Ir supratau, kad naminis tortas yra visai kitas dalykas. Taip viskas ir prasidėjo.
– Niekada nepasvajojate atidaryti savo kepyklėlės?
– O kaip ne? Aišku norėčiau. Kai darai, kas tau labai patinka, tai netgi nėra darbas. Man draugės sako: „Kaip man atsibodo gaminti!“, o aš sakau, kad galiu gaminti ir gaminti. Maistas mane labai traukia, man labai malonu ieškoti naujų skonių, kitus nudžiuginti. Dabar svajoju apie kulinarines keliones, pavyzdžiui, į Pietų Prancūziją, ten yra labai nuostabių patiekalų, norėčiau sužinoti, kaip juos kuria, kaip juos gamina, kokios receptūros naudojamos. Norisi išmokti įvairiausių įmantrybių ir tada jau pritaikyti praktikoje. Tarkim, turėti mažą šeimynišką restoranėlį, kad žmonės galėtų ateiti pasikrauti geros nuotaikos, geros energijos ir paragauti mažų desertinių stebuklų.
Man draugės sako: „Kaip man atsibodo gaminti!“, o aš sakau, kad galiu gaminti ir gaminti.
– Koks būtų Jūsų kalėdinis palinkėjimas žmonėms?
– Iš tikrųjų, aš manau, kad bendravimas yra visa ko pradžia – gerų santykių, geros nuotaikos, gero gyvenimo pagrindas. Linkiu žmonėms bendrauti vieni su kitais, būti atviriems, nuoširdiems ir tada, manau, būsime tiesiog laimingesni.
Rasos receptai
Kalėdinis džiovintų vaisių pyragas
1,5 kg džiovintų vaisių (tiks visi vaisiai, kuriuos turite namuose, o šiam pyragui buvo naudojami džiovinti ananasai, slyvos, datulės, cukatos, abrikosai, razinos, spanguolės)
1 apelsino (jo sulčių ir žievelės)
1 citrinos (jos sulčių ir žievelės)
sumaltų prieskonių mišinio, į kurį įeina gvazdikėliai, cinamonas, imbieras, muskatas (kiekvieno – po pusę šaukštelio)
300 g rudojo cukraus
320 g miltų
5 kiaušinių
250 g sviesto
2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių
Prieš pradėdami gaminti kalėdinį pyragą pasiruoškite džiovintus vaisius – juos nuplaukite ir nakčiai palikite mirkti brendyje (jo prireiks 1 stiklinės). Pradėdami gaminti pyragą pirmiausia paimkite suminkštėjusį sviestą ir rudąjį cukrų – šią masę suplakite plaktuvu. Paėmę 5 kiaušinius, po vieną įmuškite į šią sviesto ir cukraus masę, kol kiekvienas bus atskirai suplaktas. Kuomet visa masė pabąla, tampa puri, padidėja dvigubai – tai ženklas, jog reikia nustoti plakti ir metas ruošti sultis.
Sutarkuojame apelsiną ir citriną – jų žievelės pyragui suteiks sodraus aromato.
Sutarkuojame apelsiną ir citriną – jų žievelės pyragui suteiks sodraus aromato. Suberiame jas į tešlą ir vėl viską paplakame. Toliau metas spausti apelsino ir citrinos sultis, kurias kartu su prieskonių mišiniu supilsime į tešlą ir vėl truputį paplaksime. Miltus ir kepimo miltelius išsijosime, kad patektų daugiau oro ir šie pyragui suteiktų purumo, sudėsime į masę, kurią vėl išplaksime – tuomet tešla jau bus paruošta.
Galiausiai sudedame brendyje išmirkusius džiovintus vaisius. Orkaitę įkaitiname iki 160 laipsnių, šioje temperatūroje pyragą kepsime valandą, po kurios ją sumažinsime iki 140–150 laipsnių ir paliksime kepti dar valandą.
Rasa Šimėnė tikina, jog geriausias šio kalėdinio pyrago skonis atsiskleidžia po dviejų savaičių nuo jo iškepimo, o laikyti jį galima netgi metus. „Svarbu šį pyragą gerai atvėsinti, tuomet įvynioti į aliuminio foliją, įdėti į maišelį ir padėti tamsioje sausoje vietoje, – pastebi moteris. – Šį pyragą šeimininkės mėgsta todėl, kad jį galima iškepti iš anksto, tarkim prieš mėnesį.“
Šveicarų tradicinis riešutų pyragas
pora stiklinių graikiškų riešutų
dubenėlio miltų
cukraus
1 sviesto pakelio
stiklinė grietinėlės
valgomojo šaukšto medaus
1 kiaušinio
Pirmiausia išberiame miltus, supilame cukrų, supjaustome sviestą ir visą šią masę kapojame peiliu, kol ji taps vientisa. Kai sviestas visiškai susismulkins, tuomet įmušime kiaušinį, kuris apjungs visą masę. Ją reikia išminkyti į vieną gabalą. Kai tešla jau bus išminkyta, klosime ją į skardos dugną taip, kad jis būtų visiškai apgaubtas. Skardą su joje esančia tešla dedame į šaldytuvą ir pradėsime ruošti įdarą.
Įkaitiname keptuvę, į ją sudedame lydytu cukrumi suvilgytus riešutus, ant kurių užpilsime grietinėlę ir medų. Viską kaitinti reikia iki to momento, kol sutirštės, vėliau nukelsime nuo kaitlentės, įdarą visiškai atvėsinsime ir pilsime į skardą. Kai viskas bus paruošta, dėsime skardą į orkaitę ir kepsime 40 min. Iškeptą tradicinį riešutų pyragą palaikysime savaitę ir tuomet jau galėsime ragauti. Skanaus!
