Klaidinga manyti, kad tais laikais būdavo puotaujama tik tamsiose gotikinėse salėse, o maistas būdavo vulgariai paprastas ir sunkiai virškinamas.
Pavartykime Giovanni Boccaccio „Dekameroną“. Knygos veikėjai pasislepia nuo siaučiančio maro ir mėgaujasi maisto bei istorijų teikiamais malonumais. Per šventes ir mes bandykime bent trumpam pabėgti nuo ekonominės krizės kasdienybės.
Viduramžių vakarėliui nebūtini riterių šarvai ir ilgiausios suknios. Juk aptemtos vyriškos kelnės grįžusios į madą, o gilios moterų iškirptės visuomet madingos.
Nuo pat vakarėlio pradžios patiekti įvairiais prieskoniais praturtinti gėrimai ir švieži vaisiai įkvėps maloniems pokalbiams skanaujant pagrindinius vakaro patiekalus. Kokie jie turėtų būti?
Ruošdami maistą viduramžių vakarėliui turėkite omenyje tai, kad tais laikais virėjai mėgo apgaudinėti. Jeano Verdono „Viduramžių malonumuose“ rašoma, kad „jautiena patiekama kaip lokiena, o eršketas imituoja veršieną.“ Tad kodėl neprikimšus lydekos malta mėsa, o žuvies filė nepavertus ant pagaliuko iškeptu kebabu?
Umberto Eco „Rožės vardo“ vienuolyno virtuvėje ruošiamas apkepas iš daržovių, miežių, avižų ir rugių, o ant vandeniu skiestame vyne virtos žuvies pilamas žaliasis žolelių padažas. Toks padažas tuo laikotarpiu buvo labai paplitęs ir minimas daugelyje viduramžių kulinarijos šaltinių.
Žaliasis viduramžių padažas
Jums reikės:
imbiero
cinamono
pipirų
muskato riešutų
gvazdikėlių
petražolių
šalavijų
kelių česnako skiltelių
Pirmiausiai sugrūdami prieskoniai, po to žalumynai – trečdalis šalavijų ir petražolės, dvi–trys skiltelės česnako. Pilama acto ar neprinokusių vynuogių sulčių (galime keisti citrinos sultimis). Į visus padažus tais laikais buvo dedama druskos, o kad sutirštėtų – duonos minkštimo.