Kokios yra tikrosios lietuvių Kalėdų tradicijos?
Kalėdų esmė ta, kad kasmet žmogus gauna galimybę su viltimi pažvelgti į ateitį ir atnaujinti savo gyvenimą. Jeigu mūsų protėviai, senieji baltai, dar prieš krikščionybės priėmimą tai siejo su Saulės grįžimu, o Saulę įsivaizdavo kaip elnią devyniaragį, atlekiantį ir atnešantį šviesą, kuri žadėjo šilumą, gerą derlių, būsimą gero gyvenimo galimybę.
Vėliau, jau krikščioniškojoje tradicijoje, tai buvo susieta su dieviškojo kūdikėlio gimimu. Galima sakyti, kad tai yra metas, kai Senąjį Testamentą pakeičia Naujasis Testamentas ir žmonės pradeda gyventi pagal naujus įsakymus – ne pagal jėgos, o pagal meilės įsakymą. Dabar galime taip pajuokauti, kad vis dėlto kol kas gyvename pagal Senąjį Testamentą, naujojo neįsisąmoninome, nors jau pora tūkstančių metų nuo to praėjo. Bet žmonės visada savo gyvenime palikdavo vietos vilčiai...
Sakoma, kad iki Kūčių reikia padaryti svarbiausius darbus, grąžinti skolas, atsiprašyti už skriaudas, permąstyti savo gyvenimą, pagalvoti, kas buvo ne taip, ir ką savo gyvenime galėtume patobulinti, ištaisyti. Tas Kalėdaičio laužymas Kūčių vakarą ir yra tradicija, kad savo brangiausiam artimam žmogui, esančiam aplink stalą, padėkoji už viską, ką iš jo gavai gera, ką patyrei per anuos metus ir palinki jam viso ko geriausio, kas jo gyvenimą užpildytų ir padarytų gražų ateinančiais metais.
Čia turbūt svarbiausia ne tai, kiek daug valgių ant to stalo, bet svarbiausia, kad būtų ta duonelė. Pavyzdžiui, tremtyje, kur nebūdavo Kalėdaičio, žmonės dalindavosi paprastos duonos riekelę. Svarbu, kad būtų su kuo dalintis, kam padėkoti ir kam palinkėti.
Svarbiausias yra Kūčių vakaras, o Kalėdų rytą prasideda šventė.
Kasmet žmogus gauna galimybę su viltimi pažvelgti į ateitį ir atnaujinti savo gyvenimą.
Ar pati ar laikotės tradicijos padėkoti artimiesiems?
Be abejo, nuo vaikystės taip dariau. Kaip kitaip aš galiu daryti dabar? Man atrodo, kad kiek mes berašytume, bekalbėtume, tos šeimos, kurios laikosi Kūčių tradicijos, jos gauna tai iš savo senelių, tėvų ir jos puikiai ją žino. O tos šeimos, kurios atsisako tradicijos, be abejo, jos mūsų nei skaito, nei klausosi. Žmogus pats pasirenka.
Tik kaip sakoma, žmogui, kai jis pradeda dejuoti, kad jo gyvenimas neįdomus, nuobodus, kad jam gyvenime nesiseka, reikėtų pagalvoti: o kodėl taip nėra. Matyt, dėl to, kad jis atsisako tų dalykų, kurie daugelį šimtmečių, netgi tūkstantmečių, daugeliui sudarė tokį gražų gyvenimo pamatą.
Juk kai buvo pradėtos spausdinti knygos, vieni pirmųjų atspausdintų leidinių buvo kalendoriai. Tai rodo, kad žmogui yra svarbus gyvenimo ratas. Svarbu, kad jame būtų tam tikri atskaitos taškai, laiko ir darbui, ir šventėms, ir poilsiui.
Ar per šventes yra buriamasi?
Žurnalistai ilgai žmones spaudė, kad per Kūčias svarbūs burtai. Todėl žmonės, bijodami ką nors praleisti, pasilikdavo bent vieną burtą, pavyzdžiui, šiaudų traukimą iš po staltiesės.
Tačiau juk anksčiau tokie burtai būdavo populiarūs tik tose sodybose, kur žmonės laikė gyvulėlius, o visuose Lietuvos miestuose šiaudų po staltiese niekas nedėdavo. Žmonės po to, nesuprasdami kam tie šiaudai po staltiese, sugalvojo: gal išsitraukime po šiaudelį. Taip ta tikroji kaimiška tradicija išsikraipė.
O šiaip visi kiti burtai – jaunimui, kuris norėdavo ištekėti ir apsivesti. Jie burdavosi ir per Andrėjų, ir per Kalėdas, ir per Jonines. Bet kai žmogus vedęs, sukūręs šeimą, jam tikrai atpuola bet kokie poreikiai burtis – jis jau turi savo gyvenimą. Vyresniems žmonėms, kurie turi pakankamai proto ir gyvenimo išminties, tas noras burtis jau nebeveikia. Tai yra vaikų, paauglių, jaunimo žaidimai. Kokius burtus jie susigalvodavo, tokius ir darydavo. Kol dar neturėjo popieriaus, tai tvorą apkabindavo, riešutus semdavo, klausydavosi, iš kur šunys loja. Atsiradus popieriui, pradėjo iš popieriaus ant lapelių rašyti ir traukti. Kiekviena karta sugalvodavo ką nors savo.
Žmogui, kai jis pradeda dejuoti, kad jo gyvenimas neįdomus, nuobodus, kad jam gyvenime nesiseka, reikėtų pagalvoti: o kodėl taip nėra.
Ar jums neatrodo, kad lietuviai vis labiau praranda, užmiršta tas lietuviškas Kalėdų tradicijas?
Man taip neatrodo, nes yra atskirų šeimų ir žmonių rūpestis. Kas turi tas tradicijas, tai turi jas puikias ir nesiblaško. Kas pamiršę – mėgina grįžti prie jų. Jei tos tradicijos atliekamos neteisingai – tai žmogaus, kuris kažkada prarado, bet vis dėlto grįžta. Vadinasi tradicijų žmonės nepraranda – kad ir ne tuo lygmeniu, bet vis tiek daro.
Dauguma dejuoja, kad šventę aptemdys nekokia ekonominė situacija. Bet juk esame ir daug baisesniais metais šventę Kalėdas...
O kuo čia dėtas sunkmetis? Pasidėkite ant stalo duonos ir vandens, kaip turėjo daugelis tremtinių, emigrantų, karo metu gyvenusių žmonių, ir bus Kūčios. Bet ar bent viena šeima dabar sėda prie pusryčių stalo tik su duona ir vandeniu? Jei ir yra tokia šeima, nežinau, ar jie kalbėtų apie krizę.
Ko galėtumėte palinkėti Kalėdų proga mūsų skaitytojams?
Gaunate progą dar kartą šį tą atnaujinti, šį tą patobulinti savo gyvenime, kad būtų gražiau, šviesiau ir jaukiau jums ir jūsų artimiesiems žmonėms. Linkiu tą progą gražiai priimti ir ją panaudoti, kad visa tai būtų į gerą.
