„Jei vėlių ir nesulaukdavo, tai naktį patys prisiragaudavo aguonpienyje mirkstančių kūčiukų, atsigerdavo spanguolių kisieliaus – jautėsi dėkingi ir už tokią malonę“, – pasakoja Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus Papročių ir apeigų poskyrio vadovė Nijolė Marcinkevičienė, užrašinėjusi įvairiuose šalies etniniuose regionuose gyvenančių žmonių vaikystės prisiminimus.
Angelai – tai mirusių vaikų dūšios
N.Marcinkevičienės kalbinti senoliai jai prasitarė vaikystėje tikėję, kad Kūčių naktį namus aplanko angelai.
Po dvyliktos valandos vaikai, būdavo, tikrina tas vietas, kur sėdėjo. Mažum angelas bus atnešęs dovanų.
„Pavalgę Kūčias viską paliekam ant stalo, kad ateis angeliukai“, – prisiminimais su etnologe dalijosi 1940 metais gimusi Irena Šeškovska iš Ratkūnų kaimo, esančio Rokiškio rajone.
„Po dvyliktos valandos vaikai, būdavo, tikrina tas vietas, kur sėdėjo. Mažum angelas bus atnešęs dovanų. Te po staltiese randa pinigėlį, obuolį, saldainę kokią, žaisliuką“, – mintimis atgal į vaikystę grįžo 1908 metais gimusi Ona Mikulionienė iš Garnabūdžio kaimo.
N.Marcinkevičienė mano, kad angelo, kaip Kalėdų simbolio, įvaizdį nulėmė evangeliniai siužetai.
„Evangelistas Lukas (LK–2, 1–20) rašo apie naujagimį, paguldytą ėdžiose, ir apie piemenėlius, kurie angelui pranešus džiaugsmingą žinią atėjo pagarbinti kūdikėlio“, – atkreipė dėmesį etnologė. Tačiau tuoj pat pridėjo, kad lietuvių liaudyje gyvavo ir kita versija.
„Angelai – tai mirusių vaikų dūšios. Būna laikas, kai jos nuslaidžia ant žemės“, – 1926 metais gimusios Viktorijos Jankauskienė iš Skaisgirės kaimo žodžius cituoja etnologė.
Angelai – tai mirusių vaikų dūšios. Būna laikas, kai jos nuslaidžia ant žemės.
„Tikėta, kad būtent angeliukai sugeba įlįsti pro rakto skylutę ir palikti geriems vaikams dovanų...“, – 1930 metais gimusios E.Brajinskienės iš Šeduvos mintis užrašė N.Marcinkevičienė.
Šv. Mikalojaus viešnagė
Tradicijų ir papročių žinovė priminė, kad angelai, kaip ir namus lankančios vėlės ar Kalėdų Senelis, tik retkarčiais ir labai kuklias dovanas paslėpdavo po šaukštu, šienu ar įberdavo į terbelę ar kojinę.
„Vilniaus, Širvintų, Švenčionių apylinkėse paslapčia namus lankęs ir šv. Mikalojus, tai lenkiškosios tradicijos įtaka. Lenkijoje – gruodžio 6 ąją (šv. Mikalojaus garbei skirtą dieną) vaikus lankydavęs ne tik šis šventasis, bet ir vadinamieji „Krokuvos Kalėdų Seneliai“. Tai – butaforiniai velniukai, prikabinti ant rykštės ir įteikinėjami vaikams kaip įspėjimas, kad kitais metais jie turi būti paklusnūs“, – kalbėjo N.Marcinkevičienė.
Koks garbingas svečias, pats šv. Mikalojus, atėjo ir kleckų mums atnešė, o jūs ir nematėte!
„Mūsiškis „šv. Mikalojus“ – taktiškesnis. Kai jau baigiam viską valgyti, tai tėvelis sakydavo: „Vaikeliai, pasižiūrėkit, kas pas mus ateina?” Mes nosis sukišam į langą, norim pamatyt, kas gi tokį vakarą gali ateiti… Tėvelis būna terbelėj pasiruošęs kleckiukų, juos į aguonapienį greitai supila ir sako: „Koks garbingas svečias, pats šv. Mikalojus, atėjo ir kleckų mums atnešė, o jūs ir nematėte!” – 1920 metais gimusios Emilijos Olienkovič iš Geležių Antakalnių kaimo Vilniaus rajone prisiminimus užrašė etnologė.
Krikščionybės įtaka
Dar vienas vaikams mielas stebuklinės Kūčių nakties svečias – avinėlis.
„Vakare tėvelis šieno atneša su maišu. Deda šieno ant stalo, o kiek lieka, deda po stalu. Vieni sako, kad dūšiom pailsėt, kiti – kad avinėlis ateis ir turės kur pagulėt. Sakydavo, kad vaikai geriau augs, bus sveiki, jei per Kūčias miegos po stalu, ant šieno. Mes, vaikai, daug kartų miegojom ant šieno po stalu. Kiti sakydavo, kad miegant po stalu visokios baidyklės sapnuojasi, bet mes tai labai ramiai, saldžiai išsimiegodavom”, – į prisiminimus leidosi 1928 metais gimusi Marytė Televičienė iš Kaišiadorių rajone esančio Margų kaimo.
„Šieno karzynka po stalu, kad avinėlių sulauksim. Turim krepšiukus kleckų, avinėlio atneštų, tai patys valgom ir duodam vaikams, kurie ateina pabliaut avinėliais po langais“, – pasakojo 1913 metais gimusi Janina Kadonienė iš Joniškio miestelio.
Įtakos, be abejo, turėjo ir krikščioniškoji legenda apie Kristaus gimimą tvartelyje tarp gyvulių.
„Nieko keista, kad avinėlis, kaip neatskiriama ir labai miela valstiečio gyvulių ūkio dalis, „dalyvauja“ ilgiausios nakties vaikiškuose stebukluose. Tikėjimus apie avinėlio pasirodymą prie šventinio stalo galėjo nulemti tai, kad metų užbaigtuvių laikas suteikia stebuklinių savybių gyvuliams. Be to, indoeuropiečių pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas kaip pieva su besiganančiais mirusiais galvijais. Įtakos, be abejo, turėjo ir krikščioniškoji legenda apie Kristaus gimimą tvartelyje tarp gyvulių. Matyt, nepraleistas pro ausis ir evangelinis tekstas, kai šv. Jonas žmonėms pasirodžiusį Kristų pavadina Dievo avinėliu“, – svarstė N.Marcinkevičienė.
