Pašnekesiai su klaipėdiečiais apie tradicijas vyksta prie didelio stalo, kaip ir dera per Kūčių vakarienę, kai susirenka visa šeima. Kai kurios tradicijos – išlikusios, kitos – gerokai primirštos.
Stalo svarba
„Didelis stalas šeimai – būtinas. Jo niekada nepakeis kavos stalelis. Kur tu parymosi rankas susidėjęs? Kur vyks šventinės vakarienės?“ – teigė etnologė V.Jankūnaitė. Taip pat svarbu kiekvienam žinoti savo vietą. Kūčių vakarienės lietuvių šeimos tradiciškai susėsdavo jau išsimaudžiusios, pasipuošusios. Buvo įprasta tą dieną išvalyti namus, pakeisti patalynę švaria.
Tėvo pareiga – parnešti šieno. Moterys kartais specialiai padžiovindavo gražesnės žolės, įdėdavo mėtų šakelių, kad kvepėtų.
„Dar vienas sakralus ritualas – staltiesės ant stalo niekada neužklosi vienas, kad šienas nenukristų. Tai paprastai darydavo mama ir vyriausioji duktė. Tai savotiškas bendrumo ženklas“, – tikino etnologė.
Paprastai prie stalo Kūčių vakarienės būdavo susėdama vos tik vakarinei žvaigždei suspindėjus. Pirmiausiai į stalą patiekta duona, pupos ir žirniai, o vėliau ir kiti patiekalai.
Aptardavo visus metus
„Apie ką gi buvo kalbama prie stalo? Paprastai aptariami visi metai, pasidžiaugiama, jei toje šeimoje nebuvo netekčių“, – pasakojo V.Jankūnaitė. Taip pat buvo meldžiamasi, kad ir kiti metai būtų derlingi, kad neužkluptų negandos.
Eglutė lietuvių namuose atsirado palyginti vėlai – XIX amžiuje, tačiau ir iki jos namai buvo puošiami. Stalas, paveikslų rėmai, palangės būdavo puošiamos karpiniais.
Jei tą vakarą atklysdavo netikėti svečiai – manyta, kad tai gera lemiantis ženklas, tad juos būtinai sodindavo prie stalo.
„Dabar vaikai tampa tarsi pagrindiniais veikėjais – viską čiumpa, pertraukinėja suaugusius ir lyg vadovauja viskam. Taip negali būti. Anksčiau visi tylėdavo ir klausydavo, ką kalba suaugusieji. Už Kūčių stalo vyriausias žmogus buvo pats svarbiausias“, – sakė V.Jankūnaitė.
100 Kūčių valgių
Iš viso etnologai Lietuvoje yra užrašyta apie 100 Kūčių valgių. Skirtinguose regionuose vyravo skirtingi patiekalai. Ant dzūkų stalo daugiausia buvo patiekalų su grybais ir retas dzūkelis buvo girdėjęs apie žemaitišką „Cibulynę“.
„Dabar pagrindinis reikalavimas Kūčių stalui būtų toks, kad ant jo nederėtų dėti to, kas Lietuvoje ir neauga. Pavyzdžiui, mandarinų, ananasų, ryžių. Juos galima paskanauti kitą dieną – per šv. Kalėdas“, – teigė V.Jankūnaitė.
Viską paragavus vakarienė ir baigdavosi. Nuo stalo pakilę vaikai pabučiuodavo tėvus, tėvas – motiną. „Labai graži tradicija, norėtųsi, tikėti, kad ji išlikusi lietuvių šeimose“, – šypsojosi V.Jankūnaitė.
Gruodžio 21 d. Klaipėdos Etnokultūros centre „Advento pašnekesiuose“ bus kalbama apie Kūčių vakaro burtus, bus liejamos žvakės.
