„Iš pasakojimų galima spręsti, kad šaukštas Kūčių vakarienės (ir ne tik) metu įgyja išskirtinių lemties galių, – pažymėjo etnologė ir priminė, kad šaukštas kultūroje asocijuojasi su gyvenimu ir mirtimi. – Juk sakoma: padėjo šaukštą ir – amžinatilsį. Arba – jis jau užvertė šaukštą.“
Kartą per metus – tik mediniai šaukštai
Lietuviai tikėjo, kad per Kūčių vakarienę negalima šaukšto paleisti iš rankų, o pavalgius būtina jį apversti. Be to, ypač svarbu padėti šaukštą neseniai mirusiam šeimos nariui, nes manyta, kad Kūčių naktį ateina vėlės.
„Uždegi žvakį, an lango pastatai, sako, jom šviesų duodzi. Moma būdavo liepia apė bliūdų su kleckais atramdzinėc šaukštus. Jei rasi savo šaukštų nugriuvusį, tai jau mirsi“, – tokį prietarą iš 1914 metais gimusios Veronikos Verseckaitės, gyvenusios Mištūnų kaime, lūpų išgirdo N.Marcinkevičienė.
Jai pavyko užrašyti ir retesnių su šaukštais susijusių tikėjimų.
„Mes jau valgėm metaliniais šaukštais, bet per Kūčias tėvelis ištraukdavo labai gražius išpaišytus medinius šaukštus. Kiekvienas turėjom savo šaukštą ir būtinai juo valgėm. Vienų vaikų buvo išpiešta ant šaukšto uogelės, o mano – paukščiukas. Pavalgom, užverčiam, o kitą dieną juos nušluosto ir vėl padeda iki kitų Kūčių“, – etnologei pasakojo 1946 metais gimusi Aldona Tenienė iš Kalnelių kaimo, esančio Joniškio rajone.
Tuo metu Liepakalnio kaime gyvenusi Angelė Jurkonytė kitką prisiminė: „Močiutė ar mama liepdavo pavalgius šaukštus pakišt po šienu. Valgių visų palieka, tik šaukštus kiša po šienu, o peilius išneša. Sakė: „Ateina dūšios, jos ragaus valgius.”
Pyragą pasiima, bet palieka lauktuvių
Užgirėlio kaime gyvenusi Ona Maleckienė irgi papasakojo, kad po Kūčių vakarienės namiškiai ant stalo palikdavo tik užverstus šaukštus.
Ryte bėgam žiūrėt, ar nerasim atversto šaukšto. Jei atrandam, tai sakom, kad buvo atėję dūšios.
„Ryte bėgam žiūrėt, ar nerasim atversto šaukšto. Jei atrandam, tai sakom, kad buvo atėję dūšios. Mama Kalėdom kepdavo pyragus. Ištrauks iš pečiaus ir padės ant suolo. Kožnas Kalėdas atsikeliam, kad vieno pyrago nėra. Mama sako, kol jūs miegojot, atėjo dūšios ir išsinešė pyragą. Mes, vaikai, verkdavom – labai gaila pyrago, – prisipažino etnologės kalbinta moteris ir pridūrė, kad vėlės į namus pareidavo mušant dvyliktą. – Jos panašios į tą numirusį žmogų, bet labai mažos, kaip dangaus paukščiukai.“
Nors vėlės pasiimdavo pyragą, bet kartais palikdavo lauktuvių. „Savo šaukštus pavalgę užverčiam, o ryte bėgam žiūrėt, ką po šaukštu rasim. Mažmožį kokį – kūčinuką, cukierkutę ar centą. Tai jau gal dūšios bus palikę“, – bendraudama su N.Marcinkevičiene svarstė 1908 metais gimusi Antosė Kriščiūnienė iš Raugalų kaimo Šakių rajone.
1925 metais gimusi Petronė Monkevičienė iš Garnabūdžio kaimo etnologei pasakojo, kad po Kūčių vakarienės namiškiai apversdavo ne tik šaukštus, bet ir dubenėlius: „Ryte bėgdavome žiūrėt, ką rasime po apvožtu bliūdeliu. Vaikai rasdavome kokią smulkią dovanėlę, o po mamos ar tėčio bliūdeliais būdavo padėta supuvusių gručkų.“
