Nerengiamos miesto eglučių įžiebimo šventės
Vokietis Julian atskleidė, jog jo šalyje, neskaitant dar spalio mėnesį pasipuošusių parduotuvių, Kalėdų laukimas prasideda likus mažiausiai mėnesiui iki jų: „Kiekviename mažesniame ar didesniame Vokietijos miestelyje tuo metu pradeda šurmuliuoti didžiulės tradicinės Kalėdinės mugės“. Į jas suplūsta minios žmonių pasigardžiuoti įvairiausių saldumynų: tradicinių vokiškų spurgų ir blynelių, kepintų saldžiųjų migdolų. Per šventes įprasti vokiečių patiekalai yra bulvių salotos su dešrelėmis arba įvairiais būdais paruoštas karpis, o tradiciniai gėrimai – lietuviams žinomas vokiškas Glühwein vynas, kuris geriamas karštas, bei stiprus medaus likeris.
Vokietijoje tokių renginių, kaip miesto eglutės įžiebimas, kuris vyko Vilniuje gruodžio mėnesio pradžioje, įprastai nebūna. Pačiam Julian Kalėdų eglutės puošimas šeimoje yra ypatingas procesas – ją dažniausiai puošia jis su savo sese. Puošimo metu jie visuomet klausosi vaikiškų Kalėdinių dainų, sklindančių iš senovinio magnetafono kasetės. Vaikai savo laiškus Kalėdų Seneliui rašo jau gruodžio 6 dieną ir juos deda į specialias Kalėdines kojines, kad Kalėdų Senelis spėtų nudžiuginti visus dovanėlėmis, kurios atsiranda namuose Kalėdų rytą po eglute.
Prie Kalėdinio stalo – daugiau nei 60 asmenų šeima
Savo žiemos švenčių tradicijomis pasidalino ir italas Gian Luca, kilęs iš Šiaurės Italijos. Pasak jo, skirtinguose Italijos regionuose žmonės kitaip švenčia šventes, pavyzdžiui, Neapolyje didelę įtaką švenčių tradicijoms turi ispanų kultūra, o Sicilijoje kitokias tradicijas yra nulėmusi arabų kultūra. Gian Luca, užaugęs kalnų vietovėje, Kalėdų neįsivaizduoja be didelio kiekio sniego, kurio storis kartais siekia net 6 metrus. Gruodžio pradžioje Šiaurės Italijos miesteliuose puošiamos prakartėlės, kuriose iki Kalėdų vaizduojama Marija su Juozapu, o po Kalėdų atsiranda ir Jėzaus atvaizdas. Nors vaikai Italijoje Kalėdų Senelį puikiai žino, bet pagal jų papročius dovanėles Kalėdų rytą atneša Jėzus. Be to, sausio 7 dieną pas vaikus ateina geroji ragana, kuri yra laikoma Kalėdų Senelio žmona, ir dar kartą nudžiugina vaikus mielomis dovanomis.
Kalėdų dieną įprasta, jog pavalgyti kartu pietus susirenka visa italų šeima, o vakarienė yra skiriama susitikimams su draugais. Kadangi italų šeimos būna labai gausios, todėl nenuostabu, kad Gian Luca prie Kalėdinių pietų stalo sulaukia daugiau nei 60 artimų žmonių. Per šventes italų stalai turtingi jūros gėrybių patiekalais, geriamas ypatingas tradicinis kavos ir naminės degtinės gėrimas. Po mišių vaikai ir smaližiai gardžiuojasi karštu šokoladu, o vyresnieji mėgaujasi tradiciniu vynu vin brulé. Įdomu tai, kad Italijoje nėra švenčiama antroji Kalėdų diena. „Tik Lietuvoje gyvendamas sužinojau, kad egzistuoja ir antroji Kalėdų diena“, – šmaikštavo Gian Luca.
Naujųjų metų šampanas – 23 valandą vakaro
Katia iš Baltarusijos pripažino, jog daugelis katalikiškų Kalėdų tradicijų pasimiršo praėjus Sovietiniam laikotarpiui. Žmonių, švenčiančių Kalėdas, tradicijos primena lietuviškas Užgavėnes, nes kaimuose žmonės susirenka persirengę įvairiais herojais. Kaip ir Lietuvoje, Baltarusijoje įprasta švenčių metu vengti mėsos patiekalų. Baltarusių šventinis stalas neįsivaizduojamas be olivje salotų. „Nors jų pavadinimas skamba prancūziškai, bet niekas Prancūzijoje apie tokį patiekalą nieko nėra girdėję“, – teigė Katia. Šio patiekalo atitikmuo lietuviškoje virtuvėje yra baltoji mišrainė.
Naujieji metai Baltarusijoje labai ypatinga šventė, jiems ruošiamasi ilgai, o ir ateinančių metų sutikimas su šampano purslais vyksta du kartus to pačio vakaro metu. Baltarusių šeimose įprasta gruodžio 31 dieną 23 valandą Baltarusijos laiku atkimšti šampano kamštį ir minėti Rusijoje sutinkamus Naujus metus. Televizoriaus ekranuose pasirodo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuris perduoda šventinius linkėjimus. Kuomet laikrodžiai priartėja arti vidurnakčio, vėl visos šeimos pildo taures ir klausosi apie pusę valandos trunkančios prezidento Aliaksandro Lukašenkos naujametinės kalbos. Po jos visi puola prie šventinio stalo, o apie pirmą valandą nakties pajuda į miesto aikštes, kur vyksta šokiai ir klausomasi šiuolaikinės Baltarusijos pop muzikos.
UNESCO kultūriniu paveldu pripažintos tradicijos
Gufron, kurio šalies – Tadžikistano – gyventojai išpažįsta islamo tikėjimą, Kalėdų nešvenčia, o Naujuosius metu mini pagal savąjį kalendorių. Tadžikistane senieji metai pereina į naujus metus kuomet naktis susilygina su diena – kovo 21 dieną. Ši šventė jų kalboje vadinasi Navruz ir reiškia „nauja diena“. Šią dieną miesto aikštėse vyksta žmonių susibūrimai, žaidžiami žaidimai. Tradicinis Naujųjų metų renginys yra imtynės, kurių metu jų nugalėtojas gali laimėti itin vertingus prizus: automobilį ar net namą.
Kitas žaidimas, kuris žaidžiamas komandomis yra ožių gaudynės didžiuliame lauke. Vyrai, kurie šiam žaidimui ruošiasi labai rimtai, sudaro komandas ir žaidimo metu privalo pagrobti kuo daugiau ožių iš kitų komandų ir juos nugabenti į nurodytą vietą. Moterys šventei pasipuošia tautiškais drabužiais ir šoka šokius. Per šventes moterys gamina ir ypatingą patiekalą iš kviečių želmenų. Jo gamybai susiburia daug moterų vienoje vietoje ir jį ruošia visą naktį. Tai būna kaip savotiškas ritualas, kurio metu susirinkusios moterys šoka, dainuoja, dalijasi naujienomis ir patarimais. Toks Tadžikistano Naujųjų metų šventimas šiais metais gavo UNESCO pasaulinio paveldo statusą.
