Daugelyje islamo valstybių, kuriose dalį gyventojų sudaro ir krikščionys, per šimtmečius susiklostė savitas tolerancijos modelis, nors XX amžius atnešė naujų tarpreliginio dialogo formų, pavyzdžiui, komercinių. Štai musulmoniškoje Malaizijoje per Kalėdas didžiosios parduotuvės pasipuošia girliandomis, po jas vaikštinėja Kalėdų Seneliai, o tarp daugumos musulmonų vis labiau plinta tradicija keistis kalėdinėmis dovanėlėmis.
Ką daryti su Kalėdų premijomis?
Islamo dvasininkai gana gerai išanalizavę musulmonų požiūrio į Kalėdas klausimą. Nors yra radikaliai nusiteikusių islamistų, draudžiančių bet kokį bendravimą su kitatikiais per jų šventes, toks požiūris nepopuliarus. Liberalūs musulmonai, apeliuodami į tradicijas, primena, kad jų religija buvo pakanti krikščionims dar pranašo Mahometo laikais. Pasakojama, jog šis pranašas kartą leido pas jį atvykusiai jemeniečių krikščionių delegacijai pasimelsti pirmojoje istorinėje mečetėje, dabar vadinamoje Pranašo mečete.
Liberalūs musulmonai, apeliuodami į tradicijas, primena, kad jų religija buvo pakanti krikščionims dar pranašo Mahometo laikais.
Liberalūs islamo dvasininkai įsitikinę, kad turi teisę pasveikinti savo kaimynus krikščionis pranašo Isos ibn Maryamo (taip Jėzus vadinamas Korane) gimimo dienos proga, tačiau pataria musulmonams vengti aktyvaus dalyvavimo Kalėdų ceremonijose ir nesėsti su krikščionimis prie stalo. Jiems taip pat nerekomenduojama puošti savo namų eglutėmis, girliandomis, Kalėdų Senelio figūrėlėmis.
Šiandien ne vienas musulmonas susiduria ir su Kalėdų premijos dilema. Prieš šias Kalėdas garsus Malaizijos dvasininkas Mustafa Qutubas per spaudą atsakė į vieno musulmono klausimą, ar galima jam, dirbančiam Vakarų šalyje, priimti iš savo boso kalėdinę premiją, nes tokia problema kyla ne vienam islamo išpažinėjui. M.Qutubas paaiškino, kad pinigus paimti galima, bet išleisti juos dera tik kilniems tikslams, pavyzdžiui, labdarai.
Turkijoje gyveno Kalėdų Senelis
Jeigu pabandytume nupiešti geografinį žemėlapį „Kalėdos musulmonų pasaulyje“, pačia ryškiausia spalva, be jau minėtos Malaizijos, tektų nudažyti Turkiją ir Libaną – t. y. šalis, kurios musulmonų pasaulyje garsėja liberalumu. Libane gyvena daugybė krikščionių, o Turkija po Ataturko revoliucijos pasuko pasaulietinės visuomenės kūrimo keliu. Turkijoje ir Libane prieššventiniu laikotarpiu ir per pačias šventes apstu kalėdinės simbolikos. Galima sakyti, kad musulmoniška Turkija elgiasi kaip buvusi Sovietų Sąjunga, kitaip tariant, susieja eglutę ir Kalėdų Senelį su Naujųjų metų šventėmis. Gruodžio 31–ąją turkai pamėgo teikti vienas kitam dovanėles. Kalėdų populiarumą tarp vietos gyventojų padidino tai, kad Kalėdų Senelio prototipas Miros vyskupas Mikalojus gyveno dabartinės Turkijos teritorijoje. Demrės miestelyje šiam krikščionių šventajam pastatytas net paminklas, tiesa, Mikalojus jame įgavęs tradicinio Kalėdų Senelio pavidalą.
Kartais pasitaiko (taip, pavyzdžiui, buvo 2007–aisiais), kad Kalėdos ir Naujieji metai sutampa su didžiausia musulmonų švente Kurban Bairam (Aukojimo diena). Tuomet sustiprėja agresyvi turkų islamistų visuomenės informavimo priemonių retorika Kalėdų adresu. Kalėdų Senelis vaizduojamas kaip kruvinas demonas, musulmonų sielų grobikas. Tada visuomenė išgirsta siūlymų gruodžio 31–ąją įpratinti musulmonus švęsti išrastą naują gana karingą šventę – pranašo Mahometo Mekos užėmimo dieną. Tiesa, Turkijos valstybinės religinių klausimų žinybos galva Ali Bardakoglu ne toks kategoriškas. Jis ragina nepainioti Kalėdų su musulmoniškomis šventėmis ir primena, jog islamas draudžia vartoti alkoholį.
Irane, kaip ir daugelyje musulmoniškų valstybių, Kalėdos yra krikščionių bendruomenės vidaus šventė, prie kurios, žinoma, gali prisidėti ir atskiri musulmonai – draugai ar giminaičiai. Gruodžio 25–ąją, po netrumpo pasninko, Irano krikščionys (armėnai ir asirai) leidžia sau pasigardžiuoti vištiena su prieskoniais. Keistis dovanomis nepriimta, tačiau vaikai per Kalėdų šventę turi būtinai pasipuošti naujais drabužėliais.
O štai Saudo Arabijoje švęsti Kalėdas uždrausta oficialiai, kaip ir išpažinti bet kokią kitą religiją, išskyrus islamą. Vietos valdžia neleidžia šalyje dirbantiems užsieniečiams pasistatyti kalėdinių eglučių, draudžia per šias šventes įvažiuoti į kraštą kitų religinių konfesijų dvasininkams.
Draudimai Saudo Arabijoje
O štai Saudo Arabijoje švęsti Kalėdas uždrausta oficialiai, kaip ir išpažinti bet kokią kitą religiją, išskyrus islamą. Vietos valdžia neleidžia šalyje dirbantiems užsieniečiams pasistatyti kalėdinių eglučių, draudžia per šias šventes įvažiuoti į kraštą kitų religinių konfesijų dvasininkams. Todėl Saudo Arabijoje atsidūrę krikščionys gali susirinkti tik diplomatinėse atstovybėse, čia glaudžiame būrelyje malda paminėti „tylios ir šventos nakties“ atėjimą ir, žinoma, apeiti „sausąjį įstatymą“. Krikščionys susiburia ir teritorijose, kurios tiesiogiai priklauso Saudo Arabijos Karalystės jurisdikcijai, tik elgiasi atsargiai, nes gali užgriūti religinė policija. Kalėdų laikotarpiu ji itin suaktyvina savo veiklą. Tačiau tuo metu Saudo Arabijos parduotuvių lentynos vis vien papildomos gazuotų sulčių gėrimais, supilstytais į butelius, primenančius šampano, taip pat žaisliukais, artimais kalėdiniams.
Iš principo ir musulmonai turi savo Kalėdas – pranašo Mahometo gimimo dieną Maulid an Nabi. Ši šventė atsirado tik praėjus 300 metų po pranašo gimimo. Kadangi tiksli Mahometo atėjimo į pasaulį data nėra žinoma, šventė tapatinta su jo mirties diena. Islamo pasaulyje apskritai nepriimta švęsti gimtadienių, užtat mirties data minima gana iškilmingai. Tą dieną skaitomos maldos ir prašymai, daugybę kartų minimas Alachas ir giedamos jam skirtos giesmės. Ypač plačiai Mahometo gimimas minimas Sirijoje, Šiaurės Afrikos šalyse ir Pakistane – čia net skelbiamos trijų dienų atostogos. Šią šventę itin mėgsta vaikai, nes per ją plačiai prekiaujama cukrinėmis figūrėlėmis, vaizduojančiomis pranašo nuotaką su popierine vėduokle už nugaros, taip pat raitelį su kardu rankoje. Figūrėlės ne itin atitinka islamo kanonus – juk ši religija draudžia vaizduoti žmones. Užtat jos skanios.
