Atsiimdamas garbingiausią Vilniaus miesto apdovanojimą – Šv. Kristoforo statulėlę kun. J.Sasnauskas prisipažino, kad kiek drovu būti įvertintam ne už darbus ar nuopelnus, o už meilę. Kaip tik taip ir vadinosi jam skirta nominacija – Už meilę Vilniui ir vilniečiams. O meilę esą taip sunku išmatuoti.
„Sunku pamatuoti tiek meilę žmogui, tiek meilę miestui ar tėvynei. Gal tik ypatingais momentais tą galima padaryti, net pats savo meilę sunkiai gali išmatuoti. Aš manau, kad žmogus, kuris čia pabūna, pagyvena pajuntą tą meilę, nes tai užkrečiamas dalykas“, – rankose tebelaikydamas gana sunkią Šv. Kristoforo statulėlę kalbėjo kun.J.Sasnauskas.
Tai esą būdinga ne tik Vilniui – kun. J.Sasnauskui atrodo, kad visi pasaulio miestai taip sukurti, pastatyti, išpuošti, kad trauktų, uždegtų, pajungtų žmogų. „Vilnius man ypatingas tuo požiūriu. Ypač dabar tai jaučiu, lyg praėjusios kartos būtų su tavim, tie žmonės, jų likimai, negali to išvengti, atsikratyti“, – kalbėjo brolis pranciškonas.
Vilnius man ypatingas. Ypač dabar tai jaučiu, lyg praėjusios kartos būtų su tavim, tie žmonės, jų likimai, negali to išvengti, atsikratyti, – kalbėjo kun. J.Sasnauskas.
Meilės gali reikštis mažais darbais, pagalba, puošimu, rūpesčiu. Ir ne visada ta meilė turi būti regima – kartais jos gali niekas ir nematyti. O pats miestas tai nebūtinai tik jo žmonės.
„Miestas yra viskas: ir debesys virš miesto, kaip sakė Bulhakas (Janas Brunonas Bulhakas – Lenkijoje gimęs, Lietuvoje ilgą laiką gyvenęs (1912-1939 m.) fotografas, knygų apie fotografiją, Vilniaus nuotraukų albumų autorius, S.Batoro universiteto dėstytojas – red.past.), barokiniai Vilniaus debesys. Taip pat jo likimas, jo istorija ir, žinoma, žmonės. Negalėčiau net pasakyti, kas tame mieste labiau veikia, kas brangiau. Turbūt pradėjau nuo architektūros, pastatų, gatvių, praeities, paskui viskas plėtėsi“, – savo pažinties su Vilniumi ir meilės užuomazgų jam akimirkomis dalinosi kunigas.
Tačiau kun.J.Sasnauskas sako nesąs iš tų, kurie dabartiniuose miesto pokyčiuose matąs tik bloga. Esą kaip ir gyvenime, pokyčių yra ir į gera, ir į bloga. „Yra problemų įvairių, istorinių lūžių pasekmių. Labai sunku įvertinti, kiek pastarasis lūžis atnešė Vilniui naudos ar žalos. Bet aš dramatiškai nežiūriu į tas permainas. Man ne viską lengva suprasti ar priimti, kaip ir kiekvienam ilgiau pagyvenusiam žmogui, bet iš kitos pusės kartais turi būti nuolankus ir priimti tai, ko nesupranti“, – mintis apie pokyčius mūsų mieste dėstė kun.J.Sasnauskas.
Paklaustas, kokas jam yra Šv. Kalėdų laikas, kun.J.Sasnauskas buvo atviras: jam, kaip ir visiems kunigams, tai ypatingo darbymečio laikas. „Apie jokią rimtį ir susikaupimą negali kalbėti, nes lakstai iš vietos į vietą, nuo žmogaus prie žmogaus, iš renginio į renginį. Jeigu tas duoda šiokios tokios naudos kitiems, tai gerai“, – kalbėjo kunigas.
Jau ne vieną dešimtmetį kunigaujantis J.Sasnauskas neskuba ir smerkti tų, kuriems per Kalėdas pirmiausia reikia blizgesio: „Šv. Augustinas liepė švęsti Kalėdas taip linksmai, kaip pagonys švenčia savo Saturnalijas (romėnų festivalis dievo Saturno garbei – red.past.), todėl nebijau to blizgesio. Aišku, visur reikalingas saikas ir protas, bet žmonės irgi keičiasi, jiems atsibosta blizgučiai, pavargsta nuo jų. Todėl nedarau čia didelės nelaimės.“
Kunigo palinkėjimas Šv. Kalėdų proga – tradicinis: kad žmonės pajustų ramybę, taiką, tarpusavio ryšius. „Esame visi suvienyti gimusio kūdikio ir suvokime tai bei vadovaukimės tuo brangiu ryšiu, kuris ne tik istorinis, žmogiškas, bet ir iš aukštybių mus apgaubia“, – palinkėjo šių metų Šv. Kristoforo statulėlės laureatas, kunigas, pranciškonas J.Sasnauskas.
