„Jeigu kyla grėsmė, kad vaikas įniks į kompiuterinius žaidimus, jam greičiausiai kompiuterio nereikia. Jei yra grėsmė, kad vaikas daug laiko praleis žaisdamas su „appsais“, jam greičiausiai to telefono, kuriame yra labai gražūs „appsai“, nereikia“, – Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ penktadienį sakė psichologė R.Želionienė.
Pasak jos, šeimai nereikia baimintis, kad vaikas patirs traumą nepritapdamas prie kitų vaikų: „Jeigu šeima pati turi labai tvirtą pagrindą ir iškorus liežuvį nebėga paskui visokias siekiamybes, ką turi kiti, viskas yra labai ramu. Turime tik padėti vaikui suprasti jo pasirinkimo alternatyvas ir prasmę to, ko jis nori. (...) Nedarykime meškos paslaugos sau per dovanas vaikams.“
Kita vertus, psichologė pažymi, kad kartais vaikui reikia nupirkti jo trokštamą daiktą, tačiau tėvai turi tai vertinti kūrybingai: „Niekaip negaliu paneigti, kad kartais tėvams, jeigu nėra rimtos priežasties ko nors neduoti, tiesiog privalu nupirkti vaiko trokštamą daiktą, kad jis mažiau išsiskirtų iš visų kitų ir labiau pritaptų. (...) Galbūt nereikia vaikams dovanoti kojinių, nes kojinės yra rūbai, ir juos vaikams turime vis tiek pirkti. Mokėkite vaikus pradžiuginti, bet nedovanokite jiems to, kas gali jiems kelti didelę grėsmę – susvetimėjimą, atitrūkimą nuo šeimos, skatinti naudotis netinkamomis informacinėmis technologijomis.“
Niekaip negaliu paneigti, kad kartais tėvams, jeigu nėra rimtos priežasties ko nors neduoti, tiesiog privalu nupirkti vaiko trokštamą daiktą, – sakė R.Želionienė.
Robertas Šunokas mano, kad vaikui svarbiausia ne dovanotas daiktas, o tėvų bendravimas su vaiku ir buvimas kartu.
„Dukra dovanų gavo dėlionę. Visa esmė ta, kad vaikui reikia bendravimo. Ji nori išpakuoti dėlionę, bet ją dėti nori kartu su mama ir tėčiu. Mes kartu tą dėlionę dėjome. Visa esmė ne daiktas, bet bendravimas“, – sakė R.Šunokas. Jo teigimu, kai vaikas gauna daug dovanų, darbas tenka tėvams – jie turi kartu su vaiku žaisti.
R.Želionienė pažymi, kad labai svarbu tėvams dalyvauti vaikų gyvenime, kartu žaisti pirmaisiais 7 vaikų gyvenimo metais.
„Laikotarpis, kai vaikui reikia suaugusiojo: „ateik, padėk man sudėlioti dėlionę, ateik kartu su manimi piešti su naujais pieštukais“, – yra labai labai trumpas. Jeigu tėvai nesuformuoja įpročių, kai mes kartu galime tą daryti, žaisti, tai ateis diena, kai vaikui suaugusiojo nereikės, iš jo reikės tik daikto. Tie suaugusieji, kurie stebisi: „kas čia per vaikai dabar, jiems tik padovanojai, ir jie nueina“, – 6–7 metus šalia savo vaikų nebuvo“, – kalbėjo R. Želionienė.
Pasak psichologės, vaikai prašo tėvų pagalbos ne todėl, kad patys nesugebėtų ko nors padaryti, bet tiesiog norėdami būti kartu: „Vaikai patys gali daug ką padaryti, bet jie sako: „gal gali padėti?“ Ne todėl, kad jie negali. Jie tiesiog nori būti kartu. Tėvai, kurie tingi būti su vaikais, sako: „ai, tai tu jau didelis, pasidaryk pats.“
R.Želionienė sako, kad ypač švenčių metu svarbu, kad suaugusieji „lipdytų“ šeimos narius, pasirūpintų vyresniaisiais šeimos nariais.
„Padarykite eksperimentą: paprašykite paauglio paskambinti močiutei ir pasiteirauti, kaip ji gyvena, kuo ji gyvena, gal jai reikia kokios pagalbos. Yra vaikų, kurie sako: „eeee, ką aš jai pasakysiu paskambinęs?“ Mūsų atsakomybės reikalas yra taip būti per šventes, kad mes stiprintume ryšius“, – sakė R.Želionienė.
Viso laidos „Atviras pokalbis“ įrašo ieškokite čia.