Vyriausybės politikai, lyg už nieką neatsakingi pašaliečiai ekonomikos ekspertai, praėjusią savaitę net susikibo tarpusavyje, kuris paskelbs blogesnę prognozę. Premjerui numačius šių metų BVP kritimą iki 16 proc., kiti ministrai suskubo žadėti dar niūresnę ateitį.
Suprask, jei be kreditų ir vartojimo marinama ekonomika smuktų net trečdaliu, vis tiek nederėtų kaltinti Lietuvos Vyriausybės.
Ignoravo kitų šalių patirtį
Iki šiol Vyriausybė principingai ignoravo kitų valstybių patirtį ir net nemėgino skatinti eksporto bei didinti vidaus perkamosios galios, gelbėti nekilnojamo turto rinkos ar laikinų sunkumų dėl paskolų grąžinimo turinčių piliečių.
Kai ES mažino palūkanas ir metė į rinką savo bei tarptautinių institucijų didžiulius kreditus ar jų garantijas verslo kreditavimui, Lietuvos valdžia savo įmones paliko likimo valiai, pati išsiurbdama iš vietos bankų verslui skirtus pinigus.
Kai ES mažino palūkanas ir metė į rinką savo bei tarptautinių institucijų didžiulius kreditus ar jų garantijas verslo kreditavimui, Lietuvos valdžia savo įmones paliko likimo valiai, pati išsiurbdama iš vietos bankų verslui skirtus pinigus.
Tačiau vieną tarptautinę rekomendaciją Lietuvai bus nesunku įvykdyti. Pastebėjęs ryžtingiau gaivinamos JAV ir daugumos ES valstybių ekonomikos atsigavimo ženklų, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) neseniai paragino nacionalines Vyriausybes planuoti atsitraukimą nuo ekonomikos skatinimo programų, kurių Lietuva taip ir nepradėjo.
Naikina mokesčių mokėtojus
Žinoma, šalies valdžia lengvai galėtų raportuoti ES ar TVF apie dar labiau didinamus mokesčius, tačiau krizės sąlygomis taip niekas nedaro ir nerekomendavo to daryti Lietuvai. Galime nebent pasiguosti. Jei Lietuvoje šią vasarą antrą kartą per metus bus pakeista mokesčių sistema ir dar dešimtadaliu pakelti PVM tarifai, šiais metais dar labiau padidinti mokesčių jau nebepavyks, nes, atrodo, nedaug beliks jų mokėtojų.
Ten, kur reikia, Vyriausybė gali sumažinti valstybės išlaidas. Bet tam nebūtina dar kartą taisyti Biudžeto įstatymo ir naujai kurstyti rinkoje paniką.
Per sunkesnę 1998 metų finansinę krizę Rusijoje (kuri anuomet Lietuvai dar buvo didžioji prekybos partnerė) Lietuva sumažino verslo mokesčius (neapmokestino investuojamo pelno), taip pat penktadaliu nurėžė valstybės išlaidas.
Siekiant išvengti nereikalingo ažiotažo valstybės biudžetas nebuvo pakeistas, valdymo išlaidos sumažintos Vyriausybės sprendimais apkarpant atlyginimų finansavimą ir ne pirmo būtinumo programas.
Dabar Vyriausybės populistinei „Saulėlydžio" programai sumažinti valdininkų skaičiaus nepadėjo net įstatymų kaitaliojimas, nes jie buvo mažinami „popieriniais" pareiškimais, o ne tvarkant mokos fondus.
Naftininkams – lengvatos, vaikams – badas
Prieš pusmetį aplopyti biudžetą sumanyta atsisakant varganų PVM lengvatų knygoms ir spaudai. Tautos tamsinimo rezultatai „džiuginantys" – uždaromos leidyklos ir spaustuvės, o nuo krizės labiausiai nukentėjusius laikraščius, ypač vietinius, perima verslo struktūros, kurioms mažai ką reiškia laisvas žodis.
Šiomis dienomis biudžeto karpymo pataisomis užsimota prieš mažus vaikus namie auginančias šeimas.
Jei taip striuka renkant mokesčius, kodėl vėl mėginama taupyti vaikučių sąskaita, o ne spaudžiant „šešėlinę" ekonomiką, kuri baigia į ragą suvaryti mokesčius ir atlyginimus dar mokančias bendroves?
Arba kodėl Vyriausybė vis nenori matyti, kaip nepagrįstomis mokesčių lengvatomis lyg socialiai remtinos grupės net krizės metu naudojasi naftininkai? Jiems dar nuo V.Uspaskicho vadovavimo Seimo Ekonomikos komitetui laikų leidžiama už išgaunamą valstybės naftą mokėti penkeriopai sumažintus mokesčius. Vien dėl to iždas kasmet praranda per 100 mln. litų, kurių pakaktų ir mažinamoms išmokoms už vaikus, ir PVM lengvatoms knygoms bei spaudai kartu sudėjus padengti.
Nevaldomas ekonomikos nuosmukis gąsdina, bet nestebina. Lietuvoje (kaip ir Latvijoje) ekonomika smunka 4–5 kartus smarkiau nei kituose rytiniuose ES kraštuose dėl akivaizdaus Vyriausybės neveiklumo.
Skirtingai nuo kitų valstybių, kur išskirtinis dėmesys skiriamas ne mokesčių didinimui ar biudžeto taisymams, bet ekonomikai skatinti, Lietuvoje rinka ir toliau marinama, o verslas beveik nebekredituojamas.
Stebina tik Vyriausybės politikai, kurie kalba ir elgiasi taip, lyg būtų atleisti nuo politinės atsakomybės už ekonomikos padėtį.
Dėl keleto procentų ekonomikos nuosmukio galima kaltinti pasaulinę krizę. Tačiau dėl 15 ar 20 proc. smukimo atsakomybė tenka neveiksniai šalies Vyriausybei. Tokio ekonomikos kritimo Lietuva nepatyrė net sunkiausiais Nepriklausomybės atkūrimo, sovietų ekonominių blokadų ar bankų griūties laikotarpiais.
