Norvegijoje gyvenanti tautietė Orinta Baracevičiūtė-Navickienė nusprendė viena pati įrodyti pasauliui, kad, nors lietuvių tauta maža, ji gali tikrai daug. Todėl nusprendė įkopti į Trolio liežuvį – bene įspūdingiausią Norvegijos uolą, kabančią virš prarajos.
Apie Trolio liežuvį
Įspūdinga uola vadinama Trolio liežuviu (Trolltunga), nes vizualiai jį ir primena. Maždaug 700 m aukštyje kyšančią uolą pasiekti gali tik patys atkakliausi. Vasaros sezonu tokių atsiranda iki kelių šimtų per dieną. O į ją įkopus reikia didelės drąsos atsistoti ant uolos krašto.
Norint pasiekti Trolio liežuvį reikia vykti į Hordalando regioną pietvakarių Norvegijoje. Įspūdinga uola pasiekiama iš Odda miestelio, išsikišusi virš Hardangerio fiordo. Iš pradžių į kalną kylama vasarą veikiančiu funikulieriumi. Vėliau dar reikia įveikti gerą kelio galą kalnų takeliais pėsčiomis. Kelionė trunka apie 4 valandas.
22 km žygis įspūdingais kalnais
Pasak Orintos, šis 22 km (į abi puses) žygis į kalnus išties buvo tam tikra misija: išpildyti savo svajonę ir aplankyti šią magišką vietą, iškelti trispalvę pagerbiant Tėvynę ir tautiečius, dirbančius Norvegijoje ir parodyti pasauliui, kas ir kokie mes esame. Žygis į Trolio liežuvį – išties atgaiva tiek kūnui, tiek sielai. Gamtovaizdis tiesiog pribloškia savo grožiu. Tai – lyg savo valios išbandymas, kopiant tikrai reikia nemažai jėgų. O pojūčiai ir emocijos tiesiog nerealios, ypač stovint ant įspūdingos uolos.
„Man ši vieta labai ypatinga, tokius kalnus, užburiančius savo grožiu, ne visur pamatysi“, – rašo Orinta.
„Užkopiau iki Trolio liežuvio per 4 val., nulipau per 3 val. Na, dar valandėlę pabuvau viršukalnėje, pasigrožėjau vaizdu. Paprastai norvegai rekomenduoja užtrukti kelionėje apie 8 val. Bet mane vijosi lietus, rūkas, todėl turėjau skubėti.
Pasijunti toks mažas ir silpnas prieš gamtą. Ir kartu toks stiprus, nes žmogaus galimybės beribės.
Ten atsitiktinai sutikau tautietį Juozą iš Alytaus. Vėliau – ir lietuvių grupelę.
Pats lipimas nelengvas – sunkiausias pirmasis kilometras, labai stačiai reikia kopti, net kvapą atima, pavargsti. Vėliau daugiau lygumų, pilnų akmenų. Vietomis pūtė tikrai smarkus vėjas, net nejauku darėsi. Mintis, jei dar šiek tiek stipriau, ir nupūsti gali. Tokiam žygiui reikia tinkamai pasirinkti avalynę ir drabužius, nepralaidžius lietui. Pakeliui sutikau keletą grupių, kurios, nepasiekusios tikslo, pasuko atgal. Nes, per lėtai kopiant, pritrūksta laiko, juk reikia grįžti dar su šviesa“, – dalijasi įspūdžiais Orinta.
Tiesa, ji kalnuose jau nebe naujokė, yra kelis kartus kopusi į Gaustatopeno kalną. Ji su šeima gyvena maždaug 250 km nuo šios įspūdingos vietos, todėl į kelionę išvyko 5 val. ryto ir turėjo paskubėti.
„Žodžiu, nerealus žygis, pasijunti toks mažas ir silpnas prieš gamtą. Ir kartu toks stiprus, nes žmogaus galimybės beribės“, – apibendrina tautietė.
