Dalyvaukite konkurse ir Jūs!!!
Kai Lietuvoje siaučia speigas, palepinti save saule prie vandenyno tikrai malonu. Ir 8 valandų kelionė tam ne kliūtis. Pabudęs savo namuose Lietuvoje, jau vakare galėsi ragauti, pavyzdžiui, lietinių su šokoladiniu kremu prie Las Canteras paplūdimio Las Palmase (Kanarų salų sostinė). Žiemą čia – 20-25 C šilumos, pietų pusėje visada šviečia saulė, o uolų nuo vėjo ir bangų apsaugotoje Amadores įlankoje galima ne tik atsigaivinti, bet ir drąsiai maudytis ilgiau. Vanduo čia visai šiltas. Maspalomo kopose galima pasijusti kaip dykumoje. Nepamirškite kremo nuo saulės.
Vis dėl to, retas pagalvoja: o kas tuose kalnuose, kuriuos matėme lėktuvui besileidžiant? Ar ten šilta kaip ir prie vandenyno? Ar ką nors matysime per debesis, kurie laiks nuo laiko uždengia viršūnes?
Mes atsakysime! Šiame maršrute pionieriais tikrai netapome. Net nuo asfalto beveik nesame nusukę. Tačiau kiekvienas naujas posūkis begaliniame serpantine atverdavo ką nors naujo, nerėgėto. O vakare, kai leidosi saulė ir kiti nuotykių kalnuose ieškotojai jau grįžo į savo kurortinius miestelius, mes, pėsčiomis, užlipome ant uolėto iškyšulio didžiuliame kanjone ir pajutome – mes tai atradome! Atradome ne kam nors kitam, ne geografijos vadovėliams, ir net ne tinklaraščiui apie keliones (bet su 15min pasidaliname). Atradome sau. Ir nuo to, tas atradimas nei kiek nesumenko.
Gran Kanarija, tai ta sala, kokią piešia vaikai. Tai toks kauburėlis arba kalnelis išsikišęs iš begalinio vandenyno. Tai tikrai taip, mat Gran Kanarija tėra 60 km ilgio sala, o jos aukščiausias taškas siekia beveik dviejų kilometrų aukštį. Ir mes tą aukštį pasiekėme! Kai debesys pasitraukia, atsiveria neapsakomi toliai. Ir kaip žadėjome, atsakome: ten vėsu, drėgna ir vėjuota. Viršūnės išties būna apsuptos debesų. Tikrai ne taip jauku, kaip apačioje. Įsimesti šiltos aprangos ant galinės sėdynės vertėjo. O tuo labiau buvo verta pasiimti fotoaparatą. Ir vieną kitą objektyvą priedo. Beveik stačiais šlaitais šliaužiantys debesys, saulės spinduliai atkartojantys viršūnių kontūrus dulkėtuose kanjonuose, rūkai, neskubant kylantys nuo „atogrąžų“ miškų. Gran Kanarija pateisimo savo „kontinento miniatiūroje“ statusą. O mums telieka tai paliūdyti nuotraukomis, kurių atsivežėme išties nemažai.
P.S. Nepaisant, kad vairuoti serpantinais yra smagu, vairuotojas visą savo dėmesį skiria keliui, todėl pamato mažiausiai.
