Idėja nerūpestingai pasileisti į Senojo žemyno platybes kilo leidžiant šiltą vasaros vakarą Vilniaus centre, kol visi ilsėjomės nuo savo studentiškų maisto pramonės darbų. Tai turbūt būtų buvęs tik dar vienas svajonių burbulas, bet šį kartą planetos susidėliojo idealiai.
Buvo sumąstytas egzotiškiausiai skambantis pavadinimas, internete patikrinta, kur tai tiksliai yra ir buvo nutarta, kad reikia tą tašką pasiekti. Keletą kartų padarius simboliškus susirinkimus nuraminti sąžinei, po savaitės mes jau buvome kelyje į Siciliją. Važiavome mūsų bendraamžiu 1989 „Ford Orion“. Tai buvo darbui skirta mašina, kuri egoistiškai naudojo mano gyvenimo laiką savo remontams. Geras šis jos egocentriškumo šalutinis rezultatas buvo mano supratimas, kodėl ji dar gyva.
Kitas antikvarinis įrenginys, kurį naudojome kelionėje, buvo gerą puskilogramį sverianti navigacinė sistema. Tiesa, pradžioje turėjome sąsiuvinyje užsirašę, kaip reiktų geriau pravažiuoti Lenkiją, bet dar nė nebaigus tų užrašų, ėmė darytis nuobodu ir tiesiog naudojome GPS. Labai rekomenduoju tokią sistemą visiems, kam trūksta nuotykių: seni žemėlapiai, įspėjimas apie posūkius, kurie geriausiai matomi pro galinio vaizdo veidrodėlį, kompasas, rodantis kampą tarp mūsų ir mėnulio.
Čia kelio pradžia
Lietuvą pravažiavome sklandžiai: pasigrožėję Merkinės piliakalniu, pasiekėme Lenkiją. Paskaičiavus valandas tapo aišku, kad važiuojama į Varšuvą piko metu. Nutarėme padaryti klaidą ir mėginti ją apvažiuoti. Mūsų navigacinė sistema surado sau palankų maršrutą ir nuvedė į gerokai senesnių transporto priemonių mačiusį aplinkkelį. Pasidardėdami galiausiai pasiekėme Čekiją, kurioje sėkmingai tęsėme kelionę į Austriją. Pamažu ėmė atsiverti dar neregėti gamtos vaizdai – Alpių pradžia. Jau miego prašančios akys, vėl plačiai atsivėrė, tik deja ne dėl Alpių.
Širdies suvirpėjimas
„Ford“ gamykla šiam automobiliui vietoj variklio nutarė įrengti agrarinės kultūros dyzelinį paveldo muziejų su 54 arklio jėgomis, kuris suko ne tik savo aušinimo ventiliatorių bet ir priekinius ratus. Šis ratų sukimas sėkmingai mums leido keliauti legaliais greičiais iki to lemiamo momento Alpių papėdėje. Kiekvienas reljefo kilstelėjimas tapo iššūkiu. Teko pripažinti turint sutrikimą traukos sistemoje ir po 1500 km nuo išvykimo turėjo įvykti pirmas techninis sustojimas.
Atsidarius kapotą ėmiau jausti neapykantą kuro filtrui, todėl jį iš sistemos pašalinau. Nežinia ar mūsų viltimi, ar ta pačia jėgaine varomi judėjome toliau. Džiaugiamės ne tik mes, bet ir mūsų navigacinė sistema, kuri nieko neklausus, kupina optimizmo, parinko ne greitkelius, o Alpių serpantinus. Už tai esame jai nuoširdžiai dėkingi.
Iš serpantinų nusileidus į Italiją apėmė malonus pasiekimo jausmas, kuris dubliavosi dar su kalnų atnešta gera nuotaika. Kelionės nuovargis neturėjo šansų šios nuotaikos sugadinti. Tačiau tai gana sėkmingai ėmė daryti maisto ir viešbučių kainos. Studentams, sėkmingai dirbantiems maisto/arbatpinigių pramonėje vakarietiškos kainos neturėtų būti žlugdančios, bet Italijoje rugpjūtis yra atostogų pikas, todėl kainos tampa didesnės nei Nidoje. Mūsų resursai tuštėjo kaip vanduo palenkus svirtelę unitazo bakelyje. Visa tai privedė prie dalinio badavimo ir miegojimo mašinoje. Taigi, visai neblogai išsimiegoję nuvykome į Veneciją. Miestas, kurį tikrai verta aplankyti. Buvome taip įkvėpti, kad net leidome sau normaliai pavalgyti ir prabūti ten visą dieną.
Atgal į greitkelius. Pora sustojimų Viduržiemio jūros paplūdimiuose ir priartėjome prie kelto į Siciliją. Pamažu viskas ėmė darytis chaotiška: italai rankomis ėmė mosikuoti daugiau nei įprasta, girdisi daug šūkavimų, niekas nekalba nei vokiškai, nei rusiškai, nei angliškai. Todėl prie bilietų pardavimo kiosko staiga išmokus italų kalbos, gavome lapelį, kuriame aiškiai nurodyta, kad jis vertas 65 eurų. Juo pamosikavę pakliuvome į keltą ir galiausiai po gerų 3000 kilometrų nuo išvykimo atsidūrėme savo kelionės tiksle, Mesinos miestelyje, Sicilijoje.
Jausmas buvo sunkiai apsakomas: kelto ramybę pakeitęs šurmulys buvo tarsi teleportavimasis iš Druskininkų sanatorijos į juodojo penktadienio apsipirkimą. Važinėjama pagal susitarimo taisykles ir signalizuojama atliekant bet kokį manevrą. Turiu pripažinti, jog perprasti ir adaptuotis nebuvo sunku: signalas buvo panaudotas tiek, kad iki dabar sotu. Deja, toks intensyvus eismas, kuris nesiliovė net sutemus, karštis, ir, svarbiausia, įkandamos vietos gyventi neradimas lėmė kelionės paradoksą. Tos pačios dienos vakarą, mes buvome kelte atgal į didįjį batą.
Kelionė atgal į šiaurę
Visiškai tuščiomis baterijomis ėmėme stoviniuoti prie kiekvieno pajūrio viešbučio, ieškodami vietos, kur galėtume atsipūsti. Beviltiškumui baigiant mus uždusinti, radome svajonių vietą. Perpus pigiau nei Sicilijoje, su vaizdu į vandenį ir itin maloniais savininkais.
Pailsėjus, viskas ėmė eiti tik geryn: grįžtant šiek tiek padoriau aplankėme Romą, kurioje mums draugiškai lazdele pamojavo policijos pareigūnė. Patenkinę jos troškimą bausti svečius, įvažiavusius į miesto centrą be specialaus leidimo, kilome šiaurėn toliau, kol Veronoje pasiekėme anksčiau minėto viešbučio savininkų rekomenduotą Gardalandą – vieną puikiausių atrakcionų parkų. Buvo labai vertas mūsų pinigų likučių ir išbuvome ten iki pat uždarymo.
Grįžimo maršruto paįvairinimui ir iš dalies dėl to, kad mūsų dyzelinis žvaigždyno pavadinimą besidalinantis Fordas nebeatlaikytų dar vieno posūkio pro kalnus, link namų vykome per Slovėniją. O čia slypėjo, ko gero, pats geriausias patarimas tokiems, kaip mes: norint nerūpestingai automobiliu keliauti po Italiją – verta vykti į Slovėniją. Kainos ženkliai mažesnės, anglų kalba yra dažnas reiškinys, o gamta daug lengviau prieinama. Pasinaudoję visais šiais privalumais apsistojome gerame viešbutyje ir kokybiškai pailsėjome. Būtent tai, ko labai reikėjo prieš likusį kelią iki gimtojo Vilniaus.
Keli įdomūs paminėjimai
Kelionei buvome įsidėję palapinę, tačiau Italijoje buvo labai sudėtinga rasti vietą, kur ją būtų galima panaudoti.
Alpėse Fordu kylant į viršų, svarbiausias prietaisas tapo aušinimo skysčio temperatūra. Įkalnių statumas ir retesnis oras dažnai reikalaudavo pirmos pavaros ir skatinamosios sunkios dešinės kojos. Vėliau automobiliui reikėdavo penkių-dešimt minučių pertraukos atvėsimui iki kito įkalnės laiptelio. Ne ką mažiau įdomios tapdavo nuokalnės, kur stabdymas varikliu netenkino, o stabdžių diskai greit pavirto vairo vibracijos įrenginiais ir nerodė didelio noro prisidėti prie automobilio stabdymo.
Variklio aušinimui taip pat buvo naudojamas salono šildymas, kuris padėdavo ir atvėsti varikliui ir sukurti iliuziją keleiviams, jog už lango esantis oras yra vėsinantis.
Viso buvo pravažiuota beveik 7000 km, kelionė truko 10 dienų.