Mielasis drauge Romai!
Ar pameni, kai vieną vynu aplaistytą vakarą tau pasakojau, jog norėčiau keliauti laiku, kad galėčiau susipažinti su visų epochų atstovais. Patikėsi, ar ne, bet tai tapo tiesa! Praėjusį šeštadienį ėjau Pilies gatve Vilniuje, staiga, išmušus vidurnakčio šauksmui, link manęs pradėjo artėti karieta. Na, galvoju, ir sumąstyk tu man taip pasivažinėti vidury nakties! Ironiška, tačiau jie prikalbino ir mane. Man itin knietėjo sužinoti, kodėl kas nors šeštadienio naktį, apsirengę XV amžiaus stiliaus rūbais, važinėtųsi karieta?! Bet staiga nutiko kažkas itin keisto, aplinka tarytum pasikeitė... Jaučiausi, lyg būčiau Romoje... O ir gatvės pavadinimas nelietuviškai skambėjo –via Panisperna. Vyriškis, sėdintis priešais mane, rodėsi, labai į kažką panašus. Tada supratau, juk prieš mane sėdi pats Michelangelo! Jis buvo ką tik atvykęs į Romą kardinolo kvietimu. Ak, kad jis žinotų, jog vos po trijų metų jį visoj Italijoj išgarsins Michelangelo Pieta! Bet ką aš veikiu Romoje?! Nors kam čia klausinėti, juk aš Romoje! Sulig šia mintimi, vėl savo horizonte pamačiau Vilniaus Katedrą. Tokia pat graži, tokia pat sava, kaip ir Panteonas stovintis Romoje nuo II a. po Kr. Nežinau, ar aš keliavau laiku, ar tai vynas mano skrandyje, tačiau nusprendžiau pabandyti dar kartą.
Sekmadienį, be dešimt dvylika, jau vaikštinėjau Pilies gatve. Staiga pro mane prabėgo lyg ir paklode apsivyniojęs vyriškis, hm, gal nesimiega, pagalvojau aš. Bet ar žinai, Romai, kas tai iš tiesų buvo? Pats Markas Tulijus Ciceronas! Tikriausiai, bėgo nuo Klaudijaus, kuris norėjo Cicerono mirties. Sušukau, kad palauktų manęs, bet, regis, neišgirdo. Nepaisant to, leidausi jam iš paskos ir net nepajutau kaip atsidūriau Romoje. Iš karto sustojau apimta nuostabos, tai buvo lyg miražas, sukurtas architektūros mylėtojams! Tarsi kas nors pernakt restauravo visus Romoje esančius griuvėsius ir pastatė dar daugiau naujų stebuklų! Mano akims vos spėjus apsiprasti su ta nepaprasta harmonija ir vėl atsidūriau XXI amžiaus Vilniuje. Galbūt, kuo toliau į praeitį keliauju, tuo trumpiau man leidžia ja grožėtis...
Dvylika laikrodžio dūžių ir aš vėl Romoje. Šįkart viskas kitaip, neįprastai... Tai yra, per daug įprastai, nes, manau, nepalikau net savojo amžiaus! Ir, o Dieve! Frida Giannini eina tiesiai mano kryptimi! Ji lyg šių laikų Leonardo da Vinci, tik mados srityje. Ji - mados namų Gucci vadovė, po dešimtmečio klajonių savo studiją grąžinusi į miestą tarp septynių kalvų (laimei, ne septynių slibinų). Pasak Fridos, kiekviena romietė anksčiau ar vėliau sugrįžta į Romą. Kaip dvi tikros romietės (nes tokios ir esame) nuėjome papietauti Fridos mėgstamiausiame rafinuotos romėniškos virtuvės restorane Antica Pesa. Jų gaminami makaronai Cacio e Pepe išties nepakartojami. O kur dar po to sekantys artišoksai – carciofi alla giudia! Pasaka! Atsikandus paskutinį artišoko gabalėlį, pasakiškai laiminga grįžau namo. Na, į vienus iš namų, nes vienus išrinko mano tėvai, o kitus – mano širdis.
Sekantis vakaras buvo žvarbus ir ūkanotas. Rodos, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, žengdama grindiniu girdėjau tik savo batų kaukšėjimą. Ech, kaip pasiilgau Romos, jos gyvybingo šurmulio... Staiga, mano širdis išgirdo gerai pažįstamą melodiją. Vivo per lei da quando sai la prima volta l'ho incontrata... Pradėjau nevalingai šokti, o muzika mane nešė tolyn, pati net nepastebėjau kaip atsidūriau čia, La Casa del Jazz. Priešais save pamačiau ištiestą ranką. „Balliamo, bella!“ sušuko linksmai nusiteikęs vyriškis. Ak, juk tai legendinis Roberto Benigni! Jo akyse išvydau ir džiaugsmą, ir skausmą, visai kaip garsiajame filme „Gyvenimas yra gražus“. Melodingu ritmu besisukant šokių aikštelėje, man ranka pamojo pati Sophia Loren. Neprabėgo nė akimirka, o mes jau šnekučiavomės prie vyno taurės ir atrodė, lyg būtume pažįstamos visą gyvenimą. Aplink netilo garsus juokas, muzikantai užgrojo naują melodiją, o aš nusprendžiau pasipudruoti nosytę ir greitai nuskubėjau į bagno. Man išėjus muzika jau buvo nutilusi, aplinka pasikeitusi, supratau, jog esu Trattoria di Ravello – tai restoranas Pilies gatvėje, o jau nebe mano išsvajotoje Romoje.
Žinoma, šie beprotiški nuotykiai negalėjo tęstis amžinai, tačiau pats paskutinis man itin brangus, nes priminė, kad Roma yra sava ne tik man, bet ir visiems lietuviams. Taip, taip, aš kalbu apie Palemono mitą, pasak kurio mes esame kilę būtent iš pačių romėnų! Taigi, paskutinį vakarą sutikau Publijų Liboną, kuris kaip tik baigė ruoštis kelionei ir kartu išplaukėme į plačiuosius vandenis. Apiplaukę Europą išlipome į krantą ties Nemuno žiotimis. Galbūt mano širdis todėl ir nori grįžti ten, iš kur išplaukiau...
Ak, kad kelionės laiku taptų realybe! Kad bent kojos piršteliu prisiliesčiau prie Romos žemės! Kad bent jau savo fantazijose keliaučiau istorijos epochomis... Juk Roma tai ne miestas, tai - istorija, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir išgyventi.
Aistė ir Eglė
