2022-ųjų metų pabaigoje „už „mamutų“ medžiojimą teatre ir prozoje“ rašytojas pagerbtas Nacionaline kultūros ir meno premija.
1
Kazys Saja gimė 1932 m. birželio 27 d. Skėriuose, Pasvalio rajone. Būdamas trejų metų, neteko tėvo, sulaukęs septynerių – motinos. Kartu su broliu persikėlė gyventi pas dėdienę į Kauną. Tačiau čia išgyvenęs vos metus, buvo išvežtas į Plungės rajone esantį Vaištarų kaimą, kur jį ėmėsi globoti beraščiai, bevaikiai ir pamaldūs vargdieniai – klumpdirbys Adomas ir Ciocelė Petronėlė. Beje, tuomet išsiskyrė jo ir vyresnio brolio keliai. Vėl pasimatė jie tik po ketvirčio amžiaus Amerikoje, kur brolis emigravo Antrojo pasaulinio karo metais.
2
Pirmieji rašytojo skaitiniai buvo ant virtuvės sienos klijuojami laikraščiai. Iš pradžių „tapetai“ buvo smetoniniai, atėjus rusų valdžiai, jie buvo perklijuoti į sovietinius. „Šitaip, – prisimena rašytojas, – vis keičiami laikraščiai tapo pirmąja mano biblioteka.“ Vėliau, mokantis Paukštakių mokykloje, teko laimė skaityti ir tikras knygas. Bene didžiausią įspūdį tuomet paliko Kazio Binkio „Atsiskyrėlis Antanėlis“.
3
Kelerius metus pasimokęs kaimo mokykloje, K.Saja baigė penkis skyrius. Deja tuomet teko daryti penkerių metų pertrauką, nes niekas jo nepriėmė į gimnaziją. Šiuos metus rašytojas prisimena kaip vargo metą, mat teko daug dirbti prie ūkio, ganant karves bei važinėjant į Telšių turgų parduoti dėdės darytas klumpes. Tačiau laisvu laiku jis savarankiškai mokėsi iš Paukštakių mokyklos pasiimtų vadovėlių. Galiausiai 1948 metais, būdamas šešiolikos, jis suklastojo draugo Telšių amatų mokyklos pažymėjimą ir išlaikęs stojamuosius egzaminus, pradėjo agronomo studijas Klaipėdos Žemės ūkio technikume. Po ketverių metų tęsė mokslus Klaipėdos Mokytojų institute, tačiau ne išsvajotame Lietuvių kalbos ir literatūros, kur jo nepriėmė, bet Gamtos ir geografijos skyriuje.
4
Mokydamasis Klaipėdoje K.Saja dalyvavo jaunųjų literatų sąskrydyje, kur buvo gerai įvertinti pirmieji jo prozos bandymai. Kaip paskatinimą jaunasis prozininkas gavo galimybę nemokamai lankytis Klaipėdos dramos teatre ir žiūrėti spektaklius. Tai buvo pirmieji jo matyti spektakliai, kurie paliko didžiulį įspūdį ir ilgainiui atvedė į dramaturgo kelią.
5
Pirmoji K.Sajos pjesė „Lažybos“ buvo pastatyta 1954 metais Klaipėdos dramos teatre, o po metų – Pernu dramos teatre Estijoje. Rašytojas prisimena, kad ši komedija sulaukė didžiulio susidomėjimo. Už pjesę gautą 4 tūkst. rublių honorarą (senaisiais pinigais), jaunasis rašytojas išleido motociklui. Su juo atvažiavo ir į spektaklio premjerą.
6
Kadangi pokariniame teatre buvo juntamas nacionalinės dramaturgijos trūkumas, K.Saja ėmėsi labai nuosekliai šią spragą užpildyti kurdamas vis naujas pjeses, kuriose nevengė ir aštrios kritikos „sovietiniam absurdui“. Tarp ryškiausių to laikmečio jo kūrinių – pjesės „Septynios ožkenos“, „Šventežeris“, „Mamutų medžioklė“ ir kitos. Pasitelkdamas satyrą ir net groteską, K.Saja išjuokia to meto moralines bei etines negeroves, atvirai kritikuoja visuomenės ir pačios sovietinės sistemos ydas.
Nors per visą kūrybos laikotarpį Lietuvos bei kitų sovietinių respublikų teatruose buvo pastatyta per dvi dešimtys K.Sajos pjesių, parašyta beveik šimtas, tačiau jis taip pat sulaukė ir valdžios nemalonės – bent kelių jo pjesių rodymai buvo uždrausti. Bene didžiausio atgarsio visuomenėje sulaukė 1968 metais valstybiniame akademiniame Kauno dramos teatre režisieriaus Jono Jurašo pastatyta K.Sajos pjesė „Mamutų medžioklė“. Teatrologė Irena Veisaitė, nepaprastai vertinusi dramaturgo kūrybą ir su juo artimai bičiuliavusi, yra teigusi, kad K.Saja visada „buvo neramios sielos žmogus, nuolat ieškantis tiesos ir atsakymų į būties klausimus, pasižymintis kritiniu mąstymu, sovietiniais laikais turėjęs drąsos pasakyti tai, ką kiti stengdavosi nutylėti“.
7
Gausų rašytojo kūrybos palikimą sudaro ir jo kūriniai vaikams bei jaunimui. Tarp žymiausių kūrinių „Peštukai ir nykštukai“, „Ei, slėpkitės!“ (už ją 1972 rašytojas apdovanotas LSSR valstybine premija), „Už nevarstomų durų“, „Būrimas obuolio sėklom“, apysakų ir apsakymų rinkinys „Po to, kai jie pavirto medžiais“ (Žemaitės premija 1977), „Noras, kuris dar išsipildys“, „Su boružėle ant kaktos“, fantastinių istorijų rinktinė „Kinivarpų raštai" (2014 metais pagerbtas Martyno Vainilaičio premija) ir daugelis kitų. Šiuose kūriniuose rašytojas atsikleidžia kaip žaismingas pasakotojas, o tekstuose gausu sąsajų su tautosaka, istorija bei mitais.
8
Pirmoji rašytojo prozos knyga buvo autobiografinių pasakojimų rinkinys „Klumpės“, pasirodęs 1958 metais. Per beveik septynis dešimtmečiu trunkančią kūrybinę biografiją, K.Saja išleido per šešias dešimtis įvairių žanrų knygų ir dalį jų sudaro prozos kūriniai – apysakos, apsakymai, romanai, memuarai. Paklaustas, kurias knygas pats labiausiai vertina, rašytojas teigia, kad dabar jam brangiausios ir naujosios knygos – autobiografinė trilogija „Skudurėlių takas“, „Tuo taku ten“ ir „Pėdsakai“. Jose gausu asmeninių priminimų apie praeitį, sutiktus žmones bei kasdienių apmąstymų.
9
Sąjūdžio metais K.Saja į šalį padėjo kūrybinį rašymą ir atsidėjo pilietinei veiklai: buvo Vilniaus tarybos narys, aktyviai dalyvavo mitinguose bei įvairiuose renginiuose. 1990–1992 m. buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, į Nepriklausomos Lietuvos istoriją patekęs ir kaip signataras, kurio parašas šiandien puikuojasi ant istorinio akto dėl „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, sugrįžo prie rašymo, tačiau nevengė ir aštrių temų, kurias išsakydavo įvairiuose leidiniuose skelbiamuose straipsniuose. 1998 m. už nuopelnus Lietuvos valstybei rašytojas apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
10
„Savo vagą literatūroje jaučiuosi išaręs, tikiuosi, kažkas iš to ir išaugs“, – teigia devyniasdešimtmetį praėjusiais metais peržengęs rašytojas, kurį literatūrologai laiko vienu ryškiausiu moderniosios lietuvių dramaturgijos kūrėju, o jaunimo literatūros specialistai – svarbiausiu XX a. antrosios pusės, bei XXI a. pradžios vaikų literatūros kūrėju. Už viso gyvenimo nuopelnus 2022-aisiais Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintas K.Saja šiandien prisipažįsta, kad pastaruoju metu jokių su kūryba susijusių planų nebeturi – „jei dar kas nors pasirašys, bus gerai, nepasirašys – užteks ir to, kas jau yra prirašyta“.
