Lietuvos meno lauke debiutavęs išskirtiniais keramikiniais indais-skulptūromis, ilgainiui viešąją erdvę – kapines ir bažnyčias – jis papildė unikaliais kūriniais, kurie ir šiandien liudija šio menininko meistrystę ir talentą.
Šis „tyliojo modernizmo“ atstovas – iš prigimties tylus kūrėjas, niekada nesiveržė į pirmąsias gretas, dirbo ramiai ir kruopščiai stengdamasis, kaip pats prisipažįsta, padaryti geriausią darbą kokį gali šią akimirką, ir nesvarbu ar tai būtų nedideli skulptūriniai objektai iš molio, antkapiniai paminklai ar altoriai.
1
R.Sakalauskas gimė 1951 m. Šiauliuose, inžinieriaus Romualdo Sakalausko ir stomatologės Zofijos Baliutavičiūtės-Sakalauskienės šeimoje. Po kelių mėnesių visa šeima persikėlė gyventi į Taliną, kur į karo laivyną šešeriems metams buvo mobilizuotas Rimanto tėvas. 1957 m. jam gavus paskyrimą į Vilnių, šeimyna visam laikui persikėlė gyventi į sostinę.
2
Būdamas trylikos, lygiagrečiai bendrojo lavinimo pamokoms Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje R.Sakalauskas pradėjo lankyti dailės mokyklą. Tarp svarbiausių savo mokytojų skulptorius išskiria tokius menininkus kaip Vytautas Šerys, Antanas Kmieliauskas, Marija Mačiulienė, Vytautas Pečiukonis.
3
Jaunystėje R.Sakalauskas aktyviai maištavo prieš sovietinę santvarką: augino ilgus plaukus, domėjosi roko muzika, bendravo su hipiuojančiu jaunimu. Dėl to kelis kartus buvo atsidūręs milicijoje. Mokydamasis dešimtoje klasėje su bičiuliais, tarp kurių buvo ir Vytautas Kernagis, įkūrė pogrindinę organizaciją, kurioje, anot jo, „kalbėjosi apie prieškario Nepriklausomą Lietuvą, reiškė nepasitenkinimą dabartine padėtimi, dainavo dainas, kuriose minimi Vytis ir Nepriklausomos Lietuvos trispalvė“. Dėl ekslibriso su Vyčio ženklu, kuriuo pažymėjo visas savo namų bibliotekos knygas, bei vėliau žygio Karpatų kalnuose metu iš akmenų išdėlioto Vyčio kryžiaus buvo atsidūręs KGB akiratyje, kviestas į tardymus. Šie incidentai praėjo be didesnių pasekmių; tikėtina, kad tam įtakos turėjo Rimanto tėvo, tuo metu dirbusio LSSR statybos ministru, padėtis.
4
1969 m. baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Dailės institutą studijuoti skulptūros. Tačiau po kelerių metų dėl slegiančios aplinkos ir bendrų interesų su kursiokais nebuvimo paėmė akademinių atostogų ir įsidarbinęs paminklų restauravimo treste dirbo Verkių rūmuose, Vyskupų rūmuose (dabar Prezidentūra), uždarytoje ir nuniokotoje Visų Šventųjų bažnyčioje. Į studijas sugrįžo 1973 m. ir čia atrado ilgainiui artimais bičiuliais ir bendražygiais tapusius skulptorius Kseniją Jaroševaitę, Alvydą Drūlią, Mindaugą Navaką, Vladą Urbanavičių ir kitus. Čia ėmė domėtis senųjų kultūrų – senovės kinų, indėnų, Afrikos tautelių – menu. 1977 metais baigė studijas Dailės institute ir atsidėjo kūrybai.
5
Ne vieną dešimtmetį R.Sakalauskas dirbo dailės mokytoju aklųjų bei silpnaregių, taip pat intelektinį sutrikimą turinčių vaikų mokyklose. „Gyvenime man labai pasisekė: 13 metų dirbau su neregiais, o vėliau dešimtmetį su, kunigo Vaclovo Aliulio žodžiais tariant, kitokiu proteliu Dievo apdovanotais vaikeliais. Tai man teikia didelį džiaugsmą. Iš tų vaikų tikrai daug ko išmokstu. Mane nuolatos stebina jų išskirtinumas ir unikalus kiekvieno grožis“, – yra teigęs menininkas.
6
Pažintis su keramiku Egidijum Talmantu skulptoriui atvėrė visiškai naują kūrybos sritį, o ilgainiui lipdyba jam net tapo svarbesnė už skulptūrą. Būdamas iš prigimties vienišius, savo dirbtuvėse pradėjo kurti geometrinių ornamentų iš apvalių molio juostelių indus, tapusius skiriamuoju R.Sakalausko braižu. Maža to, šiuose skulptūriniuose objektuose menininkas sutelkia dėmesį ne tik į jų išorę, tačiau ir nematomą kūrinių pusę – dugną ar vidų, kurie atveria formų įvairovę ir papildomas reikšmes. Pasak dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės šie skulptorius darbai išplėšia žiūrovą iš „kasdienės rutinos ir pastato akistaton su kitokia, tobulesne tikrove“. Pirmąją asmeninę parodą „Indai“ R.Sakalauskas surengė 1983 m. Per pusę amžiaus kūrybinės veiklos jų dabar jau priskaičiuojama keliolika.
7
Pasak menininko, skulptūra sovietmečiu buvo itin ideologizuota meno sritis, todėl norint gauti užsakymų, reikėjo stovėti eilėje ir atitikti konjunktūrinius reikalavimus. Tačiau R.Sakalauskui šitoks kelias neatrodė priimtinas, juolab, kaip jis pats ir prisipažįsta, „niekas net nesiūlė jam daryti Lenino galvų“.
Tačiau išeitis atsirado visai netyčia – 1979 m. jis gavo pirmąjį užsakymą sukurti antkapinį paminklą. „Kapinės nuo cenzūros ir ideologijos buvo beveik nepriklausoma teritorija. Aišku, jei būtum sumanęs pastatyti kokį didžiulį kryžių, matyt, kapinių valdžia nebūtų leidusi. Bet ir čia juk galima buvo kūrybiškai išsisukti tiesiog užkoduojant tau pačiam svarbias prasmes“, – teigė skulptorius, įvairiose Lietuvos kapinėse pastatęs daugiau nei tris dešimtis išskirtinių darbų. Tarp jų dalis ir Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje palaidotiems poetui Pauliui Širviui, literatūrologui Vytautui Galiniui, fotografui Juozui Kazlauskui, rašytojai Birutei Pūkelevičiūtei, dailininkui Algimantui Švažui ir kt.
8
Dar viena išskirtinė R.Sakalausko kūrybos sritis – tai altoriai bei kiti bažnytiniai objektai – tabernakuliai, pultas, indas šventintam vandeniui, lektoriumas. Pagrindiniai skulptoriaus užsakovai buvo pranciškonai, neatsitiktinai kaip tik šių vienuolių bažnyčiose Vilniuje, Kaune, Kretingoje, taip pat Kryžių kalno vienuolyno koplyčioje ir yra pastatyti R.Sakalausko sukurti darbai. 2006 m. už altorių, tabernakulį ir Dievo žodžio stalą Kryžių kalno vienuolyno koplyčiai bei istorinių ir sakralinių erdvių simbolinį įprasminimą Kretingos bažnyčioje jam paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
9
2013 m. Tibeto skvere, Užupyje, pastatyta R.Sakalausko skulptūrinė mozaika „Mandala“. Ją atidengė tais metais skvere apsilankęs Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV. „Muzikiniais terminais tariant, man šis darbas – lyg variacija tibetiečių Mandalos tema, – yra teigęs skulptorius. – Aš nujaučiu, kad Mandala yra šventas daiktas, taip pat žinau ir šventų daiktų mūsų bažnyčiose, todėl man svarbu šventumas mene. Dėkoju Apvaizdai, kad galiu daryti šį šventą daiktą šventame Vilniaus mieste.“
10
2020 metais išleista G.Jankevičiūtės knyga „Rimantas Sakalauskas. Nekenčiu sumaišties“, kurioje išsamiai pristatomas skulptoriaus gyvenimo kelias bei kūryba: piešiniai, indai, antkapiniai paminklai, altoriai bei įvairūs skulptūriniai objektai. Pasak knygos autorės, nors Lietuvoje menininko darbai yra pastebėti ir įvertinti, tačiau jo kūryba – „kultūros elito savastis, apie ją viešai kalbama ir rašoma palyginti retai, lyg tie, kurie žino ir vertina Rimą bei jo kūrinius, nebūtų linkę savo žinojimu dalintis, norėtų jį pasilikti sau. Todėl ir ši knyga tėra pirmasis bandymas sutelkti Sakalausko kūrybos visumą, ją apibendrinti“.
