Gimusi ir iki šiol tebegyvenanti Vilniuje, kompozitorė savaip atidavė duoklę gimtajam ir mylimam miestui – 1997 metais už muzikinį opusą „Centones meae urbi“ ji pagerbta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Kompozitorė Onutė Narbutaitė: „Kūryba – tai nuotykis, suplanuotas, bet visada nenuspėjamas“
1
Kompozitorė Onutė Narbutaitė gimė Vilniuje, Onos Narbutienės ir Vytauto Narbuto šeimoje. Mama O.Narbutienė – garsi muzikologė, taip pat apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Nuo pat kompozitorės vaikystės ją lydėjo ne tik muzika, ji augo meno žmonių aplinkoje. Kompozitorė prisimena, kaip ją, dar vaiką, mama kartu veždavosi į susitikimus su žinomais kultūros ir meno veikėjais: „Vaikystėje mama mane neretai pasiimdavo kartu į Kauną, kur susitikdavo su ryškiomis tarpukario asmenybėmis. Esu buvusi dailininko Liudo Truikio, režisieriaus Antano Sutkaus ir kitų įdomių tarpukario kultūros žmonių namuose. O kompozitoriaus Juozo Gruodžio našlė Stasė Gruodienė man ir broliui buvo kaip trečia močiutė.“
2
Artimas sąlytis su muzika kompozitorės gyvenime prasidėjo anksti. Vaikystėje O.Narbutaitė skambinti pianinu mokėsi pas mamos draugę. „Jos mokymas labiau priminė žaidimą“, – prisimena kompozitorė. Vėliau kompozitorė pradėjo lankyti Čiurlionio menų mokyklą, kurioje, jos teigimu, mokslai nebebuvo tokie smagūs, kaip pas pirmąją pianino mokytoją. Vis dėlto, būtent mokykla suteikė gerą muzikinį pagrindą, leidusį vėliau pasirinkti kompozicijos studijas.
3
Kompoziciją O.Narbutaitė atrado paskutinėse M.K.Čiurlionio menų mokyklos klasėse, besimokydama pas garsų kompozitorių Bronių Kutavičių. „Užkibau už muzikos kompozicijos vyresnėse klasėse, ypač patekus į kompozicijos fakultatyvą pas Bronių Kutavičių, kuris man buvo autoritetas. Jau tada labai žavėjausi jo muzika. Įsitraukiau nuo pat pradžių, buvo įdomu. Galutinį stumtelėjimą ir davė B.Kutavičius. Bebaigiant mokyklą jis man pasakė: „Onut, tai stosi į kompoziciją?“ Nebebuvo kur daugiau dėtis...“ – dalijosi prisiminimais O.Narbutaitė.
4
Kompozitorė Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija pagerbta 1997 metais už oratoriją „Centones meae urbi“. Išvertus iš lotynų kalbos, tai reiškia „Skiautinys mano miestui“. Kūrinys įkvėptas ir rašytas specifiškai Vilniaus miestui. Pasak kompozitorės, nors tuo metu augino dvejų metų dukrytę, o laikas pateikti kūrinį buvo gan trumpas, tačiau jo ėmėsi gan drąsiai, nes, kaip teigia, joje „jau seniai brendo šita vilnietiška idėja, tad užsakymas atitiko mano vidinę būseną“.
Šis kūrinys atsirado Donatui Katkui paprašius parašyti laisvos temos kūrinį Šv. Kristoforo festivaliui. Tačiau dėl organizacinių kliūčių, kūrinys Šv. Kristoforo festivalyje nenuskambėjo, o pati kompozitorė, kaip prisimena, suprato, jog pati savarankiškai tokio kūrinio atlikimo nesuorganizuos, tad kuriam laikui jau parašytas opusas buvo atidėtas į šalį. Nuo užmaršties kūrinį išgelbėjo festivalis „Baroko savaitė“, kurio organizatoriai, išgirdę apie šio opuso egzistavimą, nusprendė, kad jis puikiai tiks festivaliui, kurio tų metų idėja buvo publikai atverti neprieinamas Vilniaus bažnyčias ir juose surengti koncertus. „Išsirinkau Šv. Kotrynos bažnyčią. Prisimenu, tada ji buvo visa apleista, dulkėta. Kūrinio kaip „skiautinio“ idėja ir plytų atplaišai nuo sienų labai tiko kūrinio atlikimui“, – apie „Centones meae urbi“ premjerą pasakojo kompozitorė.
5
Tarp kitų garsių kompozitorės darbų – opera „Kornetas“, parašyta Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Muzika operai – originalus kompozitorės darbas, o libretas – laisva improvizacija Rainerio Marios Rilkės kūrybos tematika, įtraukiant ir kitų rašytojų, tokių kaip Homeras, Oskaras Milašius bei Goethe, tekstų citatas. Pačios kompozitorės žodžiais, „ši operinė improvizacija XXI amžiuje kalba apie istorijos universalumą, liudija, kad žmogaus ilgesys – meilės ar transcendencijos – nepaisant nieko, išlieka tokie patys“. Už šią operą 2015 m. O.Narbutaitė buvo paskelbta Metų kompozitore.
6
Tiek kūryboje, tiek gyvenime kompozitorei svarbus jos miestas Vilnius bei vaikystės namai, kurie kūrė jos santykį su miestu ir valstybe: „Čia nuo seno gyveno mano proseneliai ir proproseneliai iš mamos pusės, žinau vietas, kur buvo jų butai. Pačioje XX a. pradžioje Vilniuje gimė ir iki I pasaulinio karo augo mano bobutė. Jos prisiminimų trupiniai vaikystėje įkrito ir į mano galvą. Aš pati užaugau nuostabioje Vilniaus vietoje, buvusioje Bernardinų oficinoje prie Vilnelės. Vilnius man labai svarbi vieta, jis yra įaugęs į kraują“, – pasakojo kompozitorė.
7
Kaip ir daugelis to meto kultūros žmonių, O.Narbutaitė taip pat aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Nors tuo laikotarpiu kūryba buvo likusi antrame plane, tačiau Atgimimo ir Dainuojamosios revoliucijos metas įkvėpė ir vieną iš kompozitorės kūrinių, skirtą pasipriešinimui paminėti. „Kūrinys „Opus lugubre“ atsirado iš 1990–1991 metų žiemos naktinių vaikščiojimų aplink Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir galiausiai iš Sausio 13-osios nakties. Tą naktį, kaip paprastai, buvau prie Aukščiausiosios Tarybos, o mano vyras ir tėvas buvo prie Televizijos bokšto“, – prisiminė kompozitorė.
8
O.Narbutaitės kūryba – kompleksiška, nuolatos kintanti, sunkiai telpanti į aiškias vieno kurio žanro lentynas. Pati kompozitorė taip pat šalinasi savo kūrybą suklasifikuojančių etikečių ir jos skirstymo. „Muziką pradėjau rašyti labai natūraliai, vedama intuicijos ir todėl į jokias sroves netaikiau. Štai kodėl ir dabar, žvelgiant į mano kūrybos visumą, akivaizdu, jog ją sunku būtų priskirti kuriai nors konkrečiai srovei“, – dalinosi mintimis kompozitorė apie savo kūrybą.
9
O.Narbutaitė kuria daugiau nei keturiasdešimt metų, per juos sukaupė gausų savo kūrybos katalogą, kuriame galima rasti įvairių žanrų kūrinių, gimusių tiek iš vidinių sumanymų, tiek iš užsakymų Lietuvoje arba užsienyje. Iki šiol ji daug bendradarbiauja su vietiniais ir kitų šalių muzikos kolektyvais. Vienas iš jų – Suomijos Ostrobotnijos kamerinis orkestras, su kuriuo kompozitorė palaiko jau daug metų trunkančią draugystę. Naujausias jos kūrinys „Otro río“ – tai trečiasis kompozitorės opusas, parašytas Suomijos orkestrui, kurio premjera įvyko 2022-ųjų metų lapkritį.
10
Kalbėdama apie savo kūrybą bei jas lemiančias priežastis, kompozitorė nevengia žodžio „įkvėpimas“. Maža to, tai išskiria kaip būtinąją savo kūrybos dalį. Įkvėpimas O.Narbutaitei – tai dvasinė būsena, inspiracija, o ne nuvalkiotos romantinės klišės: „Tai impulsas, dėl kurio verta kurti. Tai vos juntamas, nenusakomas momentas, kurį žmonės kartais pajunta ir klausydami muzikos. Man tai yra svarbu“, – teigia žinoma kūrėja.
