2022-ųjų metų pabaigoje už šviesotamsos gelmę šiuolaikinėje muzikoje kompozitorė pagerbta Nacionaline kultūros ir meno premija. Šioje publikacijoje pateikiame 10 faktų apie Ž.Martinaitytę.
Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė: „Mano muzikoje klausytojas pasijunta lyg garsų spąstuose“
1
Ž.Martinaitytė gimė 1973-ųjų gegužės 4 d. ir pirmuosius penkerius metus praleido Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade. Ž.Martinaitytė iš šio miesto prisimena grožį, architektūros ir meno estetinį poveikį, tačiau taip pat ir vidinį sumaišties jausmą gyvenant rusakalbėje aplinkoje, o namuose kalbant lietuviškai.
„Visą laiką jutau vidinį disonansą, nes nesupratau, kaip man elgtis tose dviejose kalbose. Namie aš jaučiausi labai komfortabiliai, buvau mylima ir namuose kalbos muzika buvo labai įstabi, ji mane užliūliuodavo. O staiga išėjus į vaikų darželį ar būnant su draugais rusų kalba mane trikdė“, – sako ji.
2
Kompozitorė muzikalumą paveldėjo iš tėčio, turėjusio labai gerą klausą ir mylėjusio muziką. Ž.Martinaitytė prisimena, kad nuo vaikystės nuolatos dainuodavo. O pirmasis prisiminimas, susijęs su muzika – mamos lopšinės.
„Ji pati sugalvodavo ir lopšinių tekstus, ir melodijas. Tos melodijos būdavo labai įdomios, nes kiekvieną vakarą vis skirtingos. Ji turbūt neprisimindavo tų melodijų, jos nebuvo tokios, kurias gali pakartoti. Man atrodo, kad čia buvo mano pirmasis sąlytis su kūrybiniu veiksmu“, – sako kompozitorė.
3
Iš Sankt Peterburgo Ž.Martinaitytės šeima persikėlė į Kauną. Tai miestas, kuriame ji užaugo ir mokėsi. Nors, kaip ir Sankt Peterburgo, Kauno kompozitorė gimtuoju miestu nelaiko, visgi su juo sieja ypatingas ryšys, o ypač – su Santaka. Upių susiliejimas Ž.Martinaitytei – labai ypatinga ir kone magiška vieta
„Santakoje būdavo kažkoks labai magiškas jausmas. Atėjus prie upių sankirtos atrodydavo, kad atsiveria ir dangus, ir žemė. Labai neįprasta vieta. Atrodytų, kad ten turėtų vykti vos ne ritualai, sakralūs dalykai, galbūt kažkokios apeigos“, – sako kompozitorė.
4
Ž.Martinaitytė jau daug metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke kartu su vyru, amerikiečiu True Rosaschi. Neseniai jiedu minėjo 20-ąsias vestuvių metines.
Kompozitorė sako, kad niekad nemiegantis Niujorkas – labai stimuliuoja.
„Visko pertekliumi jis gali ir nuvarginti, bet suteikia ir labai daug įspūdžių, nepaprastų muzikinių patirčių. Vyksta fantastiški koncertai, atvyksta paties aukščiausio lygio atlikėjai, čia yra nuostabių salių, prieinamas aukščiausios kokybės menas. Ir muziejai – gali nueiti pastovėti prie šedevrų bet kurią dieną. Tai yra neįkainojama vertybė“, – apie Niujorką sako Ž.Martinaitytė.
5
Nors ten negimė, Ž.Martinaitytė gimtąja vieta vadina savo senelių sodybą prie Tauragno ežero, kuriai davė Mėlynojo laumžirgio vardą. Būtent joje kompozitorė yra produktyviausia.
„Pabaigusi kiekvieną kūrinį pabaigoje parašau, kur jis buvo sukurtas, kokiais metais, kokiais mėnesiais, ir vietoves, kur pradėjau, kur pabaigiau. Tai nesunku įsitikinti, kad mano svarbiausi darbai buvo įgyvendinti būtent toje senelių sodyboje“, – sako kompozitorė.
6
Kompozitorė Ž.Martinaitytė turi ypač jautrią klausą – girdi labai aukštus obertonus, kurių paprastai žmonės negirdi. Anot jos, tai gana retas dalykas.
Kadangi kompozitorė girdėdavo didžiulę amplitudę garsų, jos ausys ir smegenys greičiau pavargdavo nuo perdėto akustinės informacijos kiekio. Todėl, Ž.Martinaitytė pajusdavo, kad ima nebegirdėti. Iš medikų ji sužinojo, kad jos klausa pavargsta dėl to, kad girdi daugiau, nei dauguma žmonių. Dėl to kompozitorei reikia kuo dažniau būti tyloje, nes kitaip įvyksta garsų perkrova.
Dėl šios ypatybės kartais dirbti su muzika Ž.Martinaitytei kartais tampa sunku. „Būna tokių dienų, kad aš intensyviai dirbu su muzika, o paskui nebegaliu jos klausyti, nes jaučiu, kad man to yra per daug, grynai fiziologiškai per daug. Net ne emociškai, ne psichologiškai, o tiesiog fiziologiškai“, – sako Ž.Martinaitytė.
7
Ž.Martinaitytė, pasakodama apie savo kūrybinį procesą, sako, kad jo pradžia – labai abstrakti ir sunkiai apčiuopiama. Ji tai lygina su sapno, kurio neprisimeni, pojūčiu. Pirmuosius kūrinio eskizus Ž.Martinaitytė visada rašo ranka ant natų popieriaus. Eskizų ji rašo gana daug, o po to ima dėlioti muzikinį peizažą. Vėliau tam tikroje stadijoje kompozitorė visą kūrinį užrašo ant popieriaus nuo pradžios iki galo, tik paskui perkelia į kompiuterį, o tada prasideda redagavimas.
8
Ž.Martinaitytės kūryba tarptautiniu mastu vertinama už sudėtingas struktūras, turtingą muzikos kalbą, kupiną detalių ir trykštančią energija. Kaip sako pati kompozitorė, pagrindinė jos kūrybos linija yra grožio, subtilių ir išaukštintų dalykų paieškos, tačiau joje galima jausti ir egzistencinį nerimą.
„Egzistencinis nerimas, matyt, yra būdingas mano kartai. Tiems, kurie išgyveno politinius perversmus ir didžiulius pokyčius.
Karta, kuri gimė Nepriklausomybėje, neturi to vidinio nerimo. Ir menuose tai labai aišku, ypač muzikoje. Žiūriu į jaunus kompozitorius – jie turi labai harmoningą, meditatyvų santykį su aplinka ir savimi. Jie natūraliai neturi to nerimo. O mano kartos žmonės, juos vis kažkas neramina. Čia, matyt, veikia istoriniai dalykai, net ne asmenybiniai“, – sako Ž.Martinaitytė.
9
Ž.Martinaitytė praktikuoja budizmą, kuris jos gyvenime atsirado studijų metais ieškant vidinių atsakymų. Išstudijavusi daug religinių tekstų, ji susidūrė su Jurgos Ivanauskaitės knygomis.
„Jos aprašytos budistinės kelionės labai surezonavo. Kai skaičiau jos knygas, man atrodė, kad tai vyksta su manimi, kad čia yra ir mano kelias. Mane tai labai užkabino. Pradėjau ieškoti, kuris iš tų budistinių mokymų man labiausiai tinka. Matyt, taip natūraliai ir surandi savo kryptį.
Suradus kryptį visa kita yra tik praktikos reikalas. Praktika – tai kasdienė meditacija, tam tikras požiūris“, – sako ji.
10
Ž.Martinaitytė 2022-ųjų metų pabaigoje už šviesotamsos gelmę šiuolaikinėje muzikoje kompozitorė pagerbta Nacionaline kultūros ir meno premija. Šviesotamsos terminas – iš jos pačios kūrybos, nes žaidimas šviesos ir tamsos pustoniais jai yra labai svarbus.
„Daugybė mano kūrinių yra susijusių su šviesos tematika, ėjimu į šviesą“, – sakė kompozitorė. Anot jos, pačioje mūsų egzistencijoje turi būti tamsos ir šviesos kategorijos, nes kitaip žmogiška būtis nebus išpildyta iki galo.
2020-aisiais kompozitorė įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Tais pačiais metais pelnė Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendiją. 2019-aisiais muzikos apdovanojimuose „Global Music Awards“ pelnė 2 aukso medalius.
2010–11, 2014, 2018–2020 m. įvertinta Lietuvos kompozitorių sąjungos Geriausio metų kūrinio premija .
2012-aisiais pelnė festivalio „Look + Listen“ Niujorke prizą.
2010 m. už kūrinį „Tūkstančiai durų į pasaulį“ laimėjo prizą už geriausią simfoniją Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamuose Metų kūrinių rinkimuose.
Jos kūryba skambėjo Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, JAV scenose.
