Suprasti akimirksniu
- S.Geniušas yra pasaulinio lygio fenomenologas, rašantis knygas angliškai;
- Lietuviškai šiuo metu išleistos dvi jo knygos – „Kas yra skausmas?“ („Phi“, 2021) ir „Pramanų fenomenologija. Apie estetiką, vaizduotę ir savimonę“ („Hubris“, 2022);
- Ilgą laiką studijavo ir dėstė Amerikos universitetuose;
- 10 metų gyvena ir profesoriauja Honkonge.
Pasibaigus mudviejų pokalbiui, paklausiau apie pavojingus gyvūnus – gyvates ir ryklius – paaiškėjo, kad Honkonge jų tikrai esama. Kol diskutavome apie tai, ką reiškia gyventi šalia, iš pirmo žvilgsnio, žmogui grėsmingos gamtos, mūsų pokalbis nukrypo į devintojo dešimtmečio vidurį, kai vaikystėje, norėjusi išmokyti sūnų užsienio kalbos, mama su juo kalbėdavo angliškai.
Vėliau jau užaugęs, susipažino su žmogumi, kuris prisiminė kartą sovietmečiu važiavęs troleibusu ir įsiminęs, kaip girdėjo mamos ir sūnaus pokalbį anglų kalba, juk anuomet tai buvo tokia egzotika!
– Papasakokite apie savo vaikystę, kokioje aplinkoje augote?
– Augau Vilniuje, akademikų šeimoje. Abu tėvai buvo anglų ir amerikiečių literatūros profesoriai. Juokaudavau, kad bute nereikia daryti remonto, nes visos sienos padengtos knygomis.
Gyvenome netoli senamiesčio, ėjau į Salomėjos Neries mokyklą, užaugau su senamiesčio architektūra. Vokietijoje sakoma, kad jeigu nori būti profesoriumi, reikia, kad dar tavo senelis juo būtų. Turima omenyje, kad tai beveik mafija. Iš tiesų, mano senelis taip pat buvo profesorius, klasikas Leonas Valkūnas.
Būdamas dvylikos skaičiau stoikus, mane žavėjo filosofinis stilius, argumentavimas, ėjimas į diskusiją.
Viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau užsiimti filosofija, buvo tėvų namuose girdėti intelektualūs pokalbiai su draugais, vaikas klausydavau jų ir nieko nesuprasdavau, bet svajojau vieną dieną tą kodą pralaužti.
Noras užsiimti filosofija buvo paremtas nežinojimu, mes dažnai užsikabiname už tų dalykų, kurių nesuprantame. Būdamas dvylikos skaičiau stoikus, mane žavėjo filosofinis stilius, argumentavimas, ėjimas į diskusiją. Žinoma, daug ko, būdamas vaikas, nesupratau, bet temos ir diskusijų stilius kerėjo.
– Jūsų paauglystėje griuvo Sovietų Sąjunga, ar anuomet taip ir įsivaizdavote filosofo gyvenimą?
– Tai buvo lūžio laikotarpis, esu tos krizės suformuotas. Tiesą sakant, toks laikmetis buvo nebloga dirva užsiimti filosofija, kai visi autoritetai griūva – tai ne tik pasitikėjimo, bet ir legitimacijos klausimas. Vienaip ar kitaip įeini į diskusiją, kur pamatiniai dalykai turi būti iš naujo iškelti į paviršių.
Pamenu, kai studijavau Niujorke iškart po Rugsėjo 11-tos, daugelis stojo į filosofiją.
Krizės metu tokios disciplinos kaip filosofija tampa labai svarbios, atsiveria tam tikri fundamentalūs klausimai, žmonės turi ieškoti atsakymų į juos. Pamenu, kai studijavau Niujorke iškart po Rugsėjo 11-tos, daugelis stojo į filosofiją.
– Tuomet didelė tikimybė, kad filosofijos studentų turėtų padaugėti ir dabar. Kai Rusija pradėjo savo invaziją į Ukrainą, buvote Honkonge. Įdomu, kaip jautėtės stebėdamas šiuos įvykius iš toli?
– Viena vertus, patirtys nesiskyrė nuo žmonių Lietuvoje, nes mano gyvenimas buvo sufokusuotas į įvykius Ukrainoje – atsikeldavau ir skaitydavau žinutes, taip pat dieną sekdavau įvykius, naktį prabudęs vėl skaitydavau žinutes. Jautėsi pamišimas dėl įvykių Ukrainoje, šokas, nesupratimas.
Kai esi Honkonge ir Ukrainoje vyksta tokio pobūdžio įvykiai, jauti intelektualinę vienatvę geografine prasme.
Kita vertus, gyventi kitame žemyne, kai vyksta tokio masto dalykai, labai sunku. Akivaizdu, kad didžiausias šokas buvo būtent Ukrainos gyventojams, negali lygintis, tačiau ir mums buvo tam tikra krizė. Būdamas Lietuvoje gali su visais apie tai kalbėtis. Honkonge nors kasdien pasirodo apie tai informacija laikraščiuose ir visi apie karą šį tą žino, tačiau daugeliui vietinių gyventojų viskas atrodo toliau. Tai normalu, nes ką lietuviai žino apie pilietinį karą Mianmare? Kokios jų pozicijos, kurią pusę gina, ką mąsto apie žmonių žūtis? Spėčiau, kad dauguma apie tai negalvoja, nes tai per toli.
Kai esi Honkonge ir Ukrainoje vyksta tokio pobūdžio įvykiai, jauti intelektualinę vienatvę geografine prasme. Žinoma, draugų rate apie tai nuolat kalbi, bet tie ratai nėra dideli. Krizės metu, praėjus maždaug mėnesiui ar dviem nuo karo pradžios, sulaukiau kvietimo parašyti straipsnį apie karą ir fenomenologiją ir tai suteikė galimybę pažvelgti į tam tikrą kontekstą, kuriame atrodo apie karą išvis negalima kalbėti. Tai man suteikė terapinę distanciją, galėjau atitolti ir galvoti, ką tam tikros kartos fenomenologai mąstė apie Pirmą pasaulinį karą, kai patys prarado savo vaikus, studentus. Prieš keletą dienų vedžiau apie tai paskaitą Kaune.
– Sulaukėte netikėtų klausimų?
– Visada sulauki įdomių, mažiau ar daugiau tikėtinų klausimų. Lietuvoje, kalbant tokia tematika, labiau netikėta, kad kai kurie klausimai iš auditorijos nukreipti į tai, kaip fenomenologija buvo gvildenama rytų Europoje. Čia esantiems intelektualams įdomu iš kurios perspektyvos fenomenologinės pozicijos karo atžvilgiu buvo kopijuojamos Rusijoje. Ir kaip tai sukūrė intelektualinį kontekstą, kuris galėjo leisti įvykti tokiems įvykiams kaip karas Ukrainoje.
– Ką manote apie tai, kad reikėtų „atšaukti“ visą rusišką kultūrą?
– Mūsų tėvų karta gyveno Sovietų sąjungoje, daugelis to nenorėjo, tačiau neturėjo pasirinkimo. Dažnai klausiu savęs, kas nutiktų, jeigu jų pozicijos, jų balsai, Vakaruose būtų atmetami, nes jie iš Sovietų sąjungos? Aišku, anuomet tų balsų daug nebuvo, nes negalėjome pervažiuoti sienos. Įsivaizduokime, kad visgi jie būtų gebėję kažką pasakyti, tačiau jų pozicija būtų atmesta, nes jie – iš Rytų bloko.
Norint suprasti, kaip ši šalis tapo politine prasme būtent tokia, neišvengiamai turime atsižvelgti į jos kultūrą.
Manau, daugelis lietuvių sakytų, kad tai neteisybė. Žinoma, yra skirtumų tarp Rusijos kaip tokios šiandien ir Sovietų sąjungos prieš keletą dešimtmečių, neignoruoju to. Tačiau dabar viskas niveliuojama ir atmetami netgi tie žmonės, kurie oponuoja karui ir kuriems reikia palaikymo. Į kultūrą galima žvelgti iš įvairių perspektyvų ir galima kelti įvairaus pobūdžio klausimų, tarkime, kaip rusų kultūra galėjo parengti tokią dirvą dabar dominuojančioms pozicijoms.
Norint suprasti, kaip ši šalis tapo politine prasme būtent tokia, neišvengiamai turime atsižvelgti į jos kultūrą. Taip pat, jeigu, tarkime Sankt Peterburge yra 25 proc. žmonių, pasisakančių prieš karą, elementarus žmogiškumas reikalauja, kad neignoruotume skirtumų tarp jų ir banalios, dominuojančios pozicijos.
– Grįžkime prie jūsų, kaip filosofo, kelio pradžios. Kokias patirtis pamenate iš studijų Vilniaus universitete? Ar ten jautėtės atsidūręs tarp savo genties atstovų, o gal kaip tik, anksti pradėjęs domėtis filosofija, buvote visa galva aukščiau?
– Universitete išmokau daug dalykų, nes vienas dalykas skaityti keletą knygų, o kitas mokytis pagal tam tikrą filosofinę programą. Įstojau į Vilniaus universitetą 1995 m. Anuomet ten dirbo daug ekscentriškų dėstytojų, viena vertus, tas ekscentriškumas mus žavėjo, identifikavom tai su laisve, kurios kitur nematydavome, tai buvo to žavesio paslaptis.
Kita vertus, kai kada būdavo perlenkiama lazda ir tai kai kuriuos studentus tai atstumdavo. Mano atsiminimai iš studijų labai pozityvūs, turėjau puikius dėstytojus ir puikius kurso draugus, daugelis toliau tęsia filosofinę veiklą Lietuvos universitetuose. Esu labai laimingas žmogus, kad studijavau kartu su jais ir kad studijavau keturiuose skirtinguose universitetuose – Lietuvoje, Kanadoje, Amerikoje ir Vokietijoje. Iš visų gaudavau kažką naujo ir visos studijos labai vieną kitą papildė.
– Ar nuo pat studijų pradžios mąstėte apie tarptautinę karjerą?
– Priklausau tai kartai žmonių, kurių tėvai ir jie patys vaikystėje negalėjo keliauti po pasaulį, nes tai buvo draudžiama. Nuo vaikystės identifikavau sienos peržengimą su tam tikros laisvės steigimu. Ir dabar, kaskart pervažiavęs sieną, jaučiu, kad esu laisvas žmogus.
Kontekstų pakeitimas praplečia mūsų mąstymą, edukacine prasme tampame kitokiais žmonėmis.
Važiuoti studijuoti į užsienį buvo tai, ko negalėjo tėvų karta. Taip pat tikiu, kad galima gauti labai daug iš studijų svetur, savo studentams Honkonge visuomet patariu važiuoti studijuoti doktorantūros į Europą ar Ameriką. Kontekstų pakeitimas praplečia mūsų mąstymą, edukacine prasme tampame kitokiais žmonėmis.
– Prisimenate pirmuosius įspūdžius McMasterio universitete Kanadoje?
– Jaučiau šoką, nes išvykau ten 2000-taisiais, kai žmonės dar tiek daug nekeliaudavo, buvo visai kitas kontekstas, kitokie santykiai tarp dėstytojų ir studentų. Jau tada žinojau, į kokią filosofijos kryptį noriu judėti, ten susidūriau su tokiais žmonėmis, kurie buvo klasikų H.G.Gadamerio ir P.Ricœuro studentais arba kolegomis. Gadameris pats buvo dėstęs keletą metų McMaster universitete. Jaučiausi, kad man tam tikra filosofinė tradicija perduodama tiesiogiai. McMasterio universitete su kai kuriais dėstytojais bendraudavome akis į akį, ateidavau į jų namus, kur praleisdavome po 5–6 valandas diskutuodami, vėliau tas ryšys peraugo į filosofinę draugystę, metams bėgant kartu publikavome straipsnius.
Jausdavai, kad tai, ką dėstytojai perduoda patys gavę iš minėtųjų klasikų, yra kažkas tiesioginio ir labai svarbaus, ir kad turi neįtikėtiną galimybę ir net atsakomybę perimti tai, ką supranti. Žinoma, buvo įvairių iššūkių, bet visai neblogai su jais tvarkiausi.
– O paskui sekė kitas etapas New School for Social Research universitete Niujorke?
– Man patarė, kad jeigu noriu būti baigęs fenomenologiją Amerikoje reikėtų pamėginti studijuoti tame universitete, ten yra E.Husserlio archyvas ir viena pagrindinių vietų, kur, bėgdami nuo politinės situacijos, suvažiavo fenomenologai iš Vokietijos maždaug Antro pasaulinio karo metais ir anksčiau. Taigi, Hannah Arendt kaip ir iš Vilniaus kilęs Aronas Gurwitschus, kaip ir Alfredas Schutzas ir daugelis kitų aukščiausios klasės fenomenologų praleido ne vienerius metus New School universitete. Pirminė patirtis Niujorke tikrai buvo šokiruojanti, supranti, kad su visais priemiesčiais ten gyvena 21 milijonas žmonių ir koegzistuoja visai neblogai.
Kai pasižiūriu į savo disertaciją, matau, kad mano parinkti pavyzdžiai yra, tarkim, apie Egipto meną, kaip tik tuo metu lankydavausi muziejuose.
Universitetas tarptautinis – amerikiečių mažiau, negu iš kitur atvykusių dėstytojų ir studentų. Labai intensyvi patirtis, mokaisi ne tik iš dėstytojų, bet ir iš kitų studentų, pamenu, apie 22–23 val. universitete tebevykdavo diskusijos, nors valytoja jau prašydavo, kad eitume namo ir leistume jai išvalyti patalpas. Ten buvo ypatinga intelektualinė bendruomenė ir tu jauteisi jos nariu. Taip pat džiaugiausi galėdamas klausyti nuostabių koncertų, eiti į puikius muziejus. Kai pasižiūriu į savo disertaciją, matau, kad mano parinkti pavyzdžiai yra, tarkim, apie Egipto meną, kaip tik tuo metu lankydavausi muziejuose.
– Tada sekė metai Vokietijoje?
– Taip, didžiąja savo disertacijos dalį kaip tik ten ir parašiau, nes Kelno universitetas fenomenologiniame pasaulyje yra vienas iš centrų, daugelis žmonių, turinčių fenomenologines pozicijas, vienu ar kitu metu yra ten buvę. Tai taip pat labai tarptautinė vieta, jautiesi fenomenologinės bendruomenės nariu, visą dieną skaitai, rašai, eini pietauti ir toliau diskutuoji su kolegomis tomis temomis. Buvau labai laimingas žmogus, nes apsigynęs disertaciją, nepraėjus nė savaitei gavau pasiūlymą dirbti James Madison universitete Virdžinijoje. Pradirbau ten 4 metus ir tada persikėliau į Honkongą.
– Kodėl?
– Prieš keliolika metų būčiau tik nusijuokęs, jeigu kažkas būtų pasakęs, kad gyvensiu Honkonge. Na, bet Kiniškasis Honkongo universitetas yra vienas tų, kurie atnešė fenomenologiją į Pietryčių Aziją. Universitete yra du tyrinėjimų centrai, skirti fenomenologijai. Tad turėjau galimybę toliau užsiimti savo tyrinėjimais ir dirbti su gerais studentais, nes universitetas reitinguojamas tarp 50 geriausių pasaulio universitetų, o mūsų filosofijos katedra yra 38 pasaulyje. Tad atsivėrė galimybė, kurios anksčiau neturėjau. Gyvenu ten jau dešimtmetį ir savo sprendimo nesigailiu.
– Papasakokite daugiau apie Honkongą.
– Tai labai intensyvus miestas, kartais įvardijamas kaip „New York on speed“, kai atsikrausčiau, jis buvo be galo laisvas, laisvesnis negu bet koks kitas miestas, kuriame yra tekę gyventi. Kaip Azijai, labai kosmopolitiškas, ten visuomet gyvena apie 700 tūkstančių užsieniečių. Laisvumą politiškai jis jau praranda. Anksčiau sakydavau, kad Honkonge gali mokytis žiūrėdamas pro langą, nes viskas nauja ir to man trūko, kai gyvenau Virdžinijoje, kur pradėjau dirbti trisdešimties ir praėjus keleriems metams supratau, kad viskas atrodytų taip pat ir man išėjus į pensiją.
Vietiniams, gimusiems Honkonge ir jame augusiems, tai yra pasaulis, į kurį jie turėjo teisę, bet ta teisė iš jų atimta.
Tačiau norėjosi iššūkių, netikėtumų ir rizikos. Taigi Honkonge iš pradžių man viskas atrodė nauja ir egzotiška. Žavėjo kontrastai tarp religinės ir sekuliarios kultūros, tarp gamtos ir gurmaniško miesto. Sakydavau, kad ten gali jausti nostalgiją dabarčiai, nes taip greitai viskas keisdavosi. Tokią nostalgiją dabarčiai savo filmuose labai puikiai pateikia Wong Kar Wai‘us.
Metams bėgant, nostalgija dabarčiai pakito, dabar įsivyravo nostalgija ateičiai – kai žinai, kad tokia ateitis, kokia ji turėjo būti, nebeateis. Vietiniams, gimusiems Honkonge ir jame augusiems, tai yra pasaulis, į kurį jie turėjo teisę, bet ta teisė iš jų atimta.
– Ar po tokių patirčių atvykus į Vilnių, jis atrodo lėtas ir apsnūdęs?
– Ne, nepasakyčiau. Vilniuje daug kas keičiasi, jis yra Europos šalies sostinė ir gali pasiūlyti viską, ką europietiškos sostinės gali – koncertų sales, teatrus, muziejus. Architektūrine prasme, itin gražus miestas. Tuo pačiu, beveik viską įmanoma pasiekti pėsčiomis. Man patinka čia sugrįžti.
– Įsivaizduojate save sugrįžtantį gyventi į Vilnių?
– Visiškai, tik niekada nežinai, kaip viskas susiklostys ateityje. Bet lengvai save įsivaizduoju laimingą, gyvenantį tokiame mieste kaip Vilnius.
– Rašote angliškai, neseniai pasirodė antroji jūsų knyga lietuviškai. Kaip reaguojate į savo tekstų vertimus? Galbūt kyla minčių ir pačiam jas išversti į gimtąją kalbą?
– Ateityje tikrai norėčiau pats, tiesiog dėl praktinių laiko klausimų, nesuspėju. Kai mokiausi Niurjorke ir buvau grįžęs iš Kelno universiteto, mano darbo vadovas paprašė išversti tam tikrus Husserlio rankraščius iš vokiečių kalbos į anglų, kad kartu su kitais studentais galėtume juos studijuoti. Tai buvo žiaurus darbas. Nuo to laiko aš labai atsargus, kai kalbame apie vertėjo kritiką, nes vertėjus kritikuoti labai lengva, o versti – sunku.
Dėl to esu gana atviras, kai kalba eina apie mano tekstų vertimus lietuviškai, nes tie patys tekstai skirtingomis kalbomis ir neturi skambėti taip pat. Tiesa, skaitydamas vertimą, tam tikras vieteles pakeičiu, nes praėjus šiek tiek laiko, pats nori pasakyti tekstuose tai, ko anksčiau nesakei.
Mano filosofinė kalba – anglų, tai nieko keisto, jeigu pažvelgsime į filosofijos istoriją, kai daugiau nei tūkstantį metų žmonės rašė ne savo gimtąja kalba ir dėl to nematė problemų. Vokietijoje filosofijos rašymas gimtąja kalba prasidėjo nuo C.Wolffo. Štai filosofijos tėvas G.Leibnizas rašė prancūziškai ir lotyniškai! Esu labai patenkintas paskutiniosios knygos „Pramanų fenomenologija“ vertimu, Tomas Marcinkevičius labai jautrus kalbai, puikiai geba išreikšti filosofines mintis.
– Papasakokite apie knygos „Pramanų fenomenologija“ atsiradimo aplinkybes.
– Su Viktoru Bachmetjevu apie tai pradėjome kalbėti prieš keletą metų, jis siūlė išleisti tai, ką jau esu publikavęs. Kadangi buvau leidęs knygą apie skausmą, pagalvojau, kad norėčiau kažko visiškai kitokio, dominančio didesnį skaitytojų ratą, kad tai nebūtų tik vienos, specifinės problemos analizė.
Taip pat pradėjau mąstyti, kad būtų įdomu pradėti nuo geografinės erdvės, kurioje esu, nuo skyrių apie V.Sezemaną, tęsti apie N.Hartmanną, R.Ingardeną... Nors dešimtmetį tyrinėju skausmą, niekada netroškau būti įdėtas į tam tikrą rėmą, todėl norėjau parengti skyrius, kurie būtų tematiškai plataus pobūdžio, tarp jų būtų sąsajos ir jos papildytų viena kitą. Taip pat tai būtų su estetika susijusius temos. Honkonge dažnai vedu paskaitas apie vaizduotę, savimonę, ši tematika pastaraisiais metais mane domina.
– Ką veikiate, kai neužsiimate filosofija?
– Kartais, išgirdę, kad gyvenu Honkonge, žmonės įsivaizduoja 12 kvadratų puskambarį su dar penkiais žmonėmis, 53-iame daugiabučio aukšte. Bet tai netiesa, nes Honkongas yra vienas žaliausių pasaulio miestų, jo gamta nepaprastai graži, puikūs nacionaliniai parkai, pats prie vieno jų gyvenu.
Mano namai ant jūros kranto, tad patinka leisti laiką gamtoje. Patinka plaukioti, vaikščioti kalvomis. Prieškovidiniais laikais taip pat labai mėgau keliauti, kartais šiek tiek pagroju pianinu, muzika visuomet su manimi. Kai neužsiimu filosofija, mėgstu diskutuoti su žmonėmis, turiu gerų draugų ratą iš įvairių pasaulio kraštų, tad kai nebūnu užimtas, susitinkame ir kalbamės įvairiomis temomis.
– Kas jums yra namai?
– Apie šį klausimą mąstau dažnai. Angliškai sakome „home“ vienaskaitine forma, o lietuviškai, daugiskaitine forma tai reiškia kažką kitą. Išvykęs gyventi svetur gali pereiti per skirtingas stadijas. Pradžioje žmonės sako, kad gyvena čia, bet namai yra Lietuvoje, tada ateina tokia stadija, kai žmogus sako, kad mano namai yra čia, kur gyvenu. Ir tada dar ateina trečia stadija, kuomet mąstai apie namus daugiskaitine forma, nebūtina jų identifikuoti su viena vieta. Su šiuo patyrimu ateina didelis palengvėjimas. Kai atsikrausčiau į Honkongą, buvo sunku, nes supratau, kad turiu net tris namus ir svarsčiau, ko labiau pasiilgstu – 12 metų Amerikoje, Lietuvos? To buvo šiek tiek per daug. Dabar, atsakydamas į klausimą, kas man yra namai, sakyčiau, kad esu lietuvis, filosofas, fenomenologas, kuris gyvena Honkonge ir džiaugiasi galimybe ten gyventi ir dirbti, ir kuris labai džiaugiasi grįždamas atgal į kitus savo namus.
