Tariantis telefonu dėl susitikimo, mokslininkė ramiu balsu ir, kiek jaučiau, šypsodamasi pasakė neturinti jėgų kalbėtis ilgai. Paklausė, kodėl šis priedas vadinasi „15 valandų“. Atsakiau, kad kalbėtis galime ir kelias minutes. Kad tai – tik pavadinimas.
Ant suoliuko – ne obuoliai, o dar vienas pavadinimas. „Kuriantis protas brangesnis nei turtai...“ Tai Lietuvos dailės istorikų draugijos leidinys, skirtas Marijos Matušakaitės gyvenimui ir mokslinei veiklai.
Dailės tyrinėtoja gimė 1924-ųjų kovo 9 dieną Vareikoniuose, Kauno rajone. Tuomečiame Kauno valstybiniame universitete įgijo inžinieriaus-architekto specialybę. Dešimtmetį dirbo architekte, vėliau susidomėjo drabužiais – modeliavo, dirbo Vilniaus modelių namų meno vadove, Kauno politechnikos institute apie 20 metų dėstė kostiumų istoriją, drabužių bei avalynės kompoziciją.
1959 metais į tuometį Valstybinį dailės institutą ji įstojo studijuoti meno istorijos. Baigė su pagyrimu. Aktyviai dalyvavo ekspedicijose po Lietuvą, rinko informaciją apie meno kūrinius. Šiai sričiai mokslininkė paskyrė visą gyvenimą – tyrinėjo ir rašė apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kostiumus, portretus, antkapinius paminklus, skulptūrą, bažnytinius paveikslus. 2009 metais „už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas“ jai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Aš tikrai neėmiau tų obuolių. Jų tikrai nepaėmė ir Marija Matušakaitė, su kuria susitikome pasikalbėti jos kambaryje, pro kurio langą matėsi ir suoliukas, ir ilgas kelias iki jo.
– Norėtųsi jūsų paklausti apie labai paprastus dalykus, kurie, matyt, kaip tik ir yra nelabai paprasti. Kaip jūs jaučiatės?
– Ačiū, jaučiuosi visai gerai. Visą gyvenimą buvau įpratusi dirbti labai intensyviai, o dabar, deja, nebegaliu. Manęs tai neliūdina, tačiau šiek tiek trikdo. Bet juk nieko negaliu padaryti. Turiu su tuo susitaikyti. Dabar mano diena atrodo gana liūdnai, nors aš dėl to beveik neliūdžiu. Atsikeliu, nueinu pavalgyti. Vėl užkylu laiptais. Tai jau nemažas darbas. Reikia stengtis kuo daugiau judėti.
 |
| K.Driskiaus nuotr. Dailėtyrininkė Marija Matušakaitė. |
– O apie ką jūs dažniausiai galvojate?
– Negaliu pasakyti, kad šiuo metu apie ką nors labai intensyviai galvočiau. Jeigu geras oras, išeinu į balkoną arba pasėdžiu prie lango ir valandėlę pasižiūriu į medžius. Tai mane ramina, nes kartais jaučiuosi labai pavargusi.
– Kas jus labiausiai išvargina?
– Atminties defektai. Atmintis mano gyvenime buvo labai svarbi. Jos trūkinėjimą galiu vadinti tragedija. Turbūt tai normalu tokiame amžiuje, tačiau nėra malonu jausti, kad kažką pamiršti. Kartais dėl to jaučiu gėdą. Bet jau nieko nepakeisiu. Senelių namuose sąlygos yra labai geros. Dėl nieko negaliu skųstis. O vienas iš nedaugelio likusių malonumų, kad turiu galimybę pasiklausyti muzikos, šį bei tą paskaityti. Tai jau yra labai daug. Skaitau tik senas, išmėgintas knygas. Žinau, kad jų skaitymas man suteiks malonumą. Kad ir po mažą gabaliuką, bet vis tiek dar paskaitau. Reikia taikytis su likimu. Nesipriešinti jam, nes vis vien tai neduoda gerų rezultatų.
Likusiam gyvenimui jokių pretenzijų neturiu. Kabinuosi į gyvenimo likučius ir stengiuosi juose rasi kažką įdomaus, prasmingo. Tai nėra lengva, tačiau vis tiek stengiuosi.
– Ar pasitaikydavo, kad tam likimui priešindavotės?
– Ne. Likimas man buvo palankus – leido dirbti darbą, kuris buvo ir mano pomėgis. Dirbau įvairiose srityse, tačiau pagrindiniu savo darbu laikau senosios dailės tyrinėjimus. Norėjosi surinkti medžiagą apie visą LDK, tad reikėjo apvažiuoti nemažą teritoriją. Dabar labai džiaugiuosi, kad mūsų žinios apie to laikotarpio paveldą yra pasipildžiusios.
– Dabartiniai dailėtyrininkai sako, kad tai – jūsų nuopelnas.
– Turbūt tektų pripažinti, kad buvau šiokia tokia dailėtyros mokslo pradininkė mūsų šalyje. Norom nenorom turbūt turėjau įtakos ir kitiems dailės istorikams, todėl jie kartais mane pavadina savo mokytoja, nors nesu jiems dėsčiusi.
– 1970-aisiais jūs apgynėte disertaciją „XVI–XVII a. skulptūriniai Lietuvos antkapiai“. Po karo tai buvo pirmasis tokios tematikos darbas Lietuvoje. Vėliau ėmėtės LDK kostiumų, portretų, paveikslų. Kodėl susidomėjote šia sritimi?
– Lietuvoje nelabai kas tą buvo tyrinėjęs, todėl ir ėmiausi šio darbo. Žinoma, tuo metu reikėjo labai rimtai pagalvoti, apie ką galima rašyti. Dailė labai susijusi su Bažnyčia, o sovietiniais laikais apie Bažnyčią buvo beveik neįmanoma užsiminti. Pabandžiau surasti neutralią sritį – portretą. 1984-aisiais išėjo pirmoji mano knyga „Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje“. Vėliau savo žinias dar labiau gilinau, suradau nežinomų, neskelbtų objektų. Didelė jų dalis buvo Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos srityse, kurios anuomet taip pat priklausė LDK. Taip kad tyrinėjau ir tapybą, ir medžio skulptūrą.
– O atradusi kažką nauja, dar nematyta, jausdavotės laiminga?
– Taip. Prisimenu, kad labai džiaugiausi Kretingos rajono Laukžemės bažnyčioje suradusi turbūt seniausią gotikinę lietuvišką Madoną. Gerą pusmetį jaučiau euforiją. Negaliu pasakyti, kad į šį atradimą būtų atkreiptas didelis dėmesys, tačiau aš vis tiek buvau laiminga.
– Kaip suradote šią skulptūrą?
– Labai atsitiktinai. Keliavome po Žemaitiją, užėjome į Laukžemės bažnyčią, esančią Kretingos rajone. Madona su Kūdikiu stovėjo bažnyčios prieangyje. Nežinau, kokie stebuklai lėmė, kad ji nebuvo pavogta. Turbūt dėl to, kad niekas nežinojo tikrosios jos vertės. Skulptūra buvo bjauriai nudažyta, aplink ją styrojo plastmasinės gėlės.
 |
| Laukžemės Madona. |
– Bet jūs atpažinote, kad tai XV a. kūrinys?
– Įsižiūrėjau į menines savybes, išskirtinį Madonos apdarą, figūrą, jos batelį smailia nosele ir daugeliui to meto figūrų būdingą požymį – išskobtą nugarą. Po atidesnių tyrinėjimų tapo aišku, kad tai – originalas. Tačiau tokioms vertybėms mes neskiriame tinkamo dėmesio. Įsivaizdavau, kad bus pagaminta kopija, o vyskupija saugos originalą. Bet taip nebuvo padaryta, nes mes turbūt nesuvokiame tokių objektų vertės, o ir Bažnyčia šiandien turbūt turi kitų prioritetų, nors Laukžemės Madona – ne tik Lietuvai, bet visoms Baltijos šalims nepaprastai reikšmingas objektas. Ką padarysi, kad jis nesukėlė susidomėjimo.
– Šiek tiek nusivylėte?
– Be nusivylimų gyvenimas prarastų prasmę. Kai nusivildavau, sukaupdavau jėgas kitiems darbams ir stengdavausi dirbti toliau. Negaliu sakyti, kad tų nusivylimų buvo daug. Gerokai daugiau buvo ne nusivylimų, o jėgų ir noro. Kiekvienas atradimas praplėsdavo žinias ir nuteikdavo kitiems darbams.
– Grįžkime prieš šių dienų. Ant jūsų stalo – popieriai, rašiklis. Vadinasi, dar kažką rašote.
– Retkarčiais pasitaiko, kad parašau vieną kitą sakinį. Žinoma, naujų darbų nesiimu. Viena nepajėgiu, o kitų trukdyti nesinori. Be to, ta atmintis... Viskas dabar jau tik nuotrupomis. Mintys man nebesiriša į vienumą.
 |
| Vilniaus Dailės instituto kursas. M.Matušakaitė – pirma iš dešinės, 1962. |
– Ar sulaukiate svečių?
– Mane aplanko kolegos, draugai iš senų laikų, taip pat jaunesni mokslininkai. Labai gera, kai kas nors atvažiuoja.
– O tarp senelių namų gyventojų turite su kuo pasikalbėti?
– Susitinkame virtuvėje. Pasakau „labas“, „skanaus“, tačiau čia draugų neieškau. Draugai yra žmonės, su kuriais tave sieja kažkas daugiau – bendri darbai, pomėgiai, praeitis. Laimingiausia esu savo kambaryje. Nors dabar man jau reikia kitų žmonių priežiūros, pagalbos, džiaugiuosi, kad gyvenu viena ir sugebu būti su savimi. Kaip matote, turiu knygų, popierių, radiją...
 |
| Marija Matušakaitė su fotografu Klaudijumi Driskiumi ir dailininke Taida Balčiūniene ekspedicijoje Baltarusijoje, 2005 m. |
– Ar dar yra gyvų artimiausių jaunystės draugių, kurios atvažiuotų ar paskambintų?
– Yra labai gera draugė, kartu su manimi daug keliavusi. Tačiau ją gerokai anksčiau palietė ta atminties problema. Man būdavo sunku suprasti, kodėl susitarus kur nors važiuoti, pavyzdžiui, penktadienį, ji į stotį ateidavo ketvirtadienį. Dabar jau ją suprantu.
– Toje nuotraukoje ant palangės – jūs, taip?
– Taip.
– Čia jums kokie 30...
– Gal šiek tiek mažiau. Nelabai tų laikų prisimenu. Karas, pokaris. Tikrai nelengvi metai buvo, tačiau jaunam žmogui juk nieko nėra sunkaus. Jaunas žmogus viską ištveria.
 |
| Marija Matušakaitė medyje Labūnavoje, 1940. |
– Dar norėjau paklausti apie šeimą.
– Šeimos aš nesukūriau. Turbūt turiu pripažinti, kad mano atveju reikėjo rinktis – arba šeima, arba darbas. Norėjau, kad kažkas gyvenime būtų aukštumoje. Pasirinkau darbą. Visiškai jam atsidaviau. Daug ko atsižadėjau, nes labai mylėjau būtent šį darbą. Dėl pasirinkto kelio niekada nesuabejojau. Džiugiausios mano akimirkos – būtent iš darbo, iš kelionių po LDK teritoriją, iš knygų ir straipsnių rašymo. Tikiuosi, kad tie darbai bus kam nors naudingi. Man lieka tik prisiminimai, o ir tie, kaip sakiau, vis labiau blanksta.
– Mintyse dabar sukasi sakinys – „ir nieko neįmanoma pakeisti“.
– Žinoma, norėčiau būti dešimčia metų jaunesnė. Tačiau žinau, kad nebūsiu. Likusiam gyvenimui jokių pretenzijų neturiu. Kabinuosi į gyvenimo likučius ir stengiuosi juose rasti kažką įdomaus, prasmingo. Tai nėra lengva, tačiau vis tiek stengiuosi.
---
Dailės istorikė dr. Dalia Vasiliūnienė:
Daile pradėjau domėtis dar sovietmečiu, todėl atsimenu, kokį įspūdį tuo metu darė Marijos Matušakaitės tekstai. Prie „darbo liaudies“ ideologijos priderintos, tarsi nieko bendro su senosios Europos kultūriniais procesais neturėjusios Lietuvos dailės istorijos rašinių kontekste M.Matušakaitės straipsniai apie barokinius LDK didikų antkapius arba XVIII amžiaus Nesvyžiaus Radvilų rinkinius jaunam žmogui leido suprasti, kad Lietuvos menas atsirado gerokai anksčiau nei XX amžiuje, o jo studijos gali būti labai viliojančios ir daugialypės. Atsimenu, kaip 1984 m. išleistoje M.Matušakaitės knygoje „XVI–XVIII a. portretas Lietuvoje“ išvydau ištisą tuomečiuose mokykliniuose vadovėliuose neminėtų asmenybių (Sapiegų, Radvilų, Tiškevičių) portretų galeriją. Joje be politinio ir socialinio „pamušalo“ nagrinėtos meninės portretų ypatybės, stilių raida, daugeliu atvejų pirmą kartą pateikta kūrinių atribucija.
 |
| Dalia Vasiliūnienė. |
Jau ne kartą įvairiomis progomis esu lyginusi du iškiliausius, kultūros istorijai labai nepalankiomis sovietmečio sąlygomis dirbusius dailėtyrininkus – Vladą Drėmą ir M.Matušakaitę. Jeigu V.Drėma savo darbų pavyzdžiu skatino dailėtyrininkus domėtis istorinėmis detalėmis, kruopščiai studijuoti rašytinius šaltinius, tai dėmesingumo pačiam dailės kūriniui, formaliosios analizės tikslumo, stiliaus požymių vertinimo mokėmės iš M.Matušakaitės. Lig šiol imponuoja jos gebėjimas matyti kūrinį, jį „išlukštenti“ ir „perskaityti“ detalėse ir formose slypinčią informaciją.
Vieną svarbiausių M.Matušakaitės asmenybės bruožų įvardyčiau su asmeniniu kuklumu derinamas dideles profesines ambicijas ir pavydėtiną atsparumą kliūtims bei nepalankioms aplinkybėms. Šis nedeklaratyvus profesinis tvirtumas ir ištikimybė saviems principams ypač žavi. Rengiant paskutinę knygą „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (2010), garbaus amžiaus dailėtyrininkė, tiesa, padedama bendražygių, lyg niekur nieko automobiliu apvažiavo atokiausius, ne visada Lietuvos mokslininkams draugiškus, Rusijos, taip pat Ukrainos ir Baltarusijos muziejus. Paklausta, kaip ryžosi tokiame amžiuje varginančioms kelionėms, ji atsakė paprastai: „Na, reikėjo važiuoti.“
Dailės istorikė dr. doc. Giedrė Mickūnaitė:
Skaičiuoju knygas, pradedu „senuoju“, 1984-ųjų „Lietuvos portreto XVI-XVIII amžiuje“ leidimu, toliau – dar devynios studijos, skirtos portreto, kostiumo, taip pat ir šarvuotės, skulptūros, drožybos ir grafikos, procesijų altorėlių, laidosenos istorijai LDK. Nė nebandau suskaičiuoti dailėtyros darbų, kuriuose Marijos Matušakaitės tyrimai nurodomi kaip pirmosios publikacijos vienu ar kitu senosios Lietuvos dailės klausimu. M.Matušakaitė – daugelio šiandienos Lietuvos dailės tyrimų pirmeivė.
 |
| Giedrė Mickūnaitė. |
Ji pirmoji aprašė, atributavo, kontekstualizavo, neretai piešiniuose rekonstravo daugybę dailės kūrinių, be kurių neįsivaizduojamas LDK meninis paveldas: Laukžemės ir Alksnėnų madonos, Skarulių bažnyčia, Pacų portretai Pažaislyje, „Berniukas su rože“ Žemaičių muziejuje „Alka“, Radvilų antkapiniai paminklai ir sarkofagai Nesvyžiaus bažnyčioje, kontušai, delijos, šubos ir kiti, ne tik istorinės Lietuvos, bet ir Europos kolekcijose esantys mūsų kultūros paminklai. Ant M.Matušakaitės paklotų pamatų susiformavo keletas šiandienos dailėtyros krypčių. Jose, kai ir įprasta moksle, vyksta ginčai, peržiūrimos ir pildomos ankstesnės interpretacijos. Visgi neįprasta tai, kad besiginčijantys dailėtyrininkai, netgi kelios jų kartos, yra niekada dailės istorikams nedėsčiusios M.Matušakaitės neakivaizdiniai studentai.
Jos stiprybė – formos pajauta ir gebėjimas plastinę raišką išversti į žodinę kalbą. Tiksliai ir nuosekliai vartojami žodžiai jau tapo dailėtyros terminais ir, pasikartosiu, kostiumo, ornamentikos, tapybos studijose M.Matušakaitė yra pirmeivė kuriant profesinę terminiją. Visgi, svarbiausia M.Matušakaitę skaityti. Kūrinių reprodukcijomis papildyti jos tekstai parašyti taip, kad, atsivertus knygą, dirba ne tik protas, bet ir juslės. „Džiugios, pakilios nuotaikos šv. Morkus didelėmis iškiliomis akimis turi semitiškų bruožų. Šv. Luko išsišovę skruostikauliai, gilios akiduobės, ramus mąstytojo veidas“, – tai keli sakiniai iš „Senosios medžio skulptūros ir dekoratyvinės drožybos Lietuvoje“ (1998, p. 63). Skaitykite ir patirsite senųjų vaizdų pagavą ir juos aprašiusios mokslininkės atkaklumą
