Le Corbusier (tikras vardas Charlesas-Edouardas Jeanneret) modernistinio judėjimo iniciatoriumi architektūroje tapo po Pirmojo pasaulinio karo. Naudodamas geležį, betoną ir stiklą, savo pastatuose jis pabrėžė funkcionalumą, akcentavo griežtas linijas, atsisakė dekoro.
Architektas tikėjo, kad svarbiausia suteikti miestiečiui galimybes mėgautis gamta, maksimaliai greitai keistis informacija, todėl ypač išryškino ryšių, transporto ir žaliųjų miesto zonų vaidmenį.
Architektas taip pat suformulavo 5 savo architektūros principus:
- Namas turi būti statomas ant piločių, kad apačioje liktų žalioji zona.
- Pastato planavimas laisvas – vidinės pertvaros gali būti laisvai perkeliamos iš vienos vietos į kitą.
- Fasadas turi būti apipavidalinamas priklausomai nuo laisvo planavimo.
- Privaloma langų juosta. Taip ne tik gerėja patalpų apšvietimas, bet ir formuojamas geometrinis fasado piešinys.
- Naudojamas plokščias stogas-terasa su sodu, kad būtų galima grąžinti miestui žalumą, kurią atėmė pastatas.
Cité Frugès, Pessac, Prancūzija, 1924
Pastatas suprojektuotas M.Frugeso, Bordo pramonininko užsakymu. Anot jo, Pessac turėtų būti laboratorija iš gelžbetonio. Paprastas, bet funkcionalus namų kompleksas buvo pirmasis architekto socialinio būsto projektas.
Immeuble locatif à la porte Molitor, Paryžius, Prancūzija, 1931 – 1934
Le Corbusier pagal svarbą nurodė šiuos urbanistikos elementus: dangų, medžius, plieną ir betoną. Pastato dizainas padeda tai atskleisti. Siekiant kuo geriau išnaudoti išskirtinę vietą, kiekvieno buto siena – nuo pat grindų iki lubų – vien iš stiklo.
Couvent Sainte – Marie de la Tourette, Eveux – sur – l'Arbresle, Prancūzija, 1953
Pastatas suprojektuotas kaip koplyčia, tačiau taip pat ir kaip gyvenamoji bei mokymosi erdvė dominikonų vienuoliams. Vienuolynas tapo kone piligriminio kelio architektūros studentams tikslu.
Maisons La Roche – Jeanneret, Paryžius, Prancūzija, 1923–1925
Maison Jeanneret ir Maison La Roche yra du sujungti pastatai, kuriuose šiuo metu įsikūręs Le Corbusier fondas. Baltas eksterjeras su tamsiomis juostomis įrėmintais langais yra panašūs į Villa Savoye, bet visa struktūros asimetrija – su kreivėjančia stogo terasa, primenančia laivo denį – suteikia naują laisvumo pojūtį.
Musée National des Beaux-Arts de l'Occident, Taito-Ku, Tokijas, Japonija, 1955
Le Corbusier statyti šį muziejų paragino Japonijos vyriausybė, suteikusi vietą greta Gamtos istorijos, Dailės, Mokslo ir kitų muziejų. Kompozicija, nors ir vieninga, leidžia kiekvienam iš pastatų integruotis į visumą, o kartu ir atskleisti skirtingą charakterį.
Chapelle Notre Dame du Haut, Ronchamp, Prancūzija, 1950–1955
Ikoniška Notre Dame du Haut yra viena iš pirmųjų modernizmo bažnyčių, iš dalies atliepianti tradicinę bažnytinę architektūrą su vitražais, bokštais ir aukštomis lubomis. Kadangi langai įvairių dydžių ir į sieną įstatyti skirtingais kampais, visoje patalpoje sklaidosi nežemiška šviesa.
Unité d'habitation, Marselis, Prancūzija, 1945
Vienas garsiausių darbų, įkvėpęs daugybę komunų. Nepaisant to, kad didžioji dalis patalpų yra gyvenamosios, pastate yra ir parduotuvių kompleksas, sporto, medicinos ir švietimo įstaigos, viešbutis. Kitaip nei daugybė kitų komunalinių būstų, kuriuos įkvėpė šis projektas, bet stokojančių originalių proporcijų ir viešų įstaigų pastate, tai populiari rezidencija tarp aukštesnio vidurinės klasės sluoksnio.
Maison du Docteur Curutchet, La Plata, Argentina, 1949
Šis pastatas yra pavyzdys, kaip moderni architektūra gali derėti su tradicija. Tai vienas iš nedaugelio projektų, kuriuos architektas, vadovaudamasis 5 savo architektūros principais, prijungė prie jau egzistuojančio tradicinio Lotynų Amerikos namo su kiemu.
Villa Savoye et loge du jardinier, Poissy, Prancūzija, 1928
Villa Savoye be abejonės yra garsiausias Le Corbusier modernistinės architektūros pavyzdys. Elegantiška gyvenamoji erdvė, užbaigta statyti 1931 metais, tapo tikra revoliucija: gelžbetonio konstrukcijos naudojimas leido sukurti atviro plano projektą.
Complexe du Capitole, Čandigaras, Indija, 1952
Tai vienas didžiausių Le Corbusier projektų, kurio plotas – 40,5 hektarų. Kartu tai ir ryškiausias Čandigaro architektūros pavyzdys, kurį sudaro Asamblėjos rūmai, Sekretoriatas, Aukščiausiasis teismas bei Atviros rankos paminklas, tapęs miesto simboliu.
Į UNESCO paveldo sąrašą taip pat buvo įtraukti šie pastatai: Villa le Lac (Corseaux, Šveicarija), Maisons de la Weissenhof (Štutgartas, Vokietija,), Manufacture (Saint-Dié, Prancūzija), Immeuble Clarté, (Ženeva, Šveicarija), Maison Guiette (Antverpenas, Belgija), Cabanon de Le Corbusier (Roquebrune – Cap – Martin, Prancūzija), Maison de la Culture (Firminy, Prancūzija).
