– Sigute, ar prisimenate, nuo ko viskas prasidėjo?
– Tikriausiai viskas prasidėjo dar mokyklos suole. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, taip ir aš ieškojau užklasinės veiklos. Man patiko sportuoti, šokti, o mokytojai pastebėjo, kad dar turiu gabumų ir muzikai. Jie ir paskatino tėvelius leisti mane į muzikos mokyklą. Du kartus per savaitę lankiau fortepijono pamokas. Po kiek laiko supratau, kad tai – labiau vyriška profesija, todėl norėjosi išbandyti kažką kitą. Supratau, kad man smagiau būti kolektyve. Dainavau „Liepaičių“, mokyklos ir muzikos mokyklos choruose. Man tai labai patiko. Priešingai nei muzikos teorijos pamokos.
Visada buvau aktyvi, dalyvaudavau daugelyje veiklų. Mokytojams kartais tekdavo mane net dalintis. Pavyzdžiui, vienu metu turėjau dalyvauti pramoginių šokių konkurse ir daryti radijo įrašą su muzikos mokyklos choru. Tuomet pasirinkau šokius, nors dabar šiek tiek gailiuosi dėl to. Būtų bent balsas išlikęs, o šokiuose tada nieko nelaimėjome.
Lankiau ir turistinį būrelį, ir cirką, ir net baletą. Bet, kadangi muzika atėmė daug laiko, supratau, kad reikia susikoncentruoti ties vienu dalyku. Net tėvai pastebėjo, kad ėmiau vaikščioti per miegus, greičiausiai krūvis buvo per didelis.
Nors mane visada labiau traukė kolektyvai, baigiau operos studijas kaip solistė, todėl dabar dažniausiai scenoje pasirodau viena. Kartais pasiilgstu kolektyvinio dainavimo, bet tenka prisitaikyti. Juk ne visose salėse ar bažnyčiose galima rasti fortepijoną ar vargonus, tad ir teko pradėti koncertuoti vienai. Bet ne visada taip būna. Pavyzdžiui, vasarą grįžta birbynininkas Irmantas Andriūnas iš Vienos. Laukia bendri pasirodymai su pianistais Justu Dvarionu, Arūnu Vytautu Staškumi, Justinu Brūzga, fleitininke Vilmante Kaziulyte, aktoriumi Vytautu Rašimu ir kitais.
Nemažai žmonių prisideda ir prie koncertų organizavimo. Birštone juos padeda rengti Zigmas Vileikis, Kruonyje – Živilė Grigonytė, Vilkijoje – pusseserė Vida Sniečkuvienė, Klaipėdoje – muzikos pedagogė Edita Gložaitienė. Menininkas Gintautas Trimakas eksponuoja parodas, Vytas Laukaitis padeda rengti koncertus Matuizose. Nesu visiškai viena, o bendraminčių ratas nuolat plečiasi. Tai labai geras jausmas.
– O ar niekada nebuvo noro visko mesti?
– Ne, niekada. Matyt, suradau savo vietą. Mano darbas neapsiriboja vien dainavimu scenoje. Aš taip pat organizuoju renginius. Visada patikdavo sugalvoti kokias nors idėjas ir jas įgyvendinti. Supratau, kad negalima pasikliauti vien profesiniais sugebėjimais. Reikia lavinti ir šalutinius gabumus.
– Atrodo, kad Jūs niekada nenustojate šypsotis, esate nesibaigiantis energijos užtaisas. Iš kur semiatės jėgų? Kokie didžiausi sunkumai Jūsų profesijoje?
– Mūsų profesijoje yra daug niuansų. Mums būtina visada išlikti sveikiems. Norint gerai atrodyti scenoje, kartais tenka laikytis dietos, negalime gerti alkoholio, rūkyti.
Per pačius koncertus svarbu ne tik atlikti programą, bet ir pabendrauti su tais žmonėmis, kurie atidavė tau visą širdį, padėjo viską suorganizuoti. Dabar mano koncertų ciklas vadinasi „Muzikiniai pokalbiai“. Kartais po koncertų žmonės būna pagauti tokio entuziazmo, kad žada vėl mane pasikviesti vos ne už kelių mėnesių. Tada tenka juos stabdyti. Sakau, darykime viską pamažu, bet darykime, o ne tik kalbėkime. Mano idėja – parodyti žmonėms, ką daro klasikinės muzikos atlikėjai, o po to jau laukti iniciatyvos iš jų. Smagu, kai po kiek laiko jie pasikviečia arba mane, arba kitus klasikinės muzikos atlikėjus. Tada žinau, kad mano pastangos nenuėjo veltui. Tiesa, tai būna gana retai. Jei pati nerodyčiau iniciatyvos, kvietimo tikriausiai tektų laukti amžinybę. Dažniausiai kviečiami tie, kuriuos rodo televizija. Nekviečia ne dėl to, kad nepatinka, o dėl to, kad nežino.
Kad nepervargčiau kažkada teko ir joga užsiiminėti. Padeda ir pasivaikščiojimai iš namų ar koncertų į autobusų bei traukinių stotis. Labai patinka eiti pėsčiomis iš Vilniaus Antakalnio rajono, kuriame gyvenu, į senamiestį. Tai puiki galimybė pravėdinti galvą. Pati nevairuoju, tad tenka ieškoti būdų, kaip nuvykti į koncertų vietas. Ne visas jas galima pasiekti visuomeniniu transportu. Tada tenka kreiptis į vietos seniūnus pagalbos.
Sunkumų būna ir kitų. Pavyzdžiui, mums gana sunku surasti vieną organizatorių, kuris rūpintųsi koncertais. Pramoginiame versle tai daryti daug lengviau, o mes, pavieniai solistai, nepritraukiame tokios masinės publikos. Kai buvo mano kūrybinės veiklos dvidešimtmečio jubiliejus, koncertavau Nacionalinėje filharmonijos salėje. Tada man nieko nereikėjo daryti. Tik ateiti ir padainuoti. Buvo puiku. Vis dėlto kai reikia pačiai viską organizuoti, būna labai sunku ir tai kainuoja daug ne tik fizinių, bet ir psichologinių jėgų. Lengva palūžti. Svarbu nepuoselėti didelių lūkesčių. Dėl to mano kolegos gana retai koncertuoja. Dažniausiai mūsų žanro atlikėjai dirba pedagoginėje srityje.
Per pačius koncertus svarbu ne tik atlikti programą, bet ir pabendrauti su tais žmonėmis, kurie atidavė tau visą širdį, padėjo viską suorganizuoti.
– Užsiminėte apie kūrybinės veiklos dvidešimtmečio koncertą. O ar galime tikėtis ir trisdešimtmečio paminėjimo?
– Neturiu tikslo surengti vieną didelį koncertą. Mano kolegos, kurie retai koncertuoja, dažniausiai sukviečia savo draugus, kolegas ir padaro vieną pasirodymą. O aš į sceną lipu ne vieną dešimtį kartų per metus, tad tam vienam grandioziniam koncertui nesijaučiu turinti psichologinių jėgų.
– Per visą laiką scenoje esate atlikusi ne vieno kompozitoriaus kūrinius. Ar turite savo mėgstamiausią?
– Dažnai atlieku B.Kutavičiaus, F.Bajoro, Š.Nako, V.Germanavičiaus, J.S.Bacho, R.Schumanno, E.Satie, A.Honeggero, O.Messiaeno kūrinius. Daugiau nei dešimt metų pati komponuoju kūrinius pagal pažįstamų lietuvių rašytojų tekstus. Mėgstu kurti pagal Donaldą Kajoką, Antaną A.Jonyną, Sigitą Parulskį, Herkų Kunčių, Dainių Gintalą, Antaną Šimkų ir kt. Taip pat kuriu ir savo tekstus. Ne vien lietuvių, bet ir užsienio kalbomis: vokiečių, ispanų, portugalų, švedų, prancūzų. Man patinka atlikti kitokius kūrinius. Ne daug žmonių žino, kad kuriu.
– Vienas iš žinomiausių Jūsų projektų – jau beveik dvidešimtmetį besitęsiantis festivalis „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“. Kur jo sėkmės paslaptis?
– Dar 1990 m., kai šalis tapo nepriklausoma, visose srityse jautėsi šiokia tokia suirutė. Kaip tik tada kaip solistė žengiau pirmuosius žingsnius. Nesinorėjo ilgai lūkuriuoti, kol kažkas nusistovės, norėjosi veiklos. Dėl to reikėjo pasistengti. Įgijau patirties, įkūriau nedidelę koncertų organizavimo įmonę. Po truputį ėmėme organizuoti renginius. Vienas iš jų – „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“. Šis festivalis atsirado atsitiktinai. Pamenu, siekėme iš Lietuvos kultūros fondo gauti šiek tiek lėšų savo sumanymams realizuoti. Pildant paraišką reikėjo sugalvoti būsimo renginio pavadinimą. O mums ant liežuvio galo sukosi tik kamerinės muzikos festivalio pavadinimas. Jis – visiškai nesudominantis, netraukiantis. Teko ieškoti kažko originalesnio. Mano vyras, rašytojas Herkus Kunčius, yra parašęs pjesę „Vunderkindas arba šokoladinis Mocartas“. Tai – jaunimui skirtas kūrinys. Kaip tik tada jį prisiminiau ir nusprendžiau pasinaudoti tuo pačiu pavadinimu. Bet kažkaip pamiršau žodį „Vunderkindas“, pridėjau savąjį „Lietuvoje“, taip ir liko „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“.
Su šiuo festivaliu nuo 2001-ųjų lankomės visoje Lietuvoje. Man labai įdomu atrasti vis naujų šalies vietų, gražių salių su gera akustika, bažnyčių, mokyklų. Sąlygos ne visur vienodos. Iš pradžių kartais dėl to kildavo tam tikrų nesusipratimų. Pavyzdžiui, atvažiuojame su pianistu, o salėje nėra pianino. Tada pradėjome dirbti kita linkme – svarbu ne instrumentai, o balsas, santykis su žmonėmis, edukacinė veikla.
– O vyras nepyko, kad pasisavinote jo sugalvotos pjesės pavadinimą?
– Iš pradžių patraukė per dantį, kad nepasitariau su juo. Bet tik vieną sykį. Nutiko taip, kad jo pjesė „Vunderkindas arba šokoladinis Mocartas“ buvo pastatyta tik kartą Vilniuje. Nors ji labai patiko jaunimui, bet šioje situacijoje vėl atsimušta į tą pačią organizatorių sieną – nebuvo kam pasirūpinti, kad pjesę pamatytų platesnė auditorija. Manau, jog buvo galima ją rodyti ir šalies mokyklose.
– Jūsų vyras – rašytojas. Ar nesunku po vienu stogu sugyventi dviem menininkams?
– Kažkaip sugyvenam. Vyras rašo prozą, todėl kai baigia kokį didelį kūrinį, jam svarbu šiek tiek pailsėti. Tuo tarpu mano koncertai vyksta ištisus metus. Nepaisant to, visada bandome poilsį derinti kartu. Įprastai vyrui stengiuosi nepatarinėti, nereguliuoti, net neskaityti jo kūrinių, kol šie dar nebaigti. Jis manęs patarimų taip pat neklausia. Vasarą dažniausiai važiuojame į Palangą prie jūros. Kai dukra Adolfina buvo mažesnė daug keliavome po Europos miestus. Šiuo metu jai jau 19 metų, tad dažniausiai ji keliauja su draugais. Dabar jau dukrą tenka vilioti keliauti kartu su mumis.
Dukra irgi iš dalies eina tėvų pramintu meno keliu. Ji žengia pirmuosius žingsnius kino režisūroje.
Mano mama Grasilė irgi iš dalies menininkė. Ji kilusi iš Čebatorių kaimo Dzūkijoje. Jaunystėje mama dainuodavo su savo mama Marijona, mano prosenele. Dabar mama lanko visus mano koncertus Vilniuje. Iš jos jaučiu didelį dvasinį palaikymą.
Visi dainininkai dažniausiai eina tuo keliu, kurio jie išmoko aukštojoje mokykloje. Jiems nerūpi, kad klausytojas nemoka jų klausyti.
– Su „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“ važinėjate po visą šalį, daug bendraujate su vaikais. Kuo išskirtinis bendravimas su jaunąja publika?
– Mažiems vaikams stengiuosi parodyti trumpas pasakas. Nevadinu to pamokomis ar koncertais. Vyresniuosius jau kviečiu į netradicinio ugdymo pamokas. Bendraujant su vaikais labai svarbu nepersistengti. Jei juos nuo klasikinės muzikos ištinka lengvas šokas, reikia žengti žingsnelį atgal ir į pagalbą pasitelkti teatrinių priemonių. Tokiais atvejais kartais pakviečiu muzikos mokyklą lankančius vaikus, kad šie sugrotų kokį nors kūrinį. Taip tarsi apsikeičiame energijomis. Siekiame palengvinti klausymą, nes klasikinės muzikos klausymas – nelengvas darbas. Ypač, jei tu nesi įpratęs to daryti. Žmogų reikia pratinti klausyti klasikinę muziką. Svarbu, kad klausytojas per koncertą būtų atlikėjo bendramintis, kad gerai jaustųsi. Priešingu atveju, atlikėjas negali atlikti savo programos.
Visi dainininkai dažniausiai eina tuo keliu, kurio jie išmoko aukštojoje mokykloje. Jiems nerūpi, kad klausytojas nemoka jų klausyti. Aš einu ten kur sunkiau, kur beveik niekas neina.
– Po koncertų dažnai su vaikais žaidžiate tenisą. Kodėl tai darote?
– Tai geras užsiėmimas norint atsipalaiduoti, o ir vaikams smagu. Neseniai Palangoje žaidžiau su dviem šeštokais. Abu kartus pralaimėjau, nes jie žaidė labai gerai. Kartais pralaimiu specialiai, kad vaikams būtų gera nuotaika, kartais laimiu, o kartais net norėdama laimėti nepajėgiu jų įveikti. Iš tikrųjų nesu gera teniso žaidėja, bet šis žaidimas man patinka.
– Ar apskritai sunku klasikinei muzikai rasti kelią į lietuvių širdis?
Labai nelengva. Pastebėjau, kad itin sunku tokiai muzikai skintis kelią į mažus miestelius, mokyklas, bažnyčias. Viskas daugiau koncentruojasi dideliuose miestuose. Jei mes ir deklaruojame, kad regionuose kažkas vyksta, tai daugiau daroma saviveiklos srityje. Kartais, bet labai retai, saviveikla persipina su profesionaliu menu. Aišku, pramoginė muzika ir teatras taip pat yra gana populiarūs žanrai. Tai užvaldę visą Lietuvą, todėl kartais kultūros centruose mums vietos ir nelieka. Šiek tiek gaila dėl to, bet tada ieškome kitų vietų.
Profesionalus menas Lietuvoje nėra toks senas kaip Austrijoje ar Vokietijoje, tad tikriausiai natūralu, kad mūsų šalyje labiau populiarios kapelos. Net per televiziją jos sulaukia daugiau dėmesio. Bet profesionali muzika taip pat turi auditoriją. Pavyzdžiui, verbų sekmadienį koncertavau pilnutėlėje Palangos bažnyčioje. Mes, atlikėjai, labai ilgimės tokių susitikimų su klausytojais.
Važinėdama po Lietuvą vis bandau atkreipti dėmesį į koncertų sales. Šiaulių ir Panevėžio dailės galerijose labai gera akustika. Yra ir muzikos mokyklų, kuriose sąlygos puikios. Tarp tokių mokyklų galėčiau paminėti Varėnos, Utenos, Alytaus, Veiverių, Birštono, Elektrėnų, Lazdijų, Varėnos ir dar kelių miestų.
Džiugina, kad Lietuvoje daug kur pradėti restauruoti dvarai. Juose atsigauna ir profesionalaus meno veikla, nes pramoginis žanras tokiose erdvėse nelabai tinka. Labai geros sąlygos yra Paežerių dvare. Ten ir instrumentai, ir akustika aukščiausio lygio, o ir klasikinės muzikos festivaliai jau vyksta, yra nusistovėjusios tradicijos. Šiemet pirmą kartą buvau Žagarės bei Zyplių dvaruose. Labai svajoju viename iš jų suorganizuoti savo festivalį. Patiko ir Gelgaudiškio dvaras, Jonavos kultūros centro kamerinė salė, Joniškio raudonoji ir baltoji sinagogos-muziejai. Mes Vilniuje mažai žinome, kas vyksta kitose Lietuvos vietose. Yra tikrai nemažai erdvių, kurios didžiuojasi geromis salėmis, vyksta įvairūs festivaliai.
– Tikriausiai jau nėra tokio rajono, kuriame nesate buvusi?
– Anksčiau visiems sakiau, kad nesu buvusi Žagarėje, bet dabar jau ir ten lankiausi. Būna gera, kai grįžtu į tą pačią vietą po kokio dešimtmečio ir matau, kaip ji pasikeitė, išgražėjo. Sąlygos daug kur gerėja. Šiemet dar koncertuosiu tokiose vietose, kur gana retai lankausi – Valkininkuose, Šalčininkų dvare. Labai seniai buvau Skuode, Kalvarijoje. Tikiuosi, kad ir ten greitai pavyks sugrįžti.
Neseniai Kretingos rajone, Baubliuose, viena direktorė priminė, kad ten buvau prieš 20 metų, nors per koncertą visiems sakiau, kad čia lankausi pirmą kartą. Kartais pasimiršta, kur jau esu buvusi.
Būna, kad dėl vieno koncerto nuvykstu toli nuo Vilniaus. Pavyzdžiui, į Plungę ar į Telšius. Gaila, kad tuomet mažai kas žino, jog esu jų mieste. Būtent tokių išvykų metu ėmiau tyrinėti kitas tų kraštų vietas, sales. Taip atsirado koncertų ciklas „Klasikinės muzikos programa“, kuris vyksta jau ketvirtus metus. Aplankiau daug socialinės globos namų, specialiųjų ugdymo įstaigų, ligoninių, sanatorijų, reabilitavimo įstaigų, vaikų globos namų, neįgaliųjų dienos centrų. Buvau apstulbinta, kaip mūsų ten trūksta, kaip laukia. Semiamės geros nuotaikos iš žmonių, kurie savo atvirumu, jautrumu atveria slapčiausias mūsų širdies kertes. Visada norisi ten sugrįžti.
– Ar labai skirtinga mūsų Lietuva?
– Muzikine prasme – taip. Jei sakome, kad Dzūkija – dainingas kraštas, tai žemaičiai yra ramesni. Kalbama, kad ir suvalkiečiai nėra muzikalūs, tačiau aš galiu tai paneigti. Pati rinkau dainas Suvalkijoje ir pamačiau, kad jie – labai dainingi žmonės. Tiesiog suvalkiečiai ne tokie kaip dzūkai, iš karto neima ir nedainuoja. Jų reikia paprašyti, pagirti, pasakyti kokį padrąsinantį žodį. Tada jau jie užsiveda. Tuo tarpu aukštaičiai – labai muzikalūs. Jie iš karto dainuoja keliais balsais.
Pastebiu, kad šalies regionuose viskas priklauso nuo vietinių šeimininkų. Yra tokių kraštų, kur 20–30 metų niekas nesikeičia. Tiesa, tokie atvejai – pavieniai. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį Lietuva pagražėjo, susitvarkė. Jei ir yra kur neremontuotų mokyklų, darželių ar kitų panašios paskirties pastatų, tai tikriausiai dėl to, kad politiškai kažkas nesusiklostė. Esu daug buvusi užsienyje, tad žinau, kad ne tik pas mus taip. Tame pačiame Berlyne ar kokiame kitame Europos didmiestyje prie stoties nebūtinai viskas gražu.
Koncertų sėkmė labai priklauso nuo to, kaip kultūros centrų ar mokyklų vadovai, tie patys kunigai – žmonės, kurie padeda suorganizuoti koncertus – yra išprusę muzikos srityje.
– Esate koncertavusi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, JAV. Ar skirtingose vietose ir publika skirtinga?
– Ta auditorija, kuri klauso kamerinės muzikos visur yra panaši. Jei Lietuvoje daug kur mane pažįsta ir laukia atvykstančios, tai nuvažiavus kur nors į Šveicariją, Ameriką ar Lenkiją tenka iš naujo parodyti, kas aš tokia esu. Tarptautiniuose konkursuose susiduriu su tokia pat patirtimi. Esu laimėjusi du tarptautinius konkursus Armėnijoje bei Graikijoje. Ten taip pat mane visi girdėjo pirmą kartą. Tiek komisijai, tiek publikai teko įrodyti, kad galiu būti scenoje. O tai padaryti – labai svarbu. Nes nepasisekus galima įgyti tam tikrų kompleksų. Žmogui reikia pasitikėjimo savimi.
Publika dažniausiai visur būna atvira, šilta, nes jie į koncertus eina nusiteikę. Tiesa, Lietuvoje klausytojai ne visur vienodi. Jei Paežerių dvare jau vyksta klasikinės muzikos festivaliai ir žmonės žino, ko tikėtis, tai kitur į koncertus ateina tie, kuriems sunkiau išlaikyti dėmesį visą pasirodymą. Tada tenka improvizuoti, prisitaikyti prie žmonių poreikių, trumpinti kūrinius. Net visiems duodu patarimus – jei norite pakviesti klasikinės muzikos atlikėjus, nebūtinai prašykite ilgų koncertų.
Kažkada koncertavau Kauno kunigų seminarijoje. Tada supratau, kad tokios atviros ir nuoširdžios publikos kaip klierikai nesu turėjusi. Buvo taip gera koncertuoti, kad net buvo baugu.
Koncertų sėkmė labai priklauso nuo to, kaip kultūros centrų ar mokyklų vadovai, tie patys kunigai – žmonės, kurie padeda suorganizuoti koncertus – yra išprusę muzikos srityje. Sutinku labai daug dainingų kunigų, kurie turi labai geras klausas, balsus. Kažkada Griškabūdyje nuvažiavau į medinę bažnyčią, o ten kunigas tenoru dainuoja. Negalėjau patikėti tuo ką išgirdau. Galvojau, kad jis operos solistas. Visai neseniai Plikiuose vien kalbantis su kunigu pajutau, kad jis turi labai gerą boso balsą.
– Ar nebuvo kilę minčių karjerą tęsti užsienyje?
– Menininkams nėra didelio skirtumo, kurioje šalyje save realizuoti. Svarbu jaustis gerai ir rasti savo vietą. Esu patriotė ir Lietuvoje radau savo nišą. Jei nuvažiuoju su pasirodymais kur nors į užsienį, būna malonu pamatyti, kaip lietuviai gyvena kitoje šalyje, tačiau visada traukia sugrįžti namo. Svetur gyvenantiems tautiečiams taip pat norisi sulaukti pas save lietuvių atlikėjų, jie taip pat ilgisi tėvynės.
– Tikriausiai per 30 metų scenoje buvę įvairių smagių nutikimų, kuriozų. Ar prisimenate bent keletą iš jų?
– Galbūt daugiau įsimintinų epizodų nutiko keliaujant į koncertus. Kartą važiavau autobusu maršrutu Vilnius–Vištytis. Lauke tuomet šalo, buvo gal 20 laipsnių, tiek pat buvo ir autobuse. Paskambinau transporto bendrovės vadovui ir pasakiau, kad bijau, kad sušalsiu, negalėsiu dainuoti. Kai jo paklausiau, ką man daryti, jis pasiūlė grąžinti pinigus už autobuso bilietą. Bet juk man reikėjo visai ne to!
Kitą kartą su viena moterimi išsikalbėjome, kad iš jos kaimo yra kilusi žymi dainininkė. Kai paklausiau, kas ji tokia, ši man atsakė, kad ta dainininkė – Sigutė Trimakaitė. Supratau, kad ji žino, jog mano tėvelis Juozas yra kilęs iš to krašto, bet manęs nėra mačiusi.
Žmonės neturėtų drovėtis ir po jų prieiti prie manęs, susipažinti ar priminti kur matėmės.
Sykį po koncerto aš pati nepažinau savo pusseserės, jos paklausiau, kur esame mačiusios. Kuriozų būna įvairių, bet jie dažniausiai kyla dėl paprasčiausio nesusikalbėjimo. Pavyzdžiui, kai manęs nepažįsta, nežino, ką aš darau, kartais scenoje pastato mikrofonus, kurių visai nereikia. Bet dėl to negalima įsižeisti ar pykti.
Tiesa, ne kartą teko išlipti ne toje stotelėje, arba moti pravažiuojančiam traukiniui, kad šis sustotų. Bet kažkaip visada galutinį tikslą pasiekdavau.
Kartais galvoju užrašyti savo patirtus įspūdžius, nes jie vėliau užsimiršta. Neseniai po koncerto Rykantuose gavau dovanų gražią užrašų knygutę. Galbūt ji pasitarnaus šiam tikslui. Įspūdžiais svarbu neapkrauti šeimos narių. Kartais vyras net juokauja, kad visa tai, ką jam pasakoju, jis jau yra girdėjęs. Įspūdžių išties yra daug ir jie dažnai maišosi. Jei surašyčiau visas aplankytas vietas, sales, bažnyčias, tą sąrašą būtų galima naudoti kaip žinyną.
– Režisierius Linas Ryškus prieš keletą metų pastatė filmą apie Jūsų veiklą. Kokį įspūdį jis paliko?
– Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga jam už tai. Taip pat ir operatoriui Vladui Naudžiui. Tai – kitokio tipo kūrinys. Pamenu, jį rodė Kino pavasario metu. Filmo ėjau žiūrėti prieš tai jo nemačiusi. Buvo netikėta, kai žmonės po filmo ėmė ploti. Man buvo net nejauku, kad sėdėjau tarp publikos, o niekas apie tai nežinojo. Smagu, kad šis filmas išvydo dienos šviesą. Laikas bėga, norisi po savęs palikti ne tik muziką, bet ir vaizdą.
– Žinau, kad Jūsų gyvenime nemažą dalį užima ir futbolas. Stengiatės nepraleisti svarbiausių šios sporto šakos varžybų. Iš kur gimė meilė šiam žaidimui?
– Domiuosi ne tik futbolu, o turbūt visomis sporto šakomis. Anksčiau daug slidinėdavau. Ne tik Lietuvoje. Man labai patinka žiemos sportas. Net per televiziją dažnai žiūriu žiemos olimpiadas. Pati žaidžiu ne tik stalo tenisą, bet ir šachmatais, šaškėmis. Vaikystėje su berniukais bandžiau ir futbolą žaisti.
Per televiziją stengiuosi sekti įvairias sporto transliacijas. Net mano pačios koncertai pradeda neberūpėti, jei būna kokia nors sporto šventė. Pavyzdžiui, mėgstu žiūrėti lauko tenisą. Mano vyrui tai atrodo nuobodu, o aš jį žiūrėdama net bijau kavos nubėgti pasidaryti, kad tik nepražiopsočiau ko nors. Labai patinka ir plaukimas. Kartą žiūrėdama kaip plaukia Rūta Meilutytė net ranką buvau susipjausčiusi. Tada nenorėdama praleisti starto skubėjau atsinešti obuolį ir jį lupdama įsipjoviau į pirštą taip giliai, kad net teko vykti į ligoninės priimamąjį, kad jį susiūtų. Kai gydytojas paklausė, kaip susižeidžiau, vargu, ar atsakymas jį įtikino.
O futbolas – didžioji mano meilė. Vykstant pasaulio čempionatams, net koncertų grafikus derinu taip, kad nesidubliuotų su rungtynėmis. Žiūriu vos ne visas rungtynes. Nemėgstu internete ieškoti sporto nuorodų ar pasižiūrėti į jau įvykusių varžybų rezultatus. Mėgstu per televiziją žiūrėti tiesiogines transliacijas. Varžybas žiūriu tarsi spektaklį. Įdomu stebėti, kokias strategijas, taktikas sportininkai naudoja. Dažnai noriu pasidalinti įspūdžiais. Tada skambinu savo pažįstamiems. Dažniausiai visi stebi tas pačias varžybas. Tuomet suprantu, kad ši būsena teikia daug gerų emocijų.
Pasaulio čempionatuose sergu už vokiečius, portugalus bei olandus. Bet žiūriu visas rungtynes. Klubinėse varžybose palaikau „Barcelona“ futbolo klubą. Ypač sirgdavau, kai šioje komandoje žaidė Davidas Villa. Jis jau nebežaidžia, o aš dar dainuoju.
– Kur artimiausiu metu Jus bus galima išvysti?
– Artimiausiu metu lankysiuosi Valkininkuose, Paluknyje, Birštone, Saločiuose, Drevernoje, Tauragėje, Kretingoje. Esu labai pasiilgusi Pajevonio ir Salako bažnyčių. Ten labai gera akustika. Gal vasarą pavyks ir ten pakoncertuoti. Jau koncertavau unikalioje Kalvių bažnyčioje, kuri yra apvali ir panaši į Sudervės bažnyčią. Pastarojoje jau tris kartus teko koncertuoti. Esu be galo dėkinga Pakuonio bažnyčios klebonui Rimui Pilypaičiui už svetingumą, Vilniaus Arkikatedros klebonui Virginijui Česnulevičiui už supratimą ir palaikymą. Žinoma, kunigui Medardui Čeponiui, kuris ne kartą kvietė koncertuoti senojoje Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, o dabar laukia Švenčionyse. Už kantrybę mintyse visada dėkoju savo šeimai ir artimiausiems žmonėms.
Gyvenimas kartais tampa rutina. Norėtųsi kuo daugiau malonių staigmenų. Pavyzdžiui, norėčiau, kad kas nors nustebintų kokiu nors netikėtu kvietimu. Ne tik tada, kai teikiami atestatai ar kokie nors pažymėjimai. Kviečiu visus į savo koncertus. Žmonės neturėtų drovėtis ir po jų prieiti prie manęs, susipažinti ar priminti kur matėmės. „Muzikiniai pokalbiai“ tęsiasi.
