Savo patirtis kariaujant aprašė neseniai lietuviškai išėjusioje knygoje „Mirties šokis“ (leidykla „Hubris“). Dienoraštyje jis fiksuoja savo, nieko bendro neturinčio su karyba jaunuolio, patekimą į visiškai kitą pasaulį. Knygoje, nevengdamas humoro, be patoso, rašo apie karo kasdienybę, žuvusius draugus. Po karinės tarnybos Ihoris buvo grįžęs į civilį gyvenimą – baigė mokslus muzikos akademijoje, rašė knygas, sukūrė šeimą. Šių metų vasarį, po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, jis vėl išvyko ginti savo šalies.
Šiame trumpame pokalbyje mudu mėginome pasikalbėti apie esminius dalykus.
– Pirmą kartą ginti savo šalies išėjote 2014 metais. Po liūdnai pagarsėjusio Ilovaisko mūšio praleidote nelaisvėje 119 dienų. Kaip įmanoma grįžti į normalų gyvenimą po tokių patirčių? Panašu, kad pačiam tą padaryti pavyko – baigėte fortepijono specialybę, rašote knygas...
– Nelengva grįžti prie įprasto gyvenimo po karo, nes karas tiesiog niekada tavęs nepalieka. Vienintelis būdas tėra klausyti širdies, tik ji patars, kaip išgydyti savo sielą. Mano išsigelbėjimas buvo muzika.
Apskritai, gyvenimas – tai nuolatinis judėjimas pirmyn. Mano ankstesnis „aš“ mirė 2014 m. rugpjūčio 29 d., kai patekau į didžiulį, 36 valandas trukusį mūšį su pirmaisiais rusų įsibrovėliais. Daug mano draugų ten žuvo – tai buvo išties siaubinga patirtis, kurią aprašiau savo knygoje.
Grįžtant prie „ankstesnio gyvenimo“ galimybės, pirmiausia norėjosi pasižymėti viską, kas nutiko man ir mano draugams 2014 m. vasarą. Taip pradėjau rašyti knygą. O kalbant apie muziką, kai patekau į nelaisvę, turėjau daug laiko pamąstyti apie gyvenimą, savijautą, mirtį ir kitus dalykus.
Prieš karą ketinau tapti teisininku, muzika man buvo tik hobis. Būtent kare supratau, kad labiau noriu kurti muziką, o ne skaityti įstatymus. Tiesiog širdis ir siela šaukė tą daryti. Nebeturėjau priežasčių jų neklausyti.
– Ar pamenate, ką mąstėte vasario 24 dieną, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje? Kada nusprendėte eiti ginti savo šalies ir vėl grįžti į karą?
– Tuo metu buvau Kyjive su šeima, neseniai gimusiam sūnui ėjo mėnuo su puse. Tad grįžti į karą nebuvo lengva. 5 val. ryto į žemę nukrito raketos. 6 val. ryto vykau į Irpinę, kur gyvena vyriausias mano žmonos sūnus. Nuvežiau jį į Kyjivą. Irpinė paskui labai greitai buvo okupuota.
Vasario 24 dienos vakarą rusai jau buvo visai nebetoli Kyjivo, taigi reikėjo greitai apsispręsti. Vasario 25 dieną prisijungiau prie 130-ojo Kyjivo teritorinės gynybos bataliono. Po savaitės mano šeima išvyko į Vakarų Ukrainą.
– Ką karo metu jums reiškia menas?
– Menas yra galinga jėga ir iš menininko reikalauja daug gyvybinės energijos. Kuomet kariauju, esu visiškai pasinėręs į karą. Jei karo metu skirčiau energijos menui, tuomet normaliai negalėčiau nei kurti, nei kariauti. Šiuo metu tik rašausi pastabas savo dienoraštyje.
Ateityje sulauksime daug šedevrų.
Apskritai, menininkui, kuris nekariauja ir turi daug kūrybinės energijos, karas galėtų suteikti milžinišką transcendentinį impulsą. Dėl to manau, kad ateityje sulauksime daug šedevrų.
– Ką reiškia būti sužeistam kare ir atsidurti ligoninėje? Kokios mintys tada aplanko?
– Man labai pasisekė, nes buvau sužeistas lengvai. Nors ta sausumos mina buvo labai pavojinga. Prieš nelaimingą atsitikimą jaučiausi labai pavargęs. Fiziškai ir emociškai. Gulėdamas ligoninėje ir analizuodamas savo patirtis supratau, kad mirtis medžioja pavargusį kareivį. Keli mano draugai, prieš žūdami, taip pat buvo labai pavargę.
Tik drąsa ir patikimi draugai gali padėti nusijuokti mirčiai į akis.
„Aš toks pavargęs. Norėčiau, kad mane sužeistų arba nužudytų, kad tik pagaliau palikčiau šitą vietą“, – tokie buvo mano draugo paskutiniai žodžiai. Todėl visuomet stengsiuosi būti geros nuotaikos, kad mirtis manęs neužuostų.
– Koks jūsų požiūris į mirtį? Ar jis skiriasi, kai dalyvaujate mūšyje ir būnate saugioje vietoje?
– Nėra jokio skirtumo kur. Mirtis yra karo dirigentė – mums reikia tą suprasti. Kaip ir tai, kad bet kurią akimirką gali mirti nuo įvairiausių atsitiktinumų. Tik drąsa ir patikimi draugai gali padėti nusijuokti mirčiai į akis.
Aišku, šis karas vyksta didesniu mastu, su dronais, raketomis, milžinišku artilerijos bei kareivių skaičiumi. Bet priešas tas pats.
– Ar yra koks nors skirtumas tarp dalyvavimo kare 2014 metais ir dabar?
– Skirtumo beveik nėra. Aišku, šis karas vyksta didesniu mastu, su dronais, raketomis, milžinišku artilerijos bei kareivių skaičiumi. Bet priešas tas pats. Gerai tai, kad mūsų kariuomenė per aštuonerius metus gerokai pasikeitė į gerąją pusę. Tai, žinoma, nedidelis laiko tarpas, bet mes nesiruošiame sustoti.
– Kaip atrodo įprasta kareivio diena?
– Kareivio gyvenime sudaro – 75 proc. laukimo ir kentėjimo, 10 proc. kariavimo ir skausmo, 10 proc. linksmybių, 5 proc. miego.
Šiuo metu esu drono operatorius. Tai naujas, labai svarbus dalykas šiame kare. Taigi kasdien esu užsiėmęs – ieškau skrydžio pozicijų, priešo, taikausi į artileriją.
– Įsivaizduojate, ką norėtumėte veikti, kai baigsite karinę tarnybą?
– Neįsivaizduoju. Tai kol kas dar labai tolima ateitis. Jeigu išgyvensiu, žinau tik viena – noriu būti su sūnumi ir žmona. Noriu matyti, kaip jis auga, turi laimingą vaikystę, gyvena laisvoje ir taikioje Ukrainoje.
– Kaip manote, kada baigsis karas ir kokia ateitis laukia Rusijos?
– Tai sudėtingas klausimas. Jeigu karas neišplis į kitas šalis – galbūt visa tai truks keletą metų. O jeigu prasidės ir kitur, priklausys nuo Europos vienybės.
