Pablo Picasso „Avinjono mergšės“
1907-aisiais nutapytas bei naują P.Picasso kūrybos etapą simbolizuojantis paveikslas neliko neįvertintas ir šiais laikais – jį laikraštis „The Guardian“ išrinko geriausiu XX-ojo amžiaus paveikslu.
Kaip sufleruoja pavadinimas, piešinyje vaizduojamos penkios merginos – prostitutės, kurios, nepatogiai priartintos, tarsi lipa iš rėmo ir siūlo savo paslaugas žiūrovams.
Priekyje išdėlioti vaisiai simbolizuoja žemiškus malonumus, už kuriuos lytiniu keliu plintančiomis ligomis teko sumokėti keletui garsių to meto menininkų. Paklaustas, kodėl merginų veidus dengia afrikietiškas primenančios kaukės, P. Picasso teigė, jog tokie apdangalai – magiška apsauga nuo nuodėmių ir blogybių.
Salvadoro Dali „Atminties atkaklumas“
Ekscentriškasis ispanų dailininkas savo kūrinius mėgo vadinti „ranka nutapytomis sapnų nuotraukomis“. Panašu, kad į tą pačių susapnuotųjų seriją pakliūva ir „Atminties atkaklumas“. Vieni kritikai tvirtina, jog paveikslo viduryje gulintis monstras gali būti pats S. Dali, kadangi menininkas itin mėgo autoportretus.
Kiti meno žinovai sako, jog tapytoją nupiešti tirpstančius laikrodžius įkvėpė prieš 25-erius metus sukurta Alberto Einsteino reliatyvumo teorija. Tuo tarpu pats dailininkas tikina, jog idėja sukurti jį itin išgarsinusį paveikslą gimė išvydus saulėje tirpstantį „Camembert“ sūrį.
Granto Woodo „Amerikietiška gotika“
Grantas Woodas išgarsėjo vienu vieninteliu, tačiau tapusiu vienu žymiausių visose Jungtinėse Amerikos Valstijose paveikslu. Tiesa, iš pradžių kūrinys buvo priimtas kaip satyra, besijuokianti iš puritoniškų šalies valstiečių, o viena ūkininkė taip įpyko, jog grasino susirasti dailininką ir nupjauti jam ausį.
Tuo tarpu pats autorius, panašu, nė neturėjo tokių ketinimų – tiesiog keliaudamas po Ajovos valstiją pamatė dailų gotikinio stiliaus namelį, kurį panoro nutapyti. Na, o rūsčioji pora visai ne sutuoktiniai – G. Woodui pozavo draugas stomatologas ir autoriaus sesuo.
Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“
Vienas garsiausių XX amžiaus paveikslų, davęs pradžią abstrakčiajam menui, gimė netikėtai, kai kompozitorius M.Matiušinas tapytojo K.Malevičiaus paprašė sukurti scenovaizdį jo operai. Taip scenoje pasirodęs paprasčiausias juodas kvadratas, nutapytas ant baltos drobės, sudrebino meno pasaulį.
Pasak autoriaus, šiame darbe nereikia ieškoti paslėptos prasmės, nėra teisingo būdo į jį žiūrėti ir kiekvienas žiūrovas gali matyti tai, ką nori. Prieš pirmąją parodą, kurios metu „Juodą kvadratą“ pakabino neįprastoje vietoje – galerijos kampe, K.Malevičius rašė: „Lig šiol niekas nebandė nupiešti to, kas nevaizduotų jokios realaus gyvenimo dalies. Paveikslas visada buvo tik estetinė daikto pusė, bet niekada nebuvo savęs originalas ir savo pabaiga“.
Réne Magritte „Vaizdų klasta“
Gelsvame fone vaizduojama pypkė, po kuria kabo užrašas „tai ne pypkė“, meno pasaulyje sukėlė nemenką sumaištį. Nenuostabu, jog vis apie piešinio prasmę kamantinėjamas R. Magritte nevengdavo šia tema pajuokauti. Kartą paklaustas, ar tai tikrai ne pypkė, jis atšovė: „Žinoma, kad ne. Jei netikite, pabandykite ją prikimšti tabako“.
Iš tiesų siurrealistas šiuo kūriniu kvietė abejoti realybe, liautis dėlioti beprasmes etiketes ir teigė, jog mūsų matomi objektai nebūtinai yra tai, kuo, mes tikime, jog yra. Ir iš tiesų, juk tai – ne pypkė, o tik ant drobės nutapytas jos atvaizdas.
