„Žmogus yra sutvertas džiaugtis. Nesvarbu, kokiame dugne atsidūrė, jis turi turėti viltį iš jo išsikapstyti. Jei mes tik burbuliuosim tą juodą žmogaus gyvenimo istoriją, nebus geriau nei tam, kuris kalba, nei tam, kuris klauso. Ir dar vienas paprastas dalykas: kad ir kur tu būtum – scenoje, radijuje, televizijoje, turi žinoti, kam tari savo žodžius. Dievui, velniui, angelui, tėvui, mamai, konkrečiam žmogui – tam, kurį matai ir kuriam nori ką nors pasakyti“, – 1998 metais sakė aktorius.
Tuometinėje Lietuvos konservatorijoje V. Rumšas studijavo 1969–1973 metais, kursui vadovavo režisierius Henrikas Vancevičius, specialybės pedagogė – Algė Savickaitė). Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pradėjo dirbti 1973 metais (tuometiniame Lietuvos akademinis dramos teatre). Šio teatro scenoje sukūrė virš 60 vaidmenų. Taip pat vaidina Klaudijų W. Shakespeare‘o tragedijoje „Hamletas“ (rež. Eimuntas Nekrošius, Meno fortas), Generolą Ivolginą F. Dostojevskio „Idiote“ (rež. Eimuntas Nekrošius, Meno fortas).
Garsus Lietuvos artistas vaidino televizijos spektakliuose, filmavosi seriale „Giminės“.
„Kitiems gali atrodyti, kad aktoriumi tapau atsitiktinai, bet su tokia mintimi kategoriškai nesutikčiau, nes paprasčiausiai neįsivaizduoju savęs be teatro, – 1978 metais duotame interviu sakė jubiliatas. – Nors aš jaučiuosi be galo laimingas galėdamas vaidinti klasikos pastatymuose, tačiau pirmenybę vis dėl to atiduodu šiuolaikiniams. Tik vaidindamas amžininkus galiu labiausiai atskleisti savo nuomonę apie vieną ar kitą dalyką.“
Anot V.Rumšo, pirma taisyklė kuriant vaidmenį – žinoti, ko nori scenoje, ko į ją lipi.
„Metams bėgant supranti, kad tai yra svarbiausia. Na o paskui galima pridėti visko: ir šokio, dainavimo, ir grojimo – visko, ką tik moki… Gal todėl lengva buvo dirbti ir su vyresniais, mano gerbiamais Juozu Meškausku, Laimonu Noreika, Algirdu Zalansku, taip pat su Arnu Rosenu, Audriu Chadaravičiumi, Vytautu Tomkumi, Vaiva Mainelyte ir mano kartos aktoriais – Egle Gabrėnaite, Juozu Kisieliumi, Regina Arbačiauskaite, dar jaunesniais. Niekada nejaučiau skirtumo…“ – yra sakęs aktorius.
2011 metais scenos grandas tikino nebijantis vienatvės.
„O vienatvės aš nebijau: ji būtina žmogaus kelyje į savo sielos centrą – nuo kraštutinumų, su laikinų ir žemiškų aistrų ženklais. Be to, gyvenimas taip sukurtas, kad norom nenorom tam tikrą dieną sutinki būtent tą žmogų, kurį tau seniai magėjo sutikti. Bent man taip ne kartą yra atsitikę“, – patirtimi dalijosi V.Rumšas.
Daugiau V.Rumšo minčių apie teatrą, vaidmenis ir spektaklius:
(„Hamletas“)
Apskritai blogio anatomijos esmė, manyčiau, glūdi ydingai suvokiamoje netobulybėje: nusivylusią širdį užplūsta tokie jausmai, iš kurių gimsta – net ne Bodlero “Piktybės gėlės”, o tiesiog piktybė, tai yra blogis, kaip socialinis fenomenas. Vaidindamas Klaudijų jutau tą meninės erdvės palankumą, idealiąją sceninio egzistavimo samplaiką. Beje, aktorystės aspektu kur kas lengviau vaidinti piktadarį nei geradarį. (2001)
(„Barbora Radvilaitė“)
Tai, kad Irena Bučienė pasirinko „Barborą Radvilaitę“, yra ne vien sutapimas, bet ir pareiga, gyvenant lietuviškoj žemėj. Ji ne vieną kartą yra sakiusi, kad būdami lietuviai, mes nedarome to, ką privalome daryti. Negi nejaučiame savo protėvių, dabarties žmonių – muzikų, rašytojų, architektų – minčių, jausmų? Visa tai kaupia mūsų lietuvišką genetiką, mentalinį fondą.
Žemutinė pilis su metų praeitim, su atkastais pamatais „Barborai Radvilaite“ teikia dar didesnės prasmės ir gyvumo, reikmės ją „transliuoti“ žmonėms. Tokia erdvė spektaklio metu suponuoja visai kitokią jausmų, minčių tėkmę negu teatre. Gyva aplinka atgaivina gyvą istoriją. Ji tampa emocionaliai gyva. Todėl žiūrovas pakliūva į labai įdomius spąstus.
Teatre yra stogas virš scenos, stogas virš žiūrovų, o vaidinimai po atviru dangum, bent man, suteikia visai kitokius pojūčius. Jausdamas gyvą dangų, debesis, žvaigždes, gamtą, supranti, kad jie irgi dalyvauja tame mūsų „užmaišyme“. Tokia erdvė suponuoja visai kitokias sroves tarp aktorių ir žiūrovų, tarp pačių aktorių. Tai yra labai autentiška ir, svarbiausia, kiekvieną kartą nauja. Tarkim, teatre yra tikslus mizanscenavimas, o „gamtos“ erdvės siūlo savo ėjimus. Tai, matyt, labai padeda spektakliui, jis tampa neschematiškas, nekanoniškas, judantis. Kiekviena erdvė verčia tave iš naujo vaidinti premjerą.
Teatre kai kada gerąja žodžio prasme galima apgaudinėti žiūrovą, šiek tiek kai kada pasiilsint, o gamtoje tavo sąžinė priverčia būti nuoširdų, apeinant bet kokį „melą“. Čia gyva žolė, gyvi medžiai, vėjo šnarėjimas, todėl tavo žodis negali būti neįtikinamas, neišjaustas, dirbtinis. (2001)
Tai stichiškai kontrastinga figūra, joje dera aistra ir lyrizmas, racionalumas ir vaikiškas naivumas, altruizmas ir nihilizmas. Žygimantas Augustas – karingas valdovas ir laimės siekiantis žmogus. (1995)
(„Emigrantai“)
Tie, kuriuos mes vaidiname, yra kaip ir išvaryti iš savo tėvynės. Ir neduokite, kad šiandien Lietuva mane varytų lauk iš Lietuvos. (1992)
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Aktorius Vytautas Rumšas |