Iš Panevėžio rajono Lepšių kaimo kilęs S.Eidrigevičius sako, kad jo gyvenime vaikystės namai paliko ryškius prisiminimus. Atmintyje likęs ėjimas į bažnyčią, sunkus fizinis darbas kolūkyje. Būtent vaikystėje jo akys užsidegė menu – išvydus bažnyčioje skulptūras, freskas ir šventuosius.
„Žiūrint į šiaurę matėsi Panevėžio miestas, į kitą pusę – kaimas, lygūs laukai. Sodybos išsimėčiusios – iki Šipelienės, Balčikonienės, Antanaitienės, Vertelkienės apie penkiolika minučių kelio. Kaimynai susitikdavo vardadienių, vestuvių, laidotuvių progomis. O šiaip – amžinai darbas, darbas, darbas. Visos mano atostogos praleistos kolūkyje, kad užsidirbčiau bent kelis rublius. Tėvai gaudavo tokius mažus atlyginimus, kad net saldainiai buvo retenybė. Tais metais namuose nebuvo elektros, tik žibalinė lempa. Niekas nežinojo, kas yra teatras, opera, kinas.
Aš tada sukandęs dantis dirbau ir galvojau, kad tik čia nepasilikčiau. Dabar žiūrėdamas į tuo metu sukurtas fotografijas manau, kad tai buvo mano gyvenimo universitetas. Mintimis grįžtu į tas vietas ir tuos laikus labai dažnai.“
Tokius žodžius savo poemos „Giedanti gaidžio galva“, pasakojančios apie vaikystę ir Aukštaitiją, įžangoje 2015 metais parašė menininkas S.Eidrigevičius.
1968 metais būsimasis menininkas baigė Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, o 1973 metais − Lietuvos dailės institutą. Nuo 1980-ųjų jis gyvena ir kuria Lenkijoje, Varšuvoje.
Buvęs Lenkijos instituto Vilniuje vadovas Marcinas Łapczyńskis menininką yra pavadinęs didžiausia lietuviška žvaigžde pasaulyje, didžiausia Lietuvos žvaigžde Lenkijoje ir didžiausia lenkiška žvaigžde Lietuvoje.
S.Eidrigevičius yra pelnęs apie keturias dešimtis įvairių tarptautinių apdovanojimų, tarp jų tarptautinės ekslibrisų bienalės Malborke garbės medalius, tarptautinės vaikų knygų parodos Barselonoje Didįjį prizą, tarptautinės plakatų bienalės Lahti (Suomijoje) Didįjį prizą, tarptautinės plakatų parodos Tojamoje (Japonija) aukso medalį ir kitus.
2000 metais jam įteiktas Gedimino ordino Karininko kryžius, o dar po metų – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Po to, kai Panevėžyje duris atvėrė „Stasys Museum“ – miestas gali vadintis ne tik Juozo Miltinio, bet ir Stasio Eidrigevičiaus miestu. Naujas ir modernus muziejus per mėnesį sulaukė apie 20 tūkst. lankytojų. Kol kas jame eksponuojami tik S.Eidrigevičiaus darbai, o ateityje dalis erdvių bus skirtos kitų menininkų parodoms. Muziejuje veiks ir nuolatinė S.Eidrigevičiaus ekspozicija.
Jubiliejaus proga – 15min pokalbis su S.Eidrigevičiumi.
– Turbūt labai suprantama, jog visų pirma ir noriu paklausti: su kokiomis mintimis pasitinkate savo gimtadienį?
– Kaip tik dabar stebėjau muziejaus internetinį puslapį ir darau visą sąrašą pastabų. Jau parašiau dvidešimt penkias pastabas. Taip ir gyvenu. Nėra nei atostogų, nei tikro poilsio. Visą laiką galvoju: kas padaryta gerai, kas blogai, o kas iš viso nepadaryta.
Labai svarbu, kad suptų profesionalūs žmonės – su entuziazmu, atvertomis akimis, kurie turi fantaziją, nežiūri į laikroduką, kad baigiasi darbo valandos arba kad išeiginė. Man tai atima žadą, juk kuriame naują muziejų.
Internetiniame puslapyje matau tam tikrų naujienų, ko nematęs, nežinau, bet randu internete. Ir galvoju: patys išgalvoja, patys daro ir net neparodo, nepasako. Paskui žmogus ir nuotaikos neturi. Bet ką darysi. Reikia gyventi teigiama energija, mintimis.
Mane visad palaiko sūnus, sakydamas, kad nekreipčiau dėmesio. Stengiuosi jo klausyti. Bet... Turiu tokią patirtį, nes mano gyvenime kelias buvo akmenuotas, niekas nebuvo lengva, nebuvo paprasta.
Visada gyvenime stengiausi niekur nevėluoti ir jeigu susitaręs – tą valandą tikrai būti.
Visada žiūrėjau, kaip nuo ryto iki vakaro dirba mano tėvai. Gamta diktuodavo, kada turi dirbti, būti, eiti. Nebuvo niekur parašytos darbo valandos. Lietus, saulė ir vėjas dirigavo dienotvarkę: ką reikia padaryti. Ir gyvuliai laukdavo, kad jais pasirūpintum.
Visada gyvenime stengiausi niekur nevėluoti ir jeigu susitaręs – tą valandą tikrai būti. Jei esu pakviestas – ateiti truputį anksčiau. Aš žmogus, žodį išlaikantis. Juk tiek plakatų esu padaręs. Visur buvo nustatytos datos. Arba iliustruojant knygą – irgi buvo sutartys, datos.
O dabar? Atidarytas muziejus, kuriame iki šiol nėra katalogo. Maniau, mano gimimo dienai jau bus, bet nėra, dar tik jo projektas. Viskas vėluoja, ir tada jau nebežinai... Į muziejų ateina tūkstančiai žmonių, tad kodėl jie negali į rankas paimti katalogo, kuris lydi šį muziejų, parodą?
Kaip tik neseniai gavau gražią architekto žinutę apie tai, kad bus pratęsiamas pastato statymas ir jis bus toks, koks projekte. Paklausiau, ar bus suplanuotos Stasio dirbtuvės. Pasakė, kad bus. Tada, aišku, atvažiuočiau dažniau ir, kol dar gyvas, ką nors padaryčiau. Liktų viskas Panevėžiui.
Bet man svarbiausia, žinoma, kad žmonės plūsta, ateina, o gimimo dienos yra tik datos. Jos parodo, kad mūsų laikas eina labai greitai.
Nenaudoju žodžių „pensija“, „atostogos“. Žmogus turi dirbti ir kol jis jaučiasi jaunas, tol jis į viską žiūri atviromis akimis. Aš irgi žiūriu.
Kiek daug visko vyksta Lietuvoje, atsidaro įvairios parodos, daug įdomių dalykų. Man malonu, jei žmogus susiruošia atvykti ir į Panevėžį.
– Skelbta, kad per mėnesį muziejų aplankė apie 20 tūkst. žmonių. Jūsų vertinimu, daug?
– Žinoma, kad daug. Pavyzdžiui, kai „Zachętoje“ („Zachęta“ – nacionalinė dailės galerija Varšuvoje) pernai buvo mano paroda, per du mėnesius apsilankė 32 tūkst. lankytojų ir jie sakė, kad tai galerijos rekordas.
Man didžiulis džiaugsmas, nes matai, kaip žmonės nori pamatyti tavo darbus. Vadinasi, jie tą meną jau žino, matę arba per knygų iliustracijas, per plakatus, ar nacionalinėje galerijoje. Parodų buvo, bet jos yra tik trumpas susitikimas su lankytoju. Todėl labai džiaugiuosi, kad į muziejų Panevėžyje žmonės nori atvykti ir pamatyti patį muziejų, kūrybą.
– Kaip tik su draugėmis ruošiamės važiuoti į Panevėžį, į „Stasys Museum“. Kai jo atidarymo proga kalbinau jus, sakėte, kad į muziejaus atidarymą iš Varšuvos atvažiavo ir jūsų plaukimo treneris, kuris nelabai supranta meno, bet nori suprasti, o jūs jam apie muziejų ir parodą pasakojote. Pamaniau, kad šis pokalbis su jumis man irgi yra puiki proga paklausti: tai ką apie „Stasys Museum“ galėčiau papasakoti draugėms? Ką patartumėte?
– Labai gerai, kaip puikiai sutampa! Į mano parodos atidarymą išties buvo atvažiavęs mano sporto treneris. Jis yra jaunas, nesuvokia meno ir aš bandau paprastais žodžiais jam aiškinti, taip truputį atverti akis. Labai gerai, kad jis pamatė Lietuvą, pamatė Panevėžį. Mes daug juokaujame, nes tai labai svarbu – kalbėti per humorą, o ne per ašaras. Nusijuokti.
Gerai, kad tie darbai yra labai įvairūs ir įvairių metų. O jei kas meno nesuvokia – yra mano tėvų portretai, kurie nutapyti labai realistiškai, pagal fotografiją. Vadinasi, žmogus vis tiek ką nors parodoje atras sau, pamatys labai realistiškai nutapytus paveikslus. Mano tėvas prašė manęs, kad paveiksle būtų kaip gyvas. Gerai, sakiau jam, tėvai, būsi kaip gyvas.
Kadangi mėgau fotografuoti, iki tokio paveikslo man buvo kaip vienas žingsnis. Beje, jei manęs nebūtų paėmę į kariuomenę, būčiau gal pasukęs fotografiniu realizmo keliu. Bet gyvenimas pasisuko kitaip.
Įsivaizduokim, kad į parodą ateina žmogus, kuris meną suvokia tiek, kad jame atpažįsta tik tikrą žmogų? Vadinasi, jis parodoje jau bus kažką matęs.
Tada eikim toliau. Yra ekslibrisų, yra miniatiūrų. Irgi atpažįstami elementai, yra žmonių, paukščių, kurie kažką veikia. Galima prie jų pasvajoti, paklajoti. Paskui einam iki atvirkštinių paveikslų, ten kitas dalykas. Bet net tuos žmones, kurie meno nesuvokia, jie veikia.
Esu gavęs daug laiškų, kad žmonės įvairiai reaguoja į skirtingus darbus. Vieni žiūri į paveikslus, kur minimalizmas. Kiti kreipia dėmesį į filmą (muziejuje rodomas režisieriaus Andrzejaus Papuzinskio filmas „Septynios misterijos pagal Stasį“, kuriame sugrupuotos S.Eidrigevičiaus kūryboje dažnai pasitaikančios prasmės – aut. past.).
Darbas, tavo dalia, tavo likimas, kurio tu neišsirenki, bet kartais išsirenka jis tave.
Jame vaidina mano sūnus, vaikai jame nešioja kaukes, kala akmenėlius, deda kelią. Daug metaforų su sunkiu gyvenimu, kas parėjo, lyg su vargu, su tam tikra fantazija. Ten yra duona, kurią vaikai griebia, kiekvienas į save – lyg alkis. Yra ir šviesa, vanduo, džiaugsmas, laimė. Viską jungia graži muzika, ten beveik nėra žodžių.
Režisierius mano darbuose atrado tokius motyvus ir filme yra parodoma laisvė, žmogaus veikla, pastangos iššokti, lėkti... Akimirkos jame tokios, tarsi tau kažkas nušvinta. Darbas, tavo dalia, tavo likimas, kurio tu neišsirenki, bet kartais išsirenka jis tave. Nieko nepadarysi. Kiekvienas iš mūsų turime savo kelią, savo likimą. Taigi.
Muziejuje yra fotografijų, piešinių su humoru. Žmogui, kuris bandytų suvokti meną, tai gera pamoka. Galima sakyti: atėjimas į Stasio muziejų yra kaip pamoka. Nes yra įvairių laikotarpių, įvairių grupių darbų.
Planuoju su žurnalistu Ignu Krupavičiumi pafilmuoti ir noriu komentuoti ekspoziciją, visas darbų grupes, kad vėliau liktų edukacinė medžiaga tam, kuris norės truputį pažinti meną, arba žmonėms, savanoriams, kurie vedžioja lankytojų grupes ir aiškina apie darbus. Kad jie turėtų mano gyvą paaiškinimą, kokiu keliu nukreipti žmonių mąstymą.
Man svarbiausias dalykas – sužadinti apetitą, smalsumą, kad čia buvau, kad čia man, galbūt, kažkas patiko, yra ko aš, galbūt, niekada gyvenime nematęs. Tai gali tapti priežastimi nueiti dar į kitą muziejų, palyginti ir pažiūrėti. O gal vėl sugrįžti? Tai geras dalykas. Jeigu kas pamato gerą filmą, sako: eisiu antrą kartą. Gerą knygą perskaitai ir nori sakyti: aš dar kartą ją skaitysiu. Taip ir su muziejumi.
– Neseniai perskaičiau frazę, kuri labai įstrigo: Dievas sukūrė meną tiems, kam per mažai bažnyčių. Jūsų nuomone, kaip žmogų keičia kultūros, meno vartojimas?
– Labai plati tema. Manau, kad ir bažnyčia gerai, ir menas gerai. Prisimenu, kaip eidavome su mama į bažnyčią, ten ir pamačiau meną: skulptūras, freskas, šventuosius. Išgirdau giedojimą, dainavimą. Apie meną mes kalbėjomės ir Dalios Kutavičienės sukurtame filme „Liūdesėliai“. Ji filmavo ir katedroje, ir mano sesers Apolonijos namuose.
Prisimenu, kaip man, vaikui, patikdavo vieno kunigo pamokslai, o kitų nelabai. Gal jie buvo vaikams per sudėtinga kalba? Bet jeigu prakalbėti į žmogų individualiai su talentu, su didele įtaiga? Kunigas kunigui nelygu, daktaras daktarui nelygu. Mene tas pats: dailininkas dailininkui nelygu, vienas nuo pat gimimo su talentu, bet visą gyvenimą pragyvena nepastebėtas. Meno istorija juk yra perrašoma. Neseniai pirkau vieno prancūzų dailininko albumą „La tour“. Kai jis mirė, tik po trijų šimtų metų meno istorikai susigaudė, kad šį dailininką reikia atrasti ir jis buvo pripažintas.
Taip pasaulis tave pamatė, be jokių direktorių. Toks buvo kelias.
Mano atveju buvo taip, kad neturėjau didžiulių kuratorių, kurie mane pramušė į pasaulį. Aš kažkaip pats viską sukūriau.
Būdavo plakatų bienalės – įdedu savo plakatus ir siunčiu. Tas pats ir su iliustracijomis, kai sudėdavau į siuntinėlį ir išsiųsdavau. O tada jau yra žiuri, jie mato, vertina. Taip atėjo ir apdovanojimai, ir pripažinimas. Taip pasaulis tave pamatė, be jokių direktorių. Toks buvo kelias. Autentiškas, normalus.
Aišku, jei tapybos darbai, tai kas nors turi pakviesti, žinoti. Paveikslai keliauja sudėtingiau.
Aš negaliu dejuoti, bet kelias yra visada sunkus.
– Apie vieną savo darbą, kuris vaizduoja žmogų su lagaminu, o aplink jį keturi keliai, sakėte, kad jis – ir apie jus, kad metafora tinka ir jūsų gyvenimui. Ką turėjote mintyse?
– Tas paveikslas kabo Vilniaus universiteto dramos teatro koridoriuje. Jis labai simboliškas ir tiktų į mano muziejų. Pasiskolinsim, gal kada atvešime parodyti. Lagaminas – metafora to, ką tu sukūrei. Jis tavo mintys, jis – tu. Keturi keliai, kurie eina į keturias pasaulio puses, – kur nukeliausi, ten nukeliausi. O gali nukeliauti vienu, bet sugrįžti kitu keliu. Tai yra ir pasaulis, kai tavo kūryba eina į visas puses. Esu buvęs Indijoje, Australijoje, Japonijoje, Meksikoje, JAV, Prancūzijoje ir kitur.
Kūrybai man duris labiausiai atvėrė vaikams iliustruotos knygos, kurios tikrai pasklidusios po pasaulį. Jei reiktų surašyti sąrašą, kiek pasaulio bibliotekų turi mano iliustruotas knygas, jis būtų begalinis.
Žmogus su lagaminu tikrai siejasi su mano gyvenimu. Aš niekada neskiriu didelio dėmesio tam, kad turėčiau kokią nors savo pilį. Dailininkas Brunovskis, kuris jau miręs, Bratislavoje turėjo namą, panašų į pilį. Buvau toje pilyje. Galvoju: o Dieve, žmogus gyvena pilyje ir ten kuria. Jis buvo labai draugiškas mano kūrybai, mane priimdavo išskėstomis rankomis. O aš niekada nepririšau savo dėmesio, kad turėčiau tokią pilį.
Esu pasakojęs, kaip prieš pandemiją mane ir kitus menininkus išmetė iš pastato, kuriame buvo mano dirbtuvės. Reikėjo ieškoti kitų. Žmogus keliaujantis, be savo vietos. Dabar prieš kelias dienas kovojau, nes elektra tai atsiranda, tai prapuola. Pagaliau atėjo elektrikas ir sutvarkė. Taip žmogus ir gyveni: maži džiaugsmai ir maži liūdesėliai.
– Sakoma, kad visi mes daugybę dalykų atsinešame iš vaikystės. Jums jūsų šaknys – irgi labai svarbios?
– Ypač dabar, kai muziejus pastatytas. Šaknys būtent mano atveju labai svarbios. Tarkime, yra dailininkas, kuris visą gyvenimą tapo abstrakčius paveikslus. Tada visiems atrodo, kad nesvarbu, iš kokios tu šalies, kokia tavo vaikystė ir jaunytė, nes esi visai kitame pasaulyje, esi visiškai nepriklausomas ir nesvarbu, koks tavo pasas, kokia tavo kalba.
Aš darau metaforines kompozicijas, čia viskas jau kitaip. Pavyzdžiui, klausiau leidėjos, kodėl dabar, kai veikia muziejus, neatnaujina knygos „Giedanti gaidžio galva“ tiražo? Ji gi kaip maldaknygė turėtų būti muziejuje ir muziejaus parduotuvėje. Viskas remiasi šia knyga. („Giedanti gaidžio galva“ – iš S.Eidrigevičiaus vaikystės įspūdžių ir atsiminimų sukurta poema. Ji iliustruota paties dailininko piešiniais ir fotografijomis, archyvine medžiaga, o tekstas pateikiamas bendrine lietuvių kalba ir panevėžiškių tarme; knyga buvo nominuota 2016-ųjų „Metų knygos“ rinkimuose – aut. past.)
Aukštaičių kalba, piešiniai, daiktai: suolas, stalas, kėdė, namas, pečius. Žmogus, arklys. Namo likučiai. Piešiniuose skrajoja tiek turinio, tiek visko pažinimui. Tik reikia žmonėms atverti akis, parodyti.
Kai dariau susitikimą muziejuje, grupėse būdavo maždaug po trisdešimt žmonių. Paprašiau pakelti rankas tuos, kurie skaitė. Pakildavo tik po kelias rankas grupėje. Tai didelė edukacinė bėda, kad knygos, kuri kalba apie Panevėžio kraštą, nėra knygyne, nėra muziejuje. Negaliu suprasti, didžiulis nesusipratimas. Negerai.
– Seniau būdavo manoma: jei menininkas – tai bohema, niekada neturintis pinigų, geriantis pigų vyną. Šiandien situacija keičiasi ir dalis menininkų puikiai gyvena iš savo kūrybos.
– Irgi plati tema. Kartą žiūrėjau į jauno dailininko, kuris nusižudė, paveikslus. Pistoletas guli, čia – drobė ir beveik nieko neturi valgyti. Jo paveikslas man įstrigo. Esu matęs serialą apie Pikasso, kaip praėjo jo gyvenimas. Jam nusišypsojo laimė, bet jis turėjo daug vidinių jėgų, buvo pilnas energijos. Jis buvo tikras kūrėjas, kuris turėjo daug ką pasakyti.
Viskas priklauso nuo vidinės energijos, ką žmogus turi. Su bohema viskas gerai. Bet ta bohema dalykas toks... Kai aš mokiausi Dailės akademijoje, tai vieni studentai kavinėje nuo ryto iki vakaro pletkavodavo, o aš visą laiką arba tapiau, arba bėgau į grafikos dirbtuves ir dariau ekslibrisus. Todėl vieni galvojo, kad aš studijuoju tapybą, kiti – kad grafiką.
Mano diplominis darbas buvo du tapybos paveikslai, bet tuo pačiu metu jau turėjau gana nemažą grafikos darbų rinkinį. Pirmą parodėlę surengiau buvusiame „Lietuvos“ kino teatre, kur dabar „MO“ muziejus, parodą dariau dar besimokydamas Dailės akademijoje. Menas man visada buvo ne tai, kad turiu sėdėti kavinėje ir kalbėti. Iki šiol visada ir visur, net jei važiuoju pailsėti, važiuoju su knygele ir eskizuoju.
Kaip pianisto pirštai nuolat turi būti lavinami, mano taip pat.
Pirma mano kelionė į Egiptą buvo 2009 metais. Tada norėjau kažką veikti ir pradėjau piešti restorano padavėjus. Kokie jie buvo laimingi, sakydavo, kad nori būti nupiešti. O aš piešiau dėl atsipalaidavimo, nes turėjau ką nors daryti. Kaip pianisto pirštai nuolat turi būti lavinami, mano taip pat. Nesvarbu, pieštukas trumpas ar ilgas, o gal jis vos piešiantis, nesvarbu, sėdžiu lėktuve ar kavinėje.
Galiu bendrauti su žmogumi ir tada, jei tas žmogus kalba kita kalba. Pavyzdžiui, japonų. Žiūriu į jo akis arba į kokią sagą, žiedą. Kreipiu dėmesį į tokias detales, kurios kitiems galbūt nieko nereiškia. Kartais klausiu: parodyk, kokį laikroduką turi. Labai mėgstu laikrodžius. Mano svajonė: turėti laikroduką, bet tas, kurio aš noriu, kainuoja apie 20 tūkst. eurų. Gal kas atneš laikroduką per gimtadienį? (juokiasi). Tai iliuzija, bet svajoti juk reikia, teisingai?
Pavyzdžiui, mano svajonė – rasti rėmėją ir tada į Panevėžio muziejų iš Paryžiaus atvežčiau visą pastelių komplektą. Jame yra maždaug 1400 spalvų, jis kainuoja apie 23 tūkst. eurų. Bet paprastai to nepadarysi, nes turi būti rėmėjas, idėja. Tada surengčiau specialų šou, performansą, o visos spalvos liktų muziejuje ir mes jas rodytume. Galbūt tai būtų vienintelis muziejus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, kuris turėtų tokį komplektą? Argi ne gražu būtų?
– Kartais sakoma, kad menininkas kuria, kai yra nelaimingas. Išgyvena nelaimingą meilę, skausmą, netektį. Jūs irgi esate sakęs: jei nemokėsi verkti – nemokėsi ir šypsotis. Ar yra mene, kūryboje svarbi emocinė būsena?
– Emocinė būsena – ar esi laimingas, ar prislėgtas – tai tave pažadina kurti ką nors naujo. Tu į kažką reaguoji. Varšuvoje surengta mano paroda vadinosi „Reakcijos“. Pavadinimas labai tikslus. Kaip žmonės reaguoja, kaip dailininkas reaguoja? Kai vienoje Paryžiaus redakcijoje buvo iššaudyti žmonės – aš sureagavau. Paskui JAV, Niujorke, griuvo pastatai-dvyniai – irgi.
Būna tokie dalykai, kad kas nors tave stumteli sukurti ką nors naujo. Kartais reikia ir liūdėti, bet reikia ir džiaugtis.
– Esate nukentėjęs ir nuo sukčių, kai sumokėjote pinigus neegzistuojančiai Prancūzijos leidyklai už savo atviruko leidimą. O šiaip esate patiklus žmogus? Ar teko nusivilti žmonėmis?
– Tokių (sukčių) yra visur aplinkui, mažesnių ar didesnių. Tikrai atsimenu tą atvejį, tada ne tik mane, bet visą būrį dailininkų apgavo. Kai eini į banką, išsiunti mokėjimą ir matai špygą. Jei tai nutiktų kokioje tolimoje šalyje, bet kai tu važiuoji į Paryžių... Dieve mano, tas miestas yra ir šviesa, ir tamsa, ten susitinka visos pasaulio jėgos.
Beje, kai važiuodavau į Paryžių, visada eidavau į Notre-Dame katedrą. Ir galvoju: ji stovi, bet ant bokštų reikia pasodinti du žmones. Ėmiau ir padariau tokius darbus, pasodinau dvi figūras. Viena iš jų – aš sėdžiu. Padariau koliažus, vienas koliažas buvo išspausdintas „Literatūroje ir mene“, ant viršelio. Paskui katedroje įvyko gaisras, o tada ėmiau galvoti: gal aš koks pranašas, kodėl aš dėl jos buvau visada susirūpinęs, kodėl man ten tų figūrų trūko?
O kalba apie plagiatorius yra labai ilga. Gimtadienio proga neverta. Visur visko yra.
– Neabejoju, kad šį klausimą jau girdėjote ne kartą, bet vis tik: kodėl išvažiavote į Varšuvą?
– Turėčiau pasakoti pusvalandį. Papasakosiu kitaip. Mane kvietė į prezidentūrą Vasario 16-ąją, kai teikiamos Nacionalinės premijos.
Prezidentui nunešiau kalendorių (dovanų), bet tie, kurie tikrina, sako: duokite mums, mes įteiksime.
Gerai.
Paskui peržiūrėjo, kad nieko slapto viduje nėra ir atidavė: imkite, neškite.
Nunešiau, įteikiau. Prezidentas pakvietė pasikalbėti, bet aplinkui pilna žmonių, visi fotografuojasi. Kur čia pašnekėti, kokią čia akimirką rasti?
„Noriu jūsų paklausti, kodėl jūs išvažiavote į Lenkiją?“ – paklausė jis.
„Atsakymas bus ilgesnis. Pakvieskite mane kavos ir aš jums papasakosiu.“
Bet jis niekada dar manęs nepakvietė. O kartą į Lietuvos ambasadą Lenkijoje atvyko prezidento žmona. Aš jai sakau: „Jūsų vyras manęs klausė, kodėl aš išvažiavau į Lenkiją. Jau turiu atsakymą. Ar perduosite?“
„Perduosiu“, – pasakė.
„Išvažiavau, kad galėčiau pasauliui nešti žinią apie Lietuvą. Ar geras atsakymas?“
„Geras.“
„Tvarkoje, taip vyrui ir pasakykite.“
Nežinau, ar perdavė. Kai buvo muziejaus atidarymas, galvojau, gal prezidentas atvažiuos, bet neatvažiavo. Galvojau, kad kokį atviruką atsiųs. Bet irgi neatsiuntė. Man atrodo, kad jis turi kitokius patarėjus, kurie gal mažiau su kultūra, o gal nelabai svarbus muziejus. Nežinau.
Kai buvo muziejaus atidarymas, galvojau, gal prezidentas atvažiuos, bet neatvažiavo.
Kai pamačiau, kad prezidentas atvažiuoja į Panevėžį, į sporto rungtynes, tikėjausi, kad gal iki muziejaus atvažiuos. Galima parašyti: Stasys kviečia prezidentą į muziejų. Specialiai atvažiuosiu ir jam pabūsiu gidas. Taip, kaip muziejaus atidarymo proga buvau gidas į Panevėžį atvažiavusiems 38 ambasadoriams iš viso pasaulio.
O kitą dieną – japonų ambasadoriui. Pasakiau jam, kad 2027 metais sukaks 50 metų Stasio ryšiui su Japonija (S.Eidrigevičiaus darbai mėgstami Japonijoje, Otaru mieste buvo įkurtas nedidelis privatus muziejus „Hiroko Mori Stasys Museum“, menininko kūriniai buvo rodomi šios šalies galerijose ir meno festivaliuose – aut. pats.). Ruošiuosi surinkti visą medžiagą: kas buvo, kokios parodos, apdovanojimai, kelionės, paskaitos. Norėsiu iš to padaryti ir knygą, ir parodą. Reikia viską jau pradėti ruošti.
Darbų yra daug, aš tiesiog pilnas energijos, noro, entuziazmo. Kaip sakiau, nėra darbo valandų, nėra taip, kad su jumis negaliu kalbėti, nes man ne darbo valandos, išeiginė ar atostogos. Ne. Užtat muziejuje aš stengsiuosi sukurti tokią komandą, kuri nežiūrėtų į laikroduką. Čia reikalingi entuziastai su gražia, teigiama energija, nes kitaip nieko nebus.
– Paskutinis klausimas: ko jums palinkėti gimtadienio proga?
– Kuo paprasčiau: pasakyti žmogui „laba diena“, nes juk kiti žmonės labai drovūs pasisveikinti. Aš žinau, kad gyvenime reikia turėti drąsos pasisveikinti. Besišypsančių žmonių, kurie šypsosi giedriai. Ir aišku, linkėti reikia sveikatos ir kuo daugiau geros energijos.
– Ačiū jums už pokalbį. Linkiu sveikatos, besišypsančių žmonių ir geros energijos.
– Ačiū.
