Nors su A.Sutkaus darbais Lietuvoje jau užaugo ne viena karta, tačiau menininkas iki šiol randa kuo nustebinti, iš savo milžiniško archyvo traukdamas vis naujus, iki šiol neregėtus darbus, taip tik patvirtindamas, kad Meistro kūryba yra neaprėpiamas lobynas, kuriame slypi praėjusio laiko, žmonių gyvenimų bei užmarštin benugrimztančios epochos atspindžiai.
Per pastaruosius penkerius metus A.Sutkaus kūryba plačiai pasklido ir po visą pasaulį – garsi Vokietijos fotografijos leidykla „Steidl“ išleido net keturis jo albumus: „Planet Lithuania“, „Pro Memoria“, „Children“, „Street life“. O pakeliui – ir dar bent viena knyga – sovietinės nomenklatūros gyvenimo akimirkos albume „Pravda“. Beje, įžangą šiai knygai parašė profesorius Vytautas Landsbergis su kuriuo A.Sutkų šiandien sieja gan artima bičiulystė.
Gimtadienio išvakarėse su fotografu susėdome pasikalbėti apie dabartinį jo laiką, kasdienį darbą su archyvu, kultūrą, kurioje nebūna pergalių, nomenklatūrą ir flirtą su ja, kaltę, kuri niekur nepradingo, ir išdavystę, už kurią taip ir neatleido.
– Antanai, kuo šiandien gyvenate pasitikdamas savo gimtadienį?
– Mano dabartis intensyvi kaip ir praeitis, tik tas intensyvumas kiek kitoks. Anksčiau buvo visko – susitikimų ir kelionių, šokių ir fotografijos. O dabar, kai gyvenimas fizine prasme gerokai apribotas, mano pasirinkimai nebėra tokie dideli: iki poliklinikos ar ligoninės nuvažiuoji, žiūrėk, jau ir dienos nebėra.
Tačiau fotografijos mano gyvenime šiandien yra gerokai daugiau nei anuomet. Tik dabar viskas remiasi į archyvą.
– Per penkerius metus žinoma pasaulyje leidykla išleido net keturis jūsų darbų albumus. Kaip pats nusakytumėte, kuo pasaulį sudomino tas praėjęs laikas sovietinėje Lietuvoje, kurią pats įvardijote „Lietuvos planeta“?
– Pirmosios knygos „Planet Lithuania“ tiražas buvo išparduotas per šešias savaites. Paskui leidėjas padarė antrąjį ir, kiek žinau, jis irgi jau į pabaigą. Šios knygos parduodamos beveik keturiasdešimtyje pasaulio taškų. Įdomu ir tai, kad, anot leidėjo, šie albumai turi nemažą paklausą net ir Azijoje.
Kuo šie darbai patraukė „Steidl“ leidyklą, man atsakyti gan sunku. Gal tuo, kad pusę amžiaus Vakarams mes buvome juodoji skylė, nežinoma žemė, o šaltojo karo metais – dar ir grėsmę kelianti teritorija. Jie absoliučiai nieko apie mus nežinojo. O, tiesą sakant, ir iki šiol nelabai ką težino.
Pusę amžiaus Vakarams mes buvome juodoji skylė, nežinoma žemė, o šaltojo karo metais – dar ir grėsmę kelianti teritorija. Jie absoliučiai nieko apie mus nežinojo.
Bet fotografija – tai tartum langas į pasaulį, kurio nebėra, tą praeitį, kurioje mes niekada nesusitikome. Tad vakariečiams tai yra kažkas naujo ir nežinomo. O mums – seno ir jau beužmirštamo...
Įdomu ir tai, kad leidyklos įkūrėjas Gerhardas Steidlas, net ir sovietmečiu pasirodžiusias mano su Romualdu Rakausku knygas „Vilniaus šiokiadieniai“, „Šalis ta Lietuva vadinasi“ sakė galintis be jokios dvejonės išleisti ir dabar. Jam tai – šiuolaikinė fotografija.
Beje, ne kartą leidėjui siūliau išleisti ir Algimantą Kunčių, ir Aleksandrą Macijauską, ir Romualdą Požerskį, deja, kol kas bergždžiai...
– Ar leidėjas pats atsirenka darbus, kuriuos publikuoti knygose?
– Atrenkame mes drauge su mano archyvo darbuotoja Severina, o leidėjas tik patvirtina nuomonę. Juk nors daugelis tų darbų padaryti labai seniai, tačiau mygtuką vis tik nuspaudžiau aš.
Neretai žmonės stebisi: kaip visa tai pavyko padaryti, juk anais laikais buvo didžiulis apribojimas. Išties, palyginus su dabarties laiku, gyvenome siaubingoje kultūrinėje atskirtyje ir izoliacijoje. Iš Vakarų mus pasiekdavo tik trupinėliai. O tai, ką kūrėme, – tai juk ne projektas ir ne kažkokia koncepcija: visa tai padiktuota intuicijos.
– Naujose knygose nemažai iki šiol niekur nerodytų darbų, nors daugelis jų sukurta prieš penkis ar net daugiau dešimtmečių. Vadinasi, ir patį tas archyvas dar stebina?
– Sovietmečiu ne viską galėjau rodyti net ir aš. Tuomet man konkrečiai buvo pasakyta – kišk giliai į stalčių ir pamiršk, nes nukentės tavo organizacija. Žinodamas, kad pas mane nuolatos lankosi įvairiausi žmonės, aš taip įpratau viską slėpti, kad kartais ir dabar dar atrandu tai, ką paslėpiau prieš penkiasdešimt metų.
Daugeliui žiūrovų į akis krinta liūdni mano fotografijų žmonės. Bet tai labai natūralu: priežasčių linksmybėms anuomet buvo nedaug. Nepaisant to, tai buvo mūsų jaunystės laikas: ir mes mylėjome bei kūrėme, dirbome ir dainavome...
O kai sakoma – tai „nostalgija praeičiai“... Tai čia ne praeičiai, bet savo paties jaunystei, gražiausiam savo laikui. Šios nuotraukos ne apie praeitį: visa tai iki šiol gyva manyje. Ir kaipgi galėčiau tuos vaizdus atskirti nuo savęs bei savo gyvenimo? Tai neįmanoma.
– Kaip pats dabar matote savo darbus? Ar po šitiek laiko jūsų žvilgsnis į tai, ką užfiksavote, pasikeitęs?
– Nemanau, kad būtų labai pasikeitęs, juk kitaip vargiai atrinkčiau jas rodyti. Visiškai nesvarbu, kiek metų praėjo nuo tų darbų sukūrimo – kas žiūri, tie ir mato...
Lietuvos fotografijoje visi turėjome savo temas, o mus jungė aštri, humanistinė, socialinė fotografija. Kai dabar pagalvoju, kaimo žmonės, kuriuos daugiausia fotografavau, permainų laikotarpį išgyveno dar aštriau nei miesto inteligentai. Tai buvo tikras revoliucinis laikotarpis.
Iš praeities negali norėti per daug – ji nepajėgi išspręsti visų mūsų dabarties problemų.
Savo darbuose siekiau išsaugoti lietuvišką identitetą. Štai kodėl ir pagrindinė mano serija vadinasi „Lietuvos žmonės“. Tačiau iš praeities negali norėti per daug – ji nepajėgi išspręsti visų mūsų dabarties problemų. Pats nebeatsimenu geriausių savo kadrų ir kaip juos padariau. Tad dabar į savo archyvą ir aš pats truputį žiūriu kaip į kažkieno kito padarytą... (juokiasi)
Vis dėlto, identiteto problema buvo svarbi anuomet, tačiau ji niekur nepradingo ir šiandien. Kai dabar masiškai pereinama prie anglų kalbos, tai pavadinčiau kolonizacija savo noru. O tai – žymiai baisiau. Juk kai esi verčiamas, gali pasipriešinti, bet kai tokį kelią renkiesi savo valia, nebelieka net galimybės protestuoti.
Ir dar: be reikalo iš kultūros, kaip kokio sporto, šiandien reikalaujama pergalių. Kultūroje pergalių nebūna, tik pralaimėjimai. Juk negi pergale pavadinsi kažkokį apdovanojimą? Ne, čia ne apie kultūrą, bet apie pažintis, pripažinimą, matomumą, įtaką bei kitus dalykus. Todėl, visų pirma, būtina kalbėti ne apie pasiekimus ir galią, bet kultūros procesą.
Kažkas tiksliai yra pasakęs, kad baisiausia yra ne tuomet, kai knygos yra deginamos – visų juk vis tiek nesudegins, o suirutei pasibaigus jos vėl bus perleistos. Tačiau baisiausia tuomet, kai knygų neperka, neskaito ir net neatsiverčia. Tai ir yra didžiausias pralaimėjimas...
– Kiek žinau, neseniai baigėte rengti knygą apie sovietinę nomenklatūrą, kuri vadinsis „Pravda“. Kokia tai bus knyga?
– Šios knygos idėja „Steidl“ leidėjui gimė prasidėjus karui Ukrainoje. Juk iš esmės tai, ką matome dabar, visas tas Kremliaus režimas, tebėra tos komunistinės sistemos metastazės.
Tačiau kartu į šias fotografijas galime žiūrėti kaip į dokumentuotą mūsų pačių istorijos dalį. Tarkime, tarpukariu buvo fotografai, kurie įamžino Smetoną ir jo aplinką, ministrus bei įvairias vyriausybes. Ir man būtų be galo įdomu pamatyti šiuos kadrus knygoje arba parodoje.
Tad ir albumas apie nomenklatūra toks, tik jau kitose istorinėse aplinkybėse. Bet čia dar įdomiau: nomenklatūra – rečiausias organas, kuris lyg aštuonkojis buvo apraizgęs visą tuometinę Lietuvą. Šiandien tai, viliuosi, jau galime vertinti iš istorinės perspektyvos.
Tuomet gyvenome nuolatinėje parengtyje – tartum šnipai, kad tik nebūtume demaskuoti. Ir kaip geras šnipas, stengdavaisi perduoti savo šifruotę.
Žinoma, reikia pripažinti, kad anuomet mes daug ką žinojome, tačiau patogiau buvo tylėti. Visi norėjome išlikti, o tuos, kurie atvirai agituodavo prieš tarybų valdžią, vydavai lauk kaip provokatorius. Nes taip paprastai ir būdavo – protingi žmonės laikė liežuvį už dantų.
Tuomet gyvenome nuolatinėje parengtyje – tartum šnipai, kad tik nebūtume demaskuoti. Ir kaip geras šnipas, stengdavaisi perduoti savo šifruotę, trokšdamas, kad žinia pasiektų tikslą. Išties viskas anuomet buvo labai supainiota...
Tačiau fotografuodamas to meto nomenklatūrą, visų pirma, ieškojau to, kas būtų naudinga Draugijai. Ir vieną kitą partnerį tikrai rasdavau. Kai kurie jų man nemažai padėjo tiek ūkiniuose Draugijos reikaluose, tiek ir pristatant Lietuvos fotografiją užsienyje. Juk, kaip sakoma, be stogo – nėra ir mafijos... (juokiasi)
Na, o ši būsima knyga tik parodo, kad dienoje yra ir rytas, ir vakaras. O visa kita, tiesiog kasdienybė, eiliniškumas.
– Ar esate tikras, kad šiai temai jau atėjo laikas?
– Man atrodo, kad su kai kuriomis temomis bei jų apmąstymu mes gerokai ir taip vėluojame. Viena jų – tai kai kurių lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse. Juk taip išties buvo ir asmeniškai aš tai žinau. Štai kodėl vieną savo knygų – „Pro memoria“ – skiriu getuose išgyvenusiems Lietuvos žydams.
Už žydų žudymą Lietuvos vardu buvo atsiprašyta. Tačiau paskutiniuosiuose Komunistų partijos suvažiavimuose aš pats ne kartą siūliau, kad mūsų kartos žmonės, tuo metu buvę partijos gretose, atsiprašytų tų, kurie už savo įsitikinimus buvo sodinami į kalėjimus, tremiami ar guldomi į psichiatrines. Ir ne taip svarbu – gyvi tie žmonės šiandien, ar jau ne. Kaltė niekur nepradingo ir mums vis dar būtinas susitaikymas.
– Girdėjau, kad įžangą šiai knygai parašė profesorius Vytautas Landsbergis. Kaip tai nutiko?
– Pastaraisiais metais su Profesoriumi mes gan artimai bičiuliaujamės. Kai 2017 metais Vokietijos fotografijos asociacija man paskyrė dr. Ericho Salomono premiją, ta proga Vilniaus klube Vytautas labai šiltai mane pasveikino.
Paskui, pamenu, penkias iš eilės naktis sapnavau Landsbergį, tai paskambinau jo žmonai ir paklausiau, kas nutiko. Pasirodo, jis buvo ligoninėje. Tuomet nuvykau pas jį, aplankiau, draugiškai pasikalbėjome ir nuo to laiko jo jau nebesapnuoju (juokiasi).
Iki šiol Landsbergį laikau vienu iš išmintingiausių nūdienos mūsų politikų. Ypač dabartinėje krizėje, kai jis drąsiai pasisakė prieš kai kuriuos savo anūko veiksmus. Tai rodo didelę jo išmintį ir atsakomybę. Gaila tik, kad dabar, absoliučiai visose srityse – kultūroje, politikoje, švietime – išgyvename autoritetų naikinimo metą. Tai nedovanotina ir labai netoliaregiška.
– Tačiau kalbant apie jūsų santykį su V.Landsbergiu – argi anksčiau jūs iš principo nebuvote skirtingose barikadų pusėse? Juk norint išlaikyti Lietuvos fotografijos meno draugiją, jums teko ir paflirtuoti su sovietine valdžia. Tuo tarpu nepriklausomybė ir su ja atėję pokyčiai iš dalies paplovė pamatus to, ką su kolegomis Draugijoje kūrėte daugiau nei du dešimtmečius. Tad ar dėl to nejautėte nuoskaudos?
– Su Landsbergiu niekada nebuvome skirtingose pusėse. Sakyčiau, kad tarp mūsų visada egzistavo tylus savitarpio supratimas. Aš visada maniau, kad mūsų fotografija – ne mažesnis pasipriešinimas, nei politiniai veiksmai. Ir praktiškai taip ir buvo.
Kiek jau metų yra praėję nuo tų laikų, o savo knygas iš archyvų tebeleidžia ir A.Kunčius, ir R.Požerskis, ir A.Macijauskas. Tai yra puikūs, pasaulinio lygio albumai, nors nuotraukos padarytos anoje epochoje. Šie darbai iliustruoja tą laikmetį, atmosferą, kasdienybę, žmonių dvasią bei jauseną. Ir šios nuotraukos nemeluoja.
Anuomet turėjau fotografo statusą, todėl visur ir būdavau kviečiamas su savo sidabriniu lagaminėliu.
Kalbate apie flirtą su valdžia, bet aš tai vadinčiau kitaip. Juk anuomet turėjau fotografo statusą, todėl visur ir būdavau kviečiamas su savo sidabriniu lagaminėliu. Paganiniui irgi sakydavo – tik nepamiršk savo smuiko... (juokiasi) Buvau tuo, kas ir buvau.
Na, o nuoskaudos Landsbergiui arba, kaip jūs sakote, politinės sistemos pokyčiams, tikrai nejutau. Žymiai skaudesnė man buvo kolegų išdavystė. 1990 metais buvau priverstas atsistatydinti iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko pareigų. Tai išgyvenau labai sunkiai. Tarybmečiu šie „draugai“ su džiaugsmu naudojosi visomis privilegijomis, kurias jiems suteikė Draugija: užsakymais, medžiagomis, dirbtuvėmis, išvykomis. Tačiau atėjus laikui, jie pirmi ir puolė... Kaip sakoma: draugams klaidas atleidžiame, tačiau išdavystės niekada...
Galiausiai pasimatė, kad mano atsistatydinimas pačiai Sąjungai nieko gero nedavė, tik šešeriems metams pristabdė jos vystymąsi. 1995 metų pabaigoje buvau pakviestas sugrįžti į pirmininkus, nes Sąjunga buvo ant bankroto ribos. Pareiškimą, kad dalyvausiu rinkimuose pasirašiau Vilniaus oro uoste išskrisdamas į Ameriką. O sugrįžęs vėl buvau išrinktas pirmininku ir šį bei tą dar spėjau nuveikti fotografijos labui, ir tuo tebesinaudojama ir šiandien.
– Prieš dvidešimt metų nustojote fotografuoti pareiškęs, kad „mirė jūsų herojus“. Tačiau šiais metais jus su fotoaparatu galima buvo pamatyti Vytauto V.Landsbergio dokumentiniame filme „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“, taip pat ir parodoje „Ne visi“, kur su kolegomis Tadu Kazakevičiumi ir Artūru Morozovu pristatėte bendrą ukrainiečių moterų bei jų vaikų portretų parodą. Tad kas gi pasikeitė?
– Mano herojai išmirė, bet, laimei, sulaukiau gimusios ir užaugusios naujos kartos. Man buvo be galo įdomu pasižiūrėti į juos pro objektyvą.
Kalbant apie ukrainiečių fotografavimą, tai buvo labai natūrali reakcija. Karo pradžioje išgirdęs Putino kalbą supratau, kad civilizacija yra pavojuje, todėl reikia padaryti viską ir dar daugiau, kad jis nelaimėtų šio karo.
Mano herojai išmirė, bet, laimei, sulaukiau gimusios ir užaugusios naujos kartos.
Mano karta iš pokario dar atsimena ant miestelių grindinio numestus ir išniekintus jaunuolių kūnus ir ką reiškia, kai giminės negali palaidoti savo artimųjų. Maža to, dar yra ir priversti slėpti ašaras, kad neišsiduotų juos pažinę...
Taigi, mes visa tai patyrėme ir dar atsimename, todėl ukrainiečių skausmas ir kova mums labai gerai suprantami. Palaikydami Ukrainą tiek istoriškai, tiek ir žmogiškai lietuviai elgiasi labai teisingai.
O fotografuodamas ukrainiečius, šiems žmonėms norėjau parodyti bent kažkokį dėmesį ir gal net suteikti jiems malonių akimirkų. Iš pradžių su kolegomis Artūru ir Tadu ketinome fotografuoti pabėgėlius vaikus, tačiau kai pamatėme, kokios gražios su jais ateina mamos, nusprendėme jas fotografuoti su savo vaikais.
Mano žmona paskui stebėjosi – kaip galima padaryti fotografiją tokioje tuščioje erdvėje, prie baltų sienų. Tačiau juk visa esmė ir slypi žmogaus žvilgsnyje, jo emocijoje bei santykiuose. Viskas yra čia.
– Minėtame dokumentiniame filme nemažai laiko leidžiate su jaunimu dalindamasis savosiomis fotografinėmis patirtimis. Kaip pats reaguojate ir šiandien neretai tituluojamas „Maestro“?
– Tai sunkiai ištariama pravardė. Man geriau pritiktų Untė... (juokiasi). Na, o šiaip – koks gi aš maestro su „tarybinėmis sasiskomis“...
– Nepaisant to, būtent Sutkaus pavardė daugeliui ir šiandien įkūnija ano meto Lietuvos fotografiją, o nemaža dalis tiek viduriniosios, tiek ir jaunosios kartos fotografų jus įvardija savo mokytoju, nuo kurio ir patys šiandien atsispiria kūryboje.
– Žinoma, jei šoki per upelį, gerai turėti didesnę ir tvirtesnę lytį, nuo kurios atsispirsi. Tad jei kam nors mano darbai pasitarnauja tam šuoliui – džiaugiuosi. Tačiau mes turime ir daugybę pamirštų bei nepripažintų fotografų – būtina domėtis ir juos atrasti.
– Kokia svarbiausia savo gyvenimo pamoka galėtumėte pasidalinti šiandien?
– Tai sunkus klausimas, niekada sau tokio nekėliau. Tačiau neseniai klausiausi vieno milijardieriaus interviu, kuriame jo klausė apie vertybes. Jis pasakė paprastai – ne jachtos ir lėktuvai yra laimės šaltinis, o santykiai, meilė ir šeima. Šią trijulę norėčiau perduoti ir aš. Man pačiam, deja, ne visur pavyko pasiekti optimumo. Nepaisant to, gyvenime labiausiai reikia stengtis tik dėl šių dalykų.
