1952 metais apsigyvenęs Vilniuje, daugiau ne keturis dešimtmečius jis paskyrė miesto architektūros fotografavimui. Jo darbai sugulė į tris dešimtis knygų, o už savo kūrybą bei senąją Vilniaus istoriją fotografijose 2014 metais M.Sakalauskui įteikta Šv.Kristoforo statulėlė.
Sovietmečiu net trijų laidų sulaukė albumas „Vilniaus architektūra“, spausdintas po 30 tūkst. egzempliorių. Pusė jo nuotraukų – M.Sakalausko. Populiariausia autorinė jo paties fotografijų knygą – tai „Atgimę paminklai“, išleista net 40 tūkst. tiražu.
Pats fotografas tikina per gyvenimą surengęs vos kelias savo darbų parodas, tačiau jų niekada nesureikšmino – parodos ateina ir praeina, tuo tarpu knygos – lieka.
Šitokį požiūrį skatino ir M.Sakalausko vidinė nuostata – fotografuoti taip, kad išliktų ateičiai. Štai kodėl savo objektyvą jis visų pirma nukreipė ne į žmones ar socialinę aplinką, bet Lietuvos kultūros paveldą – architektūrą, bažnyčias, dvarus bei liaudies meną.
„Esame maža tauta ir jei nemylėsime savosios kultūros – greitai pražūsime“, – šitaip iš Žemaitijos kilęs fotografas trumpai ir aiškiai įvardijo esminį savosios kūrybos principą, per penkis nuoseklaus darbo dešimtmečius, ryškiausiai išsiskleidusį unikaliame Vilniaus miesto bei liaudies meno vaizdų archyve.
– Esate kaimo vaikas, o jūsų darbai ir gyvenimas neatsiejamas nuo Vilniaus istorijos, jo architektūros fotografavimo. Vis dėlto, prisimenu Joną Meką, kuris net po septynių dešimtmečių gyvenimo Niujorke pabrėždavo, kad yra ūkininkų vaikas. O jūs – jaučiatės vilniečiu?
– Esu ūkininko vaikas – to iš manęs niekas negali atimti. Bet kartu esu ir vilnietis – juk šiame mieste gyvenu jau septyniasdešimt vienus metus. Kai čia atvažiavau 1952 metais, iškart įsidarbinau Vilniaus paminklų konservavimo instituto restauracinėse dirbtuvėse, įsikūrusiose Šv. Mykolo bažnyčioje. Netrukus pradėjau fotografuoti Vilniaus architektūrą, o važinėdamas po Lietuvą – ir senuosius kultūros reliktus: kryžius, skulptūrėles, koplytėles.
Šeimoje buvau jauniausias vaikas iš aštuonių, tad klausydavau, ką šneka vyresnėliai. Pamenu, kad prasidėjus pokariui, vyriausias brolis sakydavo: jei išeisime į mišką, vasarą išgyvensime, o žiemą mus visus iššaudys. Todėl filosofija buvo tokia: išlikti gyviems ir tapti naudingiems savo kraštui, o ne atsidurti po žeme.
1944 metais artėjant rusams, mano broliai ir dvi sesės pasitraukė iš kaimo – vyriausias išvyko į Kanadą, kiti – į Kauną ar kas kur. Aš likau su tėvais mūsų sodyboje Barsukynės kaime.
Savo „karjerą“ pradėjau ganydamas žąsis, paskui kiaules, o galiausiai – karves. Tad perėjau visus ūkininko vaikui deramus etapus...
Čia turėjome 44 hektarus, auginome keturis arklius, aštuonias arba dvylika melžiamų karvių. Savo „karjerą“ pradėjau ganydamas žąsis, paskui kiaules, o galiausiai – karves. Tad perėjau visus ūkininko vaikui deramus etapus... Mokėjau akėti, arti, kuliamąją paleisti. Vasaromis apie miegą nebūdavo nė kalbos: vos paeidavai, o vis tiek reikėdavo darbus dirbti.
Paskui sovietai iš mūsų atėmė dalį žemių, o 1949 metais į Sibirą išvežė ir tėvus. Tuomet iš mūsų kaimo buvo ištremtos šešios šeimos, liko vos viena. O dabar ten išvis nieko nebėra.
– Kaip jums pačiam pavyko išvengti tremties?
– Kai atvyko išvežti tėvų, aš buvau Radviliškyje. Na, o keliaujant į namus pakeliui sutikau kaimyną Joną Bakutį. Jis mane sustabdė ir pasakė, kad namo neičiau, nes manęs ten dar vis laukia. Tad apsisukęs patraukiau pas pažįstamą, čia pernakvojau, o kitą dieną traukiniu Mažeikiai–Kaunas nuvykau pas brolius į Kauną.
Beje, tėvas jau anksčiau visus brolius ir seses buvo išregistravęs, todėl jų niekas ir neieškojo. Vėliau, kai dirbau restauracijoje, aplinkui vaikščiojo saugumiečiai, klausinėjo apie mane, bet nebuvo prie ko prikibti.
Kai dirbau restauracijoje, aplinkui vaikščiojo saugumiečiai, klausinėjo apie mane, bet nebuvo prie ko prikibti.
Tiesa, bandymų visokių pasitaikydavo. Sykį, pamenu, atėjo pagyvenęs žmogus ir pasakė, kad esu durnas ir nesinaudoju galimybėmis – galėčiau juk važiuoti į Kubą, o paskui ir į Vakarų Europą kelias atsivertų, o dabar sėdžiu Lietuvoje, nieko nematau... Išklausiau jį, padėkojau už jo „gerus“ norus ir pasakiau: „Niekur aš nevažiuosiu.“
Kitą kartą „Minties“ leidykloje, priklausiusioje Centro komitetui, gavau štai tokį pasiūlymą: sudaryti sutartį, albumo neleisti, o gautas lėšas pasidalinti po lygiai... Tuomet atsakiau, kad esu visiškai netinkamas šiam darbui. Atvirai sakant, bijojau, jog gali man ką nors „prisiūti“, tai nereikėjo nei pinigų, nei kitų turtų.
– Ar tėvus dar pamatėte?
– Taip. 1955 metais su broliu Feliksu nuvykome jų aplankyti į Irkutsko sritį. Tėvai gyveno dar už Taišeto miesto, 39-ajame kilometre. Pro tą gyvenvietę važiuodavo traukiniai, bet nestodavo. Tai mes paprašėme mašinisto, kad mus pavežtų, o kai jau buvome vietoje, traukinį kiek sulėtino ir mes su broliu tiesiog iššokome pro vagono duris.
Tame kaime buvo aštuonios sodybos: vieni ukrainiečiai, o tarp jų – ir mūsų tėvai. Tai buvo jaudinantis susitikimas – juk pasimatėme po šešerių metų. Tačiau tik sugrįžę į Lietuvą gavome telegramą, kad tėtis mirė. Ten jis ir buvo palaidotas. O mamą po metų paleido.
– Kaip gyvenote Kaune?
– Ištrėmus tėvus aš, kaip stovėjau, taip ir išvažiavau vienmarškinis. Kaune apsistojau pas brolį Feliksą, kuris dirbo architektu, tai netrukus suorganizavo man darbą. Pradžioje dirbau dažytoju, o pirmasis mano objektas buvo medinė mokykla Savanorių prospekte.
Brolis nupirko „Rolleiflex“ fotoaparatą, išpirko licenciją ir aš ėmiau fotografuoti žmones naujiems pasams. Tai buvo apie 1950-uosius metus.
Paskui brolis nupirko „Rolleiflex“ fotoaparatą, išpirko licenciją ir aš ėmiau fotografuoti žmones naujiems pasams. Tai buvo apie 1950-uosius metus. Kadangi Kaune fotografų užteko, aš kasdien traukiniu vykdavau į Žaslius, pafotografuodavau, o vakare grįždavau namo.
Tiesa, tuomet ir pats gyvenau su padirbtais dokumentais. Vieną dieną juos patikrino vietinis milicininkas. Pavartęs tuos popierius pasakė: „Geriau būtų, kad su šiais dokumentais pas mus daugiau nesirodytum.“ Tad su Žasliais buvo baigta. Tuomet apsigyvenau Žiežmariuose ir tęsiau tą patį darbą. Fotografavau tik pasams – nieko daugiau ir nemokėjau.
Tačiau galiausiai 1952 metais atvykau į Vilnių.
– Tai buvo pirmas kartas Vilniuje?
– Ne. Gyvendamas Kaune atvažiuodavau čia pirkti fotografijai reikalingų medžiagų – ryškalų, popieriaus, chemikalų. Mat Kaune nieko nebuvo, o Vilniuje galėjai rasti. Tai buvo maždaug metai ar dveji prieš atsikraustant čia visam laikui.
– Pamenate pirmuosius įspūdžius?
– Mieste dar buvo matyti akivaizdūs praūžusio karo ženklai – nemažai griuvėsių ir išdegusių namų griaučių. Kairėje dabartinės Vokiečių gatvės pusėje dar buvo mūrai, tik vėliau jie buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, o jų vietoje iškilo ilgas daugiabutis.
Tuomet su brolio rekomendacija įsidarbinau Paminklų konservavimo institute, kur išdirbau net keturiasdešimt metų. Mūsų įstaigoje buvo dirbama vien su senųjų pastatų restauravimu. Iš pradžių buvau braižytoju. Architektas projektą nubraižydavo ant vatmano popieriaus, o aš jį įdėdavau į kalkę, perbraižydavau ir dar apvedžiodavau tušu. Paskui jau šiuos brėžinius atšviesdavome. Daug buvo darbo, o technologijos – primityvios.
– Kaip nutiko, kad pradėjote fotografuoti Vilnių? Tai buvo tiesiogiai susiję su jūsų darbu?
– Mūsų įstaiga visada turėjo fotografą. Jo užduotis buvo prieš ir po restauracijos išfotografuoti objektus bei architektūrines detales, įamžinti pastato istoriją. Trumpai tariant – taikomoji fotografija.
Taip pat svarbus buvo ir darbas su senomis fotografijomis – iš jų architektai matydavo koks pastatas buvo anksčiau ir tai buvo vienas pavyzdžių, kaip turėtų būti vykdomi restauravimo darbai.
Man pradėjus čia darbuotis, fotografu buvo toks žydelis pavarde Fligelis. Tačiau 1957 metais jis išvyko į Izraelį, tad pasisiūliau vietoj jo fotografuoti pats. Taip ir pradėjau, o netrukus išvis mečiau braižymą ir tik fotografavau.
Reikėjo fotografuoti dokumentiškai – čia savas požiūris ir joks „meniškumas“ nebuvo reikalingas. Tuo metu buvo įvairių fotografų, „Švyturys“ nuolat spausdino karvių melžėjas... O kad kas nors fotografuotų mūsų kultūrinį palikimą – to nebuvo. Tai aš kibau į šią temą šventai įsitikinęs, kad šis darbas reikalingas ateičiai.
Tuo metu buvo įvairių fotografų, „Švyturys“ nuolat spausdino karvių melžėjas... O kad kas nors fotografuotų mūsų kultūrinį palikimą – to nebuvo.
Pirmasis albumas, kuriame debiutavau, buvo „Senojo Vilniaus vaizdai“ pasirodęs 1964 metais. Tai tikrąja to žodžio prasme buvo rankomis padaryta knyga – penkiolika egzempliorių. O viskas nutiko šitaip: Vilniaus Vykdomojo komiteto pirmininkas Vildžiūnas ruošėsi vykti į Ameriką ir norėjo nuvežti dovanų apie Vilnių, tačiau jokių knygų tuomet nebuvo. Tai aš atspausdinau nuotraukas, šiaip ne taip iš kažkur gavau geresnio popieriaus – juk nelabai ką tuo metu ir turėjome, suklijavau jas ir nunešiau įrišti... Vieną egzempliorių davė man, o dešimt išvežė į Ameriką.
Paskui albumai apie Vilnių tapo gan populiarūs. Vien mano buvo išleista daugiau nei dvi dešimtys.
– Ką jums pačiam reiškė fotografuoti Vilnių? Papasakokite, kaip tai darėte?
– Pirmiausia turi pažinti Vilnių, suprasti, kas jame svarbiausia, o tada ir fotografuoti nėra sunku. Bet pirma – pažink. Tik atvykęs čia po karo buvau svetimas mieste, nieko apie jį nežinojau. Tačiau man buvo įdomu: kai tik laisvesnis – visada po Vilnių vaikščiodavau, tiek senamiestį, tiek ir apylinkes. O kai pradėjau fotografuoti – tai visada su fotoaparatu.
Kadangi dirbau su architektais, daug sužinojau iš jų: nepaleisdavau nė vieno susirinkimo, įdėmiai klausydavau, apie ką kalbama, kokios vietos ir pastatai minimi. O tada eidavau jų ieškoti.
Pirmiausia turi pažinti Vilnių, suprasti, kas jame svarbiausia, o tada ir fotografuoti nėra sunku.
Nutikdavo ir taip, kad suplanuoji, ką fotografuosi, sulauki tinkamos dienos, ateini – o ten didžiausia šiukšlių krūva prie architektūrinio ansamblio suversta... Šlamšto juk nefotografuosi. Tuomet tekdavo laukti kito karto ir ateiti vėliau.
Šitaip per laiką ir pažinau miestą jį fotografuodamas – nuo stogų ir bokštų, saulėtomis ir apniukusiomis dienomis, žiemomis ir vasaromis. Per laiką viskas įmanoma, tik žinok, kas čia svarbiausia.
Vilniuje, žinoma, gražiausi yra bažnyčios ir senieji pastatai. Tiesa, esu fotografavęs ir naujuosius to meto pastatus, kurie, mano manymu, buvo gerai priderinti prie Senamiesčio, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries mokykla.
Bet fotografavimui neužtenka vien išmanymo, kaip padaryti – būtinas dar ir jausmas, prigimtinis žinojimas. Išmokti to sunku, o paaiškinti kitam neįmanoma. Žiūri pro objektyvą ir tiesiog matai. Tarp amatininko ir specialisto yra nedidelis skirtumas. Ir tai nulemia būtent prigimtiniai dalykai.
– Mėgote laipioti ant stogų ir bažnyčių bokštų, pamatyti miestą netikėtais rakursais.
– Tai visada yra įdomu ir labai intriguoja. Mėgau aukštumas. Net albumą tokį esu išleidęs „Vilnius nuo aukštumų“. Bet ir šie darbai pasidarė ne per vieną dieną: knygoje surinktos nuotraukos iš 1958–1996 metų laikotarpio, o tai juk beveik keturi dešimtmečiai.
Vaikščiodamas mieste dažnai atkreipdavau dėmesį į remontuojamus namus, pastolius, o ištaikęs tinkamą metą ar gerą apšvietimą eidavau fotografuoti. Kur tik galėdavau, ten ir lipdavau. O ten, aukštybėse, visko nutikdavo: tai supuvusios kopėčios, tai dar kažkas... Tačiau niekas nedraudė, kreivai nežiūrėjo. Ir aš pats baimės nejutau – eidavau kur man reikia, kardavausi, kur atrodė bus geras vaizdas. Taip ši vaizdų kolekcija pamažu ir susidėjo.
– Ar galima sakyti, kad architektūros fotografavimas buvo gan neutrali tema, kuri niekam pernelyg neužkliūdavo?
– Taip, buvau laisvas fotografuoti tai, ką norėjau ir kaip man atrodė tinkamiausia. Gal tik vieną kartą Šiauliuose kažkoks saugumietis prisikabino, kodėl jį nufotografavau. Bet aš jo nemačiau – fotografavau namą, kuris man buvo reikalingas, jis pats į kadrą „įlipo“... O jis ėmė kabinėtis, priekaištauti... Tai nuėjome iki milicininko, sankryžoje eismą reguliavusio, dokumentus patikrino ir tuo šis „skandalas“ baigėsi.
– Iki jūsų Vilnių fotografavo ne vienas žinomas fotografas – Stanisławas Fleury, Juzefas Čechavičius, Janas Bułhakas. Ar žiūrėjote jų darbus, gal bandėte ką nors atkartoti, o gal sąmoningai rinkotės kitus rakursus?
– Žinoma juos žinojau, bet fotografijų nežiūrėjau, tad jie man jokios įtakos neturėjo. Fotografavau savo galva. Esu ir likau savamokslis. Nežinau – gerai tai ar blogai. Dirbau kaip pats mokėjau. Todėl toks ir mano palikimas.
– Stebėtina tai, koks gražus jūsų nuotraukose Vilnius.
– Bet jis ir yra gražus.
– Iš savo jaunystės pamenu siaubingai apleistą senamiesčio vaizdą.
– Taip, to tikrai buvo. Bet, kaip sakiau, šiukšlės manęs nedomino. Beje, dėl to vis sulaukdavau priekaištų, kad pataikauju sovietinei valdžiai. Tačiau juk Vilnius buvo ne sovietų, o mūsų. Tai – Lietuvos sostinė. Kodėl turėčiau miestą, kurį myliu ir kuriame gyvenu, rodyti negražų?
– Lietuvos fotografija yra daugiausia žinoma kaip humanistinė – ant šio pagrindo stovi ir septintajame dešimtmetyje įkurta Fotomeno draugija. Tuo tarpu jūsų darbuose žmonių beveik visai nėra. Kodėl?
– Iš „Švyturio“ bei kitos spaudos žmonių fotografijos man siejosi su ideologija ir propaganda. O man tai buvo svetima. Bet juk architektūra ir kiti darbai neretai yra didesni ir gražesni net ir už patį žmogų, kuris tai padarė. Garsiausias mūsų dievdirbys Vincas Svirskis sakydavo: „Viešpatie, tu mane sutvėrei, aš tave padariau ir pragėriau“...(juokiasi). Bet kokios jo kompozicijos – tiesiog tobulos. O žmogus fotografijoje man visiškai nebūtinas, nereikalingas.
– Svarbia jūsų kūrybos dalimi tapo ir liaudies meno fotografavimas. Kaip tai nutiko?
– Maždaug tuo metu, kai pradėjau fotografuoti architektūrą, menotyrininkas Stasys Pinkus mane pasikvietė į ekspedicijas po Lietuvą. Keliaudavome su sunkvežimiu: jei lietus, brezentu užsitrauki, o jei oras geras – atviroje priekaboje. Buvome jauni, tad šitoks nepatogumas buvo grynas menkniekis.
Šitaip daugiau nei dešimtmetį keliavau fotografuodamas liaudies meną bei senąjį mūsų kultūros palikimą: išlikusias medines skulptūrėles, kaip Žemaitijoje sakoma, „šventulėlius“, metalinius bei pakelės kryžius, koplytėles, paveikslus, bažnyčias, dvarus.
Daugiau nei dešimtmetį keliavau fotografuodamas liaudies meną bei senąjį mūsų kultūros palikimą: išlikusias medines skulptūrėles, kaip Žemaitijoje sakoma, „šventulėlius“.
Atvažiuodavome į kokį kaimą ir klausinėdavome žmonių, kur čia ką dar galima gražaus rasti. Tai jie nurodydavo kas dar kur buvo likę. Šitaip, kartais per bruzgynus braudamiesi, ir ieškodavome.
Čia taip pat buvo tas pats požiūris – ne man, bet kad liktų ateities kartoms. Bent jau nuotraukose. Juk tie mediniai šedevrai ne tik sąmoningai valdžios naikinti, plėšti visokių perėjūnų, tačiau ir nyko savaime – medis neilgaamžis. Būdavo, važiuoji tuo pačiu keliu po metų ar dvejų – žiūrėk, jau tuščia, nebėra...
Pamenu, viename Skuodo kaime žmonės pasakojo: „atvažiavo iš rajono „komliolioriai“, suprask, komjaunuoliai, surinko skulptūrėles, sukrovė palaukėje, apipylė benzinu ir padegė...“ Šitaip daugybės „šventulėlių“ ir kryžių nebeliko. Tik vėliau susigriebta: etnografai, kraštotyrininkai šiuos liaudies meno pavyzdžius ėmė rinkti ir kaupti muziejuose.
Į šias ekspedicijas važiuodavau tik per atostogas, dėl to savo šeimą nuskriaudžiau, Palangoje mažai buvome... (juokiasi). Bet man atrodė tai labai svarbus ir būtinas darbas. Kartais žmonės manęs klausdavo – kodėl fotografuoju ne naujas statybas ar kolūkio darbininkus, bet dievuliukus?..
– Ir ką atsakydavote?
– Toks mano darbas... (juokiasi) Paskui daugybė šių nuotraukų pateko į knygų seriją „Lietuvių liaudies menas“. Kartu su Balio Buračo nuotraukomis.
– Fotografuodamas jūs ir pats ėjote panašiais keliais, kaip B.Buračas...
– Taip, tik jau gerokai vėliau. Jo laikais liaudies meno buvo gausybė prie sodybų, kryžkelių, pakabintų ant medžių. O paskui karas, pokaris, sovietizacija, žmonių varymas į kolūkius, žemės nacionalizacija, melioracija – visa tai pakeitė buvusį gyvenimą, kraštovaizdį, tad aš jau fotografavau tik tai, kas dar buvo kur ne kur išlikę. Netrukus ir tai pradingo...
Į šias ekspedicijas važiuodavau tik per atostogas, dėl to savo šeimą nuskriaudžiau, Palangoje mažai buvome...
O su pačiu B.Buraču man dar teko susitikti, pabendrauti. Įdomus žmogus buvo. Pamenu, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Jurgis Tornau sugalvojo universitetui padaryti nuotraukų iš B.Buračo archyvų – kad jos būtų saugomos ne vienoje vietoje – maža kas. Tai aš nuvykau į Kauną pas jį, kalbėjomės apie fotografiją, rodė savo darbus.
Jis buvo surinkęs ir namuose laikė net penkių tūkstančių margučių kolekciją. Dailės muziejus jam siūlė po penkis rublius už vieną, šitaip siekiant ir paremti vargingai gyvenusį fotografą. Bet Buračas nė už ką nepardavė. Kai paklausiau kodėl, atsakė: „Man taip norisi į juos žiūrėti...“ Pats ne visada turėdavo ko valgyti, bet kolekcijos iš rankų nepaleido iki pat mirties.
– Kodėl jums pačiam atrodė svarbu visa tai fotografuoti?
– Esame maža tauta ir jei nemylėsime savosios kultūros – greitai pražūsime. Tad mano fotografijos – tai meilės išraiška. Kitaip mylėti nesugebėjau...
– O šiandien savo knygas pavartote?
– Taip, atsiverčiu, pasižiūriu. Vienoje knygoje yra įdėta medinė bažnyčia Švenčionių rajone – dabar ji sudegus, nebėra. O nuotraukoje išliko. Man tai svarbu. Ne tiek meniškas vaizdas, kaip nufotografuota, bet kad tai buvo.
Arba tos medinės skulptūrėlės– kaip jos gražiai padarytos. O juk kas jas dirbo – nemokyti žmonės. Bet darė iš intuicijos, savito grožio ir tikėjimo supratimo. Žiūri į tuos „šventulėlius“ – kaip gražu, kaip tobulai išdrožta...
– Ką pats labiausiai vertinate iš to, ką nufotografavote?
– Liaudies meną – nes tai trapu ir labai laikina. Vienas Dievas težino, koks yra tos daugybės mano nufotografuotų skulptūrėlių likimas. O architektūros paminklai – tebestovi. Daugelis jų rekonstruota, perdažyta, sutvarkyta. Gerai. Iki šiol visi – fotografai ir turistai juos fotografuoja. Ir fotografuos.
Aš fotografavau daugiausia senamiestį – tai buvo mano Vilnius. Bet dabar šis miestas jau yra ir kitoks, taip pat ir naujasis. Įdomu būtų išvaikščioti ir jį, pafotografuoti. Juk ir tarp naujų pastatų yra gražių. Tai yra dabartinis Vilnius. Bet aš jau per senas, tegu tai daro kiti.
– Kada paskutinį kartą fotografavote Vilnių?
– Kokiais 1996-aisiais. Tie keli paskutiniai darbai taip pat sugulė į albumą „Vilnius nuo aukštumų“. Nuo to laiko jau ir nebefotografuoju. Dalį fotoaparatų pardaviau, kai kuriuos atidaviau. Bet žinote, ko per gyvenimą taip ir neišmokau?
– Ko?
– Didelių pinigų gauti (juokiasi). Nors tu ką – neturėjau tam pašaukimo.
