Pokalbių ciklo „Autoriai“ diskusijoje dramaturgas, žurnalistas ir poetas Mindaugas Nastaravičius kalbina aktorių ir režisierių Andrių Bialobžeskį. Kitų metų sausio mėnesį pasirodysiantis A.Bialobžeskio poetinis spektaklis „Valhala. Poetiniai (Išsi)tardymai“ kuriamas remiantis Rimvydo Stankevičiaus poezija, kurią aktorius vadina autentišku kalbėjimu apie patirtis ir įtampas.
M.Nastaravičius: Pakalbėkime apie aktoriaus ir poezijos santykį Lietuvos kultūroje, kuris įsivaizduojamas gana įvairiai. Tai gali būti aktorius, svarbesnis už tekstą, kurį skaito. Arba aktorius, nuolat ieškantis santykio su tekstu. Ar pats sau keliate tokius klausimus?
A.Bialobžeskis: Keliu, bet tas klausimų kėlimas kartu yra ir atsakymas. Aš poeziją visuomet skaitau su mikrofonu, nes nemanau, kad natūraliai ją reikia skaityti garsiai. Skaitant pakeltu balsu atsiranda netikrumo. Kartais manęs klausia – kodėl jūs, turėdamas stiprų balsą, skaitote su mikrofonu? Ogi todėl, kad poezija labai intymus ir slaptas žmogaus atsivėrimas, nereikia jos skaityti garsiai.
Kai kada patys poetai nenori girdėti savo eilių, skaitomų garsiai. Matyt, viešumas toks atviras, kad žmogui tampa nejauku. Ir daugelis poetų savo kūrybą patys skaito kiek susivaržę, ypač tai pastebiu tarp jaunesnės kartos – jie įsikniaubia į lapelį ir jame nuskęsta.
M.Nastaravičius: Esate viešas žmogus, matomas ne tik scenoje, bet ir televizijos ekrane. Galima įsivaizduoti, kad grįžęs namo imate Rimvydo Stankevičiaus, Rainer Maria Rilke ar Josifo Brodskio eiles ir jas skaitote. Ar nematote visame tame priešybių?
A.Bialobžeskis: Taip, yra priešybių, bet jei to nebūtų, būtų liūdna. Poezija šiuo atveju kaip atrama. Be jos būtų sunku, turint omeny mūsų greitą gyvenimą, dinamiką, kuri viską tiesiog išvartė. Be atramos, kurią galima rasti knygose, būtų sunku, liktų tik „Xanax“.
M.Nastaravičius: Kuriate poetinį spektaklį „Valhala. Poetiniai (Išsi)tardymai“. Ar jus tiksliausia apibūdinti kaip spektaklio autorių?
A.Bialobžeskis: Pavadinčiau save sumanytoju. Manau, kad tai – kolektyvinis darbas. Akcentai, idėjos bus mano, bet daug darbų atliksime visi kartu. Ši situacija mane glumina, dabar jaučiuosi tarsi po taikikliu. Prieš kokius 20 metų Aleksui Kazanavičiui pasakiau, kad jeigu imsiuosi kažką režisuoti, jis tegul nusiperka šautuvą ir mane nušauna. Tai juokai, nes turėjome patirties su režisuojančiais kolegomis...
M.Nastaravičius: Ar galima sakyti, kad spektakliui „Valhala. Poetiniai (Išsi)tardymai“ ruošėtės tarsi žingsnis po žingsnio? Su Domantu Razausku esate išleidęs plokštelę „Valhala“, taip pat ne kartą skaitėte R.Stankevičiaus eiles.
A.Bialobžeskis: Taip, galima taip sakyti. Tačiau įdomiausia, kad aš pats esu prieš poezijos vertimą spektakliu. Manau, kad jos nereikia daryti spektakliu, bet R.Stankevičiaus trilogija tiesiog kelia haliucinacijas, aš negaliu to atsikratyti ir manau, kad jei padarysiu performansą, galiausiai atsikratysiu. Ši poezija yra akistata su nugyvento laiko mirtimi, arba – tam tikro herojaus mirtimi.
M.Nastaravičius: Taigi galiausiai nusprendėte, kad spektaklis reikalingas?
A.Bialobžeskis: Taip. Tačiau svarbu ne tik rezultatas. Šiuo atveju darbas su jaunais ir kūrybingais žmonėmis yra ir patirtis, atsigavimas, visiškai kitokio mąstymo ir informacijos gavimas. Tai naujos durys, pro kurias įeiti nedrąsu, bet kodėl gi ne?
M.Nastaravičius: Kas svarbiausia R.Stankevičiaus poezijoje?
A.Bialobžeskis: R.Stankevičiaus poezijoje svarbu autentiška šneka apie savo patirtį ir įtampos, tavo ir pasaulio santykis. Taip pat – pastanga sustabdyti laiką, grumtynės su laiku ir erdve, vykstančios tada, kai kuri. Laikas eina nestabdomai, o kurdamas tu jį stabdai – ištrauki kurį nors momentą ir bandai suvokti, kas esi dabar.
