– Ar sutiktumėte su Vyriausybės pasiūlymu eiti kultūros ministro pareigas?
– Vasarą tokį pasiūlymą buvau gavęs iš Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir pasakiau, kad yra lygiai nulis galimybių, jog jį priimčiau. Mes draugiškai padiskutavome su partijos pirmininke, ir ji suprato mano argumentus. Lygiai toks pat atsakymas būtų, jeigu pasiūlymą gaučiau iš Vyriausybės.
Daug darbų jau pradėta visai neblogai – su vėjeliu, ir komanda patikėjo, jog mums gali pasisekti.
Matote, tik prieš pusantrų metų pradėjau vadovauti vienai reikšmingiausių kultūros institucijų Lietuvoje – Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Daug darbų jau pradėta visai neblogai – su vėjeliu, ir komanda patikėjo, jog mums gali pasisekti. Viską mesti ir išeiti į ministeriją būtų labai nesolidu ir netgi amoralu manimi patikėjusios organizacijos atžvilgiu <...>.
– Kas galėtų jus įtikinti viską mesti ir tapti kultūros ministru?
– Niekas. Jeigu mano mama paskambintų ir pasakytų eiti, aš vis tiek pasakyčiau, jog turiu savo svajonių darbą.
Be to, matau tikrai nemažai asmenybių kultūros lauke, viešajame gyvenime, kurios yra užaugusios užimti šias pareigas ne blogiau už mane. Lietuvoje tikrai yra iš ko rinktis. Tai ne situacija prieš 10 metų, kai mane ištraukė iš Dailės akademijos prorektorių, kuriuo taip pat visai su pasimėgavimu dirbau. Sprendžiant iš atsiliepimų, anuomet reikėjo pakeisti su partijomis nesutarusį aktorių Remigijų Vilkaitį, tad situacija buvo dramatiškai kitokia. Šiandien žmonėms, kuriems buvo 30, jau suėjo 40 ar daugiau, tad, mano akimis, jie būtų labai pasirengę užimti šias pareigas.
– Galbūt galėtumėte atskleisti, kas konkrečiai galėtų vadovauti Kultūros ministerijai?
– Nenorėčiau atsakyti į šį klausimą, nes šiuo metu esu Liberalų sąjūdžio narys. Jeigu būčiau politiškai neutralus, galėčiau spekuliuoti, tačiau esu tam tikro politinio tikėjimo, formalios struktūros dalis. Todėl pradžioje reikėtų padiskutuoti su partijos pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen.
Žodžiu, žmogus turi būti truputį muštas – vėtytas ir mėtytas.
Bet feisbuke jau buvau suformulavęs reikalavimus būsimajam ministrui/ei. Šis žmogus tikrai neturėtų būti naujokas, turėtų pajėgti suvokti nacionalinio, bet ne mažo segmento lygmens kultūros politikos problemas. Idealiu atveju reikėtų turėti vadovavimo patirties, tačiau ne penkiems žmonėms, o reikšmingą biudžetą turinčiai organizacijai. Būti sprendusiam jos iššūkius pozicijos bei vadybos bendrame politiniame lauke klausimus.
Žodžiu, žmogus turi būti truputį muštas – vėtytas ir mėtytas. Nes ką liudija patirtis ir istorija, naujokai ilgai neišbūna. Žmogui atrodo, kad sugebės, tačiau atėję pamato, kiek yra problemų, bendravimo su žmonėmis. O kultūros žmonės yra sudėtingos asmenybės, todėl jie ir kuria tokį nuostabų turinį.
– Šiame atsakyme girdėjosi ir išeinančios Kultūros ministerijos įvertinimas. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti?
– Galiu kalbėti tik iš savo asmeninės, nacionalinės kultūros institucijos vadovo pozicijos. Dialogas buvo labai konstruktyvus, buvo ir nemažai empatijos organizacijos strateginių pokyčių planams.
Būsimam ministrui/ei linkėčiau kalbėtis su žiniasklaida, traktuojant juos kaip saviškius kultūros darbuotojus.
Kadangi ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas yra pats buvęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovu, tai jis suprato darbo su kitais specifiką, biudžeto iššūkius ir jam tikrai nereikėjo dėstyti pradžiamokslio. Jis yra žmogus, kuris mėgsta kultūrą, pats ją analizuoja, rašo kritinius straipsnius, poeziją ir ją verčia. Tai rodo kultūros morfologijos, vidinio turinio išmanymą ir tas palengvina užduotį. Tikrai kritinėse situacijose, pavyzdžiui, COVID-19 metu, iš ministerijos gavome nemažą moralinę, vadybinę, pagal galimybes finansinę paramą.
Be to, viceministrų kolektyve dirbo dvi mokslų daktarės – kultūros analitikė, semiotikė Gintautė Žemaitytė bei kultūros paveldą išmananti Ingrida Veliutė. Taigi, nebuvome šokdinami kaip kokie tarnai, parodant, kas čia viršininkas, kas pavaldinys. Vyko nebloga komunikacija, o tai, jog kiekvienam norui patenkinti ne visada yra finansų ir etatų, puikiai suvokiau pats pabuvęs kultūros ministro kėdėje. Todėl jokių nerealistiškų prašymų nesuformulavome, nors į mūsų svarbų prašymą įtraukti Radvilų rūmų rekonstrukciją į valstybės investicijų programą buvo atsižvelgta. Kaip vadovas negalėčiau norėti nieko daugiau, nes tai milžiniškas strateginis žingsnis į priekį.
Esu girdėjęs iš žiniasklaidos atstovų priekaištų, jog ministras vengia komunikuoti su žiniasklaida. Matyt, čia nebuvo stiprioji jo pusė. Tas apsunkina veikimą, nes tuomet visuomenė iš pirmų lūpų neišgirsta situacijos. Jeigu tikrai taip buvo, tai būsimam ministrui/ei linkėčiau kalbėtis su žiniasklaida, traktuojant juos kaip saviškius kultūros darbuotojus. Nes žiniasklaidos žmonės dažnai ateina iš kūrybinio sektoriaus – dailėtyrininkai, teatrologai, žurnalistai, kuriantys originalų turinį. Reikia suprasti, kad net ir užduodami bjaurius klausimus, jie nelinki pikto.
– Kaip manote, kas turėtų atsidurti naujos Kultūros ministerijos darbų sąrašo viršuje?
– Man visada atrodė, kad kultūra negali sėkmingai realizuotis be švietimo partnerystės. Aš visada pats svajojau ir linkėjau politikams strategams, kad kultūros ir švietimo ministrai būtų artimi draugai ir bendražygiai.
Gerai, kai žmogus iš ankstyvų metų savo patirtyje gauna kultūrinės edukacijos – aplanko muziejus, koncertų sales bei yra susipažinęs su kultūros istorija. Tą teko patirti, kai ambasadoriaujant UNESCO, mano vaikas mokėsi mokykloje Prancūzijoje ir nuo ankstyvų metų nagrinėjo tokias menines užduotis, kad net pavydas kildavo.
Toliau eitų visi kiti dalykai – kultūros įtraukumas, prieinamumas, kad regionai nebūtų nuskriausti ir meno bei kultūros projektai keliautų po Lietuvą. Jeigu kultūra labiau integruotųsi į formaliojo švietimo sistemą, bet ne kaip būrelis, ir daugiau vaikų matytume muziejuose, teatruose, tai užaugtų visai kitoks Lietuvos pilietis. Jam nereikėtų aiškinti daug dalykų, kuriuos dabar tenka aiškinti. Pavyzdžiui, Švedijoje į meno parodos atidarymą susirenka 700 žmonių, o į lygiai to paties menininko atidarymą Lietuvoje ateina 27 lankytojai. Informuotumo ir kultūrinio jautrumo skirtumai vis dar yra ryškūs išsivysčiusiose Vakarų valstybėse ir Lietuvoje.
– Spalio 27 d. buvo publikuotas Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos pranešimas spaudai, kuriame pasigendama kandidatų į kultūros ministrus. Ar nemanote, kad ši pozicija vėl tarsi nustumiama į paribį?
– Gal ir pasigendu, tačiau šį sykį pati kultūros bendruomenė diskutavo socialiniuose tinkluose, mačiau 15min straipsnį, kuriame diskusija buvo reflektuota, pacituota nemažai kultūrininkų. Bet patys politikai, kad būtų pasisakinėję ar rodytų susidomėjimą šiais klausimais, nebuvo tokio tokio pojūčio.
Šiandien nesiginčiju, jog likti sveikam ir suvaldyti pandemiją yra pagrindinė problema ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Manau, kad dabar visų mūsų gyvenimus yra persmelkusi COVID-19 pandemija ir šiandien jau, mačiau, virš 2 tūkst. atvejų. Truputį plaukai šiaušiasi matant, kaip artėja užsikrėtimo pavojus. Galbūt būsimojo sveikatos ministro/ės kandidatūros klausimas uždominavo. Žinant ne visai simpatišką Lietuvos švietimo sistemos būklę, ši sritis taip pat visada aktuali <...>. Amžinas skurdo klausimas, pensijų mažumas vis nesitraukia iš diskusijų daugybę metų. Galiausiai avarija Astravo atominėje elektrinėje, revoliucija Baltarusijoje, vos ne pilietinis karas dėl žmogaus teisių Lenkijoje, rinkimai Amerikoje viešojoje erdvėje tapo matomiausiais naratyvais ir kultūros klausimą prislopino <...>. Tad kai jau viską turi, tai jau gyvenimą lyg kokia dekoracija pagražina kultūra, su kuo visiškai nesutinku. Tačiau šiandien nesiginčiju, jog likti sveikam ir suvaldyti pandemiją yra pagrindinė problema ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
– Kaip manote, kuo kultūros ministro postas svarbus visuomenei?
– Kultūros ministerija yra daugybės kultūros institucijų steigėja, kurios negalėtų sėkmingai funkcionuoti, jeigu nebūtų tinkamai aprūpintos valstybės. Net ir pandemijos atveju mes labai aiškiai pamatėme, kad nevyriausybinės kultūros organizacijos labai skaudžiai nukentėjo, o nacionalinės atsipirko išgąsčiu ir vienu kitu gumbu. Jeigu valstybėje su tokia maža rinka esi kultūrininkas, tai, mano manymu, valstybės parama, dėmesys infrastruktūros atnaujinimui yra lemiamai svarbus.
Darbo yra apsčiai.
Esama sisteminių klausimų, kurie nesvarbūs eiliniam piliečiui. Tačiau per daugybę institucijų išsimėčiusiai kultūros bendruomenei ar žmonėms, veikiantiems kaip individualūs kūrėjai, ypač reikšmingi. Pradedant nuo mokesčių, socialinės apsaugos sistemos, menininko statuso, kūrybinių prastovų iki elementarių remontų, be kurių daug kas negalėtų veikti. Reikia visa tai koordinuoti, ginti Vyriausybėje, pristatyti užsienyje ir organizuoti ekspertų grupes. Darbo yra apsčiai, tad nuo to viršuje esančio žmogaus priklauso, kaip visuomenė pradeda girdėti ir priimti, kas čia vyksta su kultūra. Ją lygiai taip pat lengva ir diskredituoti kvailais pasisakymais, lengvabūdišku bravūrišku požiūriu.
Pagalvokite, kokią milžinišką simbolinę reikšmę turi Lietuvos pergalė Venecijos Bienalėje arba Asmik Grigorian įvardijimas geriausia pasaulio operos soliste. Mažam kraštui tai aukso ir deimantų maišai, įvaizdžio prasme – apvaizdos dovanos. Nuo šių dalykų priklauso ir ekonominis bei turistinis patrauklumas.
