– Kaip kilo mintis kurti naują filmą apie Algirdą Julių Greimą?
– Tai buvo sena svajonė, kai A. J. Greimo jau nebuvo tarp mūsų. Norėjosi sukurti filmą apie tai, kas lieka, kai išminčius išeina. Ar jo mintis kažkur išnyksta kaip dūmas, ar gyvena žmonėse, ar ji paneigiama, ar plėtojama, tęsiama.
Kurdami naują filmą ėmėme interviu iš kelių jaunų semiotikų. Tiek Lietuvių, tiek nelietuvių. Reikia žinoti, kad A. J. Greimas nepaprastai populiarus Lotynų Amerikoje, Argentinoje, Čilėje. Ten kuriamos A. J. Greimo mokymo programos, semiotikos seminarai.
– Kaip manote, kodėl tai daroma?
– Tai klausimas, į kurį bus atsakyta filmu. Jauni žmonės studijuoja A. J. Greimą. Ir kai aš paklausiu, ar jie norėtų A. J. Greimo ko nors paklausti, ar su juo padiskutuoti, man atsako, kad norėtų padiskutuoti. Tai reiškia, kad A. J. Greimo semiotika yra diskusijos objektas. Tai labai gerai.
– Visi pabrėžia, kad A. J. Greimas mėgo kelti klausimus ir nemėgo galutinio atsakymo.
– Taip, jis mėgo kelti klausimus, viską padarydavo savo šiltos, geros, bet kartu ir aštrios ironijos taikiniu. Jis visada mėgdavo ironizuoti – apie politiką, mokslo idėjas, net pačios Lietuvos perspektyvas. Jo santykis su Lietuva buvo šmaikštus.
– Kaip jūs atradote A. J. Greimą?
– Per savilaidą. Būdami studentai, gaudavome žurnalą „Metmenys“. Žurnalą gaudavai arba vienai nakčiai, arba juosteles, perfotografuotus A. J. Greimo straipsnius.
– Kaip kilo tas pamišimas? Ar užbūrė A. J. Greimo mintys?
– Taip, užbūrė jo idėjos. Tarybiniais laikais A. J. Greimo vizija, kokia turi būti Lietuva, buvo labai konstruktyvi. Papasakosiu filmo istoriją. Manau, mums pasisekė, kad turime galimybę kurti šį filmą. Buvo proga pateikti siūlymus kurti filmus valstybės šimtmečiui ir toptelėjo, kad A. J. Greimas yra tikras šimtmečio žmogus.
Yra nepaprastai daug sutapimų. A. J. Greimas gimsta beveik tais pačiais metais kaip Lietuva. Gimsta jis Rusijoje, Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių šeimoje. Jo tėvas moko lietuvių kalbos vaikus. 1918 m. susikuria Lietuva ir A. J. Greimo šeima važiuoja į Lietuvą. Lietuviai, grįžę į tėvynę, buvo karininkai, mokslininkai, pedagogai ir pan. Kiekvienas jų savo srityse kūrė Lietuvą.
A. J. Greimo tėvas kūrė mokyklas. Jie apsistojo Marijampolėje. Vėliau A. J. Greimas išvažiuoja į Kauną, ten studijuoja. Vėliau jis sako – mano karjeros pagrindus padėjo Adolfas Hitleris. Kodėl? Todėl, kad A. Hitleris pradeda spausti Lietuvą ir šios valdžia nusprendžia, kad nereikia prisirišti prie hitlerinės Vokietijos, reikia atsigręžti į Prancūziją.
Lietuva ima siųsti jaunimą studijuoti į Prancūziją. Tarp jaunuolių – Juozas Mikėnas, Juozas Miltinis, A. J. Greimas ir kiti, visas mūsų elitas. Jie bendrauja su Jean`u Cocteau, Pablo Picasso, sužavi Prancūzijos elitą. P. Picasso vis sakydavo, kokie ambicingi tie lietuviai.
Kai ėmiau interviu iš A. J. Greimo 1990 m., naiviai paklausiau, ką jam davė Paryžius. O jis man atsakė – tai aš Paryžiui daviau, atnešiau savo idėjas. Vienas iš A. J. Greimo mokinių, studijuoti į Paryžių atvykęs iš Sirijos, sakė tą patį – kad Paryžius yra labai gera vieta mąstyti. Paryžius ne įstumia į kampą, bet traukia, jauti, kad tavo mąstymas Paryžiui naudingas.
Kai prasideda Antrasis pasaulinis karas, A. J. Greimas nutraukia studijas, nes mano, kad yra reikalingas Lietuvai. Jis atvažiuoja į Lietuvą, tampa karininku, 1939 m. spalio mėnesį dalyvauja žygyje į Vilnių.
Vėliau ateina sovietai, jis pasitraukia iš kariuomenės, tampa mokytoju Šiauliuose. 1941 m. birželio trėmimų metu A. J. Greimas surašinėja išvežamų inteligentų turtą. Jis ir pats yra apie tai kalbėjęs. Tragedija ta, kad tuo metu A. J. Greimo tėvas buvo tapęs Prienų burmistru, jis taip pat išvežamas į lagerį.
– Ar naujame filme galima bus išvysti ir gyvą A. J. Greimą?
– Jis bus iš voratinklių. Kai buvome A. J. Greimo namuose, ten matėme daug voratinklių – visuose kampuose, languose. A. J. Greimas juos palikdavo, jis kažkodėl mėgo voratinklius. Kai sumanėme šį filmą, jo pirminis pavadinimas buvo „Greimo kambariai“.
Filmas turėtų būti apie tai, kaip norime sugrįžti į jo namus, kuriuose filmavome jį 1990 m. Mes norime grįžti į tuos namus su jo artimiausiais žmonėmis, kiekvienas jų turi savo kambarį. Taip atsiranda A. J. Greimo vaikystės kambarys, studijų Paryžiuje kambarys, okupacijų ir karų kambarys, pabėgimo, meilės kambarys.
– Manote, kad surasite tuos žmones?
– Mes jau juos suradome. Pavyzdžiui, prezidentas Valdas Adamkus. Jei ne A. J. Greimas, prezidento V. Adamkaus šiandien tikriausiai neturėtume. Prezidentas mums davė interviu, pasakojo, kad kai jam buvo 17–18 metų, į Vokietijos pabėgėlių stovyklą atvažiavo Lietuvos partizanas, ketinęs rinktis jaunuolių grupę. Partizanas teigė, kad jaunuoliai apsiginkluos ir parašiutais nušoks į Lietuvos miškus, kovos už laisvę.
A. J. Greimas buvo didžiulis autoritetas V. Adamkui. Jie diskutuodavo apie tai, kokia turėtų būti Lietuva. Tad V. Adamkus nuėjo pas A. J. Greimą ir pasakė jam, kad yra užsirašęs į minėtą jaunuolių būrį. A. J. Greimas atkalbinėjo, sakė, kad V. Adamkus Lietuvai reikalingesnis ne žuvęs miškuose ir ne supuvęs Sibiro lageriuose. Ir patarė vykti į Vakarus, siekti savo tikslų, mokytis, studijuoti. Kuo baigėsi visa istorija? Partizanas, surinkęs jaunuolių būrį, buvo KGB provokatorius. Jaunuoliai parašiutais nusileido KGB apsupties žiede ir visi žuvo. Taip būtų žuvęs ir V. Adamkus.
– Kaip sugalvojote kurti savo pirmąjį filmą apie A. J. Greimą?
– Labai spontaniškai. Tai buvo 1989 m., po gal 1990 m. pavasaris. Tuo metu Petras Cidzikas ir grupė jo pasekėjų badaudavo tuometinėje Gedimino aikštėje. Tam tikrą dienos valandą jie išeidavo ir kryžiumi atsiguldavo priešais šv. Kazimiero koplyčią
Aš visa tai filmavau manydamas, kad man ta medžiaga kada nors pravers. Prie manęs priėjo Gintaras Babravičius ir paklausė, kokį filmą noriu sukurti. Atsakiau jam, kad noriu nuvažiuoti pas A. J. Greimą ir sukurti apie jį filmą.
– Koks A. J. Greimas buvo už kadro?
– Buvo toks, koks yra tame filme. A. J. Greimas buvo mokytojas, kuris savo mokinius pirmiausia paversdavo bendražygiais. Su užsieniečiais jis labai saikingai kalbėdavo apie Lietuvą, apie praeitį. Nežinia, kodėl.
Tikriausiai todėl, kad bendraudamas su kitu žmogumi jis stengdavosi aptarti temas, kurios svarbios pašnekovui. Jei jo pašnekovas nežino Lietuvos, jam ir nereikia. Jis žino kitus dalykus, apie kuriuos galima diskutuoti. A. J. Greimas tai vadino kultūrine šizofrenija ir sakė, kad jis 95 proc. lietuvis ir 95 proc. prancūzas.
