Lietuvį turistą čia stebina daug kas – tiek (šiltai prisimenamos) sovietybės rudimentai, kurių rasi kiekviename žingsnyje, tiek rūstūs, didingi kalnai, bene gražiausi iš kada nors matytų, tiek neįtikėtinas, kartais tiesiog pakvaišęs svetingumas, kai nepažįstamajam veltui siūloma ir pagalba, ir nakvynė, ir maistas. Žinoma, glumino (nors pernelyg nestebino – buvom tam pasiruošę) ir rusų kalbos paplitimo mastas.
Šioji skamba visur, o požiūris į Rusiją, nepaisant to, kad požiūris į karą vasaros pabaigoje buvo itin atsargus, netgi, pasakyčiau, baikštokas, – draugiškas, pozityvus. Toks pozityvus, kad didesniuose miestuose, o ypač sostinėje, gali pasijusti kaip Rusijoje: iš mašinų sklinda garsus rusiškas popsas, parduotuvių pavadinimai taip pat užrašyti arba kirgiziškai ir rusiškai, arba (dažniausiai) tik rusiškai – visi šią kalbą moka, ja noriai bendrauja ir tarpusavyje, ypač jaunimas, siejąs rusų kalbą ir kultūrą su šiuolaikiškumu ir perspektyvomis.
(Požiūriui į Rusiją ir rusus, rodos, įtakos neturi net kai kurių vietinių rusų pabrėžtinai niekinantis požiūris į kirgizų kultūrą, išskiriant „mus“ – t. y. rusus, ir „juos“ – stepių laukinius, suprask, nepajėgius sukurti visavertės kultūros.)
Kaip čia yra, – klausėme savęs, – kad šalies, turinčios unikalią klajoklių kultūrą ir vienintelę regione demokratiją, žmonės privengia savo gimtosios kalbos? Ar jūs, tovarišči kirgizai, – mintijome, prisiminę saviškius „kalbos gelbėtojus“, – negirdite, kaip rauda tiurkų kalbų grupei priklausanti skambioji kirgizų? Kur jūsų išdidumas? Kur jūsiškė VLKK, Aldonas Pupkis, kalbos inspekcija, redaktorės raginiais akiniais ir t. t.?
Atsakymo, žinoma, nesulaukėme (nes ir klausimas buvo retorinis). Todėl, kad neliktume vieniši su savo liūdnais pamąstymais, mintimis nusikėlėme į lietuvišką interneto padangę ir pabandėme įsivaizduoti, kaipgi šitokį kirgizų elgesį įvertintų dori lietuviai sofos riteriai, geopolitikos ekspertai, socialinio tinklo „Facebook“ ir patiktukų patriotai.
Baisu ir įsivaizduoti, ką šie visuomet teisūs aštrialiežuviai pasakytų išdidžiai kirgizų tautai. Ko gero, jie rėžtų, kad svetimos kalbos (o ypač rusų kalbos) perėmimas – silpnųjų ir pavergtųjų, kurie neturi kritinio mąstymo, dalia; nejau patys nesuprantą, kad taip elgdamiesi tik patvirtina... hmm... stereotipus? Pareikštų, – beje, visiškai pagrįstai, – kad rusų kultūra, kurią kartu su kalba jie priėmė, nėra tokia nekalta – šioji natūraliai siekianti kolonizuoti jų protus ir skiepyti lojalumą bei paklusnumą. Konstatuotų, kad nesugebanti atsispirti kalbinei ekspansijai tauta turbūt negintų ir savo šalies sienų. Ir t. t. ir t. t.
Gavusi pamokymų išdidžioji kirgizų tauta, be abejo, sutriktų. Tuojau pat perrašytų savo istoriją, kurioje Rusija (jos įtakos zonoje Kirgizstanas buvo nuo XIX a. antros pusės iki formaliai 1991 m., realiai – iki dabar) įrašyta nelygstamai pozityvesniame skyriuje. Rusijoje dirbantys daugiau nei milijonas kirgizų tuojau pat mestų darbus ir grįžtų pas savo arklius ir mašinas, beje, neretai atgabentas ir iš Lietuvos, ir laimingi gertų kumysą. Daug kas įvyktų, bet...
... kol laukiame pokyčių Kirgizstane, ir vėl trumpam persikelkime į Baltijos jūros skalaujamą Lietuvą. Kitados toks vienas į Žygimanto Augusto dvarą priklydęs italas P. Roizijus, – beje, itin baisėjęsis Lietuvos klimatu, – savo makaronike In Lituanicam peregrinationem (Apie kelionę per Lietuvą) išradingai maišydamas lotynų ir lenkų kalbos žodžius užrašė: si quis jeżdżiabit lituana per oppida gośćius (jei per Lietuvos miestus važiuotų koks svečias).
Tai va, tarkim, tas svečias tikrai atvažiuotų – pavyzdžiui, iš Vakarų Europos. Pasivaikščiotų Pilies gatve. Pasigėrėtų Gedimino pilies kuorais, pasidarytų asmenukę palei valdovų rūmais vadinamus statinius, nusipirktų iš gintaro dulkių sulydytą „gintarinį“ suvenyrą ir pavargęs prisėstų kokioje kavinaitėje. Įsiklausytų, ką kalba prie gretimo stalelio – juk būtų girdėjęs, kad lietuvių kalba – seniausia pasaulyje... Kaip įdomu ją išgirsti!
Ir ką gi jis išgirstų tasai mūsų svečias? Ogi įdomų kratinį, sudurstytą iš angliškų ir lietuviškų žodžių, savo logine struktūra primenantį jau minėtą Roizijaus makaroniką.
Ir ką gi jis išgirstų tasai mūsų svečias? Ogi įdomų kratinį, sudurstytą iš angliškų ir lietuviškų žodžių, savo logine struktūra primenantį jau minėtą Roizijaus makaroniką, apie kurį mūsų svečias, tarkim, atsitiktinai būtų girdėjęs. Kaip jis elgtųsi? Tikėtina, iš pradžių nustebtų, po to – galbūt ir nejaukiai susigūžtų. Kas man atsitiko? – galvotų. – Nejaugi būčiau pradėjęs suprasti lietuviškai? Gal lietuviškas midus pradėjo veikti kaip narkotikai?
O kas, jei vėliau mūsų svečias sumanytų pagainioti akimis skraidų lietuvišką debesėlį ir pamatytų, kad parduotuvių iškabos – taip pat angliškos arba beprasmės echolalinės? Jei jam pro akis nepraslystų, kad ant suoliukų sutūpę hipsteriai skaito knygas angliškai? (Žinoma, savaime tai nėra blogis, netgi atvirkščiai, – sakytų sau užsienietis, – bet?..) Jei įsitikintų, kad dailiai lietuviškai čiauškantys moksleiviai taip pat neretai be jokios priežasties peršoka į anglų kalbą ir toliau ja šneka, teįterpdami vieną kitą lietuvišką žodelytį, o jauni specialistai su pasimėgavimu tvinsta kliedesingu neaiškios kilmės santrumpų ir iškraipytų angliškų terminų srautu?
Negali būti, – svarstytų jis, – kad egzistuoja Europoje tauta, kuriai taip labai patinka anglų kalba, kad ji ja mieliau kalba nei savąja.
Tikėtina, kad jis truputį, o gal net ir smarkiai sunerimtų. Negali būti, – svarstytų jis, – kad egzistuoja Europoje tauta, kuriai taip labai patinka anglų kalba, kad ji ja mieliau kalba nei savąja. Vadinasi, arba čia – ne Europa, arba... šuo bus kitur pakastas, – nuspręstų jis, prisiminęs, kad lietuviai turi senas tradicijas jaustis antrarūšiais buvusioje LDK, paskui Rusijos imperijoje, dar vėliau – sovietijoje.
Gal tatai reiškia, – šautų jam mintis, – kad lietuviai ligi šiol patiria stiprų savivertės sutrikimo efektą? Žinoma, Europa, – svarstytų jis sau, dirsčiodamas pro tikro lietuviško riestainio skylę į problemos esmę, – ne Rusija, bet ar nesijungia savivertės trūkumas ir mitas apie galimai geresnes perspektyvas (ir, žinoma, patogumo inercija) į lengvai šizofrenišką audinį, ant kurio puikuojasi neva šiuolaikiškumo etiketė? Ir ar nėra ji panašiai blizgi (ir panašiai nuodinga) kaip toji, kuri taip masina kirgizus?
Be to, – vėl galvotų jis, pažvelgęs į problemą iš kitos pusės, – ar tasai uolumas, su kuriuo lietuvis šiandien priima anglų kalbą ir naratyvų sistemą, vadinamą tiesa, kartais neatskleidžia ir nemalonesnio aspekto, o būtent, kad karštai trokšdamas būti stipresniojo pusėje, nepageidaujamų geopolitinių pokyčių sūkury lietuvis galimai taip pat pasirinktų stipresnį, net jei tas stipresnysis netikėtai būtų (neduokdie) Rusija?
Ar tai problema, – galvotų jis, – susijusi su neraštingumu, ir ją turi spręsti mokytojai, ar karinė problema ir ją turi spręsti propagandistai, ar pagaliau psichikos problema, kurią išgydytų tramdomieji marškiniai ir kalbos inspekcija? Taip sudėtinga, kad net galva sukasi, – pripažintų atvykėlis ir jau norėtų atsikąsti to riestainio, per kurio skylę dairėsi į Lietuvą, – bet, – staiga nušvitus protui, tartų, – viena yra visiškai aišku: šitaip žvelgiant, anglų kalbos vartojimas, kai nereikia – įtartinas, ir su juo, kaip ir su angliškomis konstrukcijomis lietuviškuose sakiniuose, laisvi žmonės kovotų dar uoliau nei su sovietiniais ženklais ar muziejais.
Vadinasi, – tęstų apmąstymus atvykėlis, – jokia laisve čia nė nekvepia; lietuvis, kone pamaldžiai priimąs svetimą anglų, ir kirgizas, priimąs svetimą rusų, atspindi vieną ir tą patį reiškinį, todėl juodu galima (ir reikia) apmąstyti tame pačiame kolonizuoto proto, žemos savivertės ir, deja, tos pačios buvusios imperijos kontekste – kaip tipinius identiškus sovietžmogius, (kol kas) nepajėgius savyje nugalėti imperinių dogmų.
Taip taręs, mūsų įsivaizduojamasis užsienietis išnyktų kaip nebuvęs, o mes galėtume užversti kompiuterį ir baigti. Vis dėlto pasakojimas nebūtų pilnas, jei nesužinotume, kaip gi šį svečio verdiktą įvertintų virtualūs tautiečiai, kurie, kaip žinome, jau būtų spėję ištaršyti kirgizams kailį už parsidavėliškumą.
Tad stverkime savo portatyvinę burtų lazdelę ir persikelkime pas patiktukų patriotus į jų tėvynę „Facebook“. Kokia būtų jų, nuo sofos vadovaujančių ginkluotosioms Ukrainos pajėgoms, griaunančių netinkamus paminklus, įvertinančių kolegų patriotizmo lygį ir rūsčiai juos smerkiančių, pozicija šiuo, mūsų galva, gana delikačiu klausimu?
Ką mums pasakytų „kariai“, nuo pykčio putų įmirkusiais drabužiais ir atidaužytomis į priešiškai nusiteikusius klavišus pirštų pagalvėlėmis? Ką bylotų didvyriai, anksčiau išradingai demaskavę kalbos prižiūrėtojų diktatūrą ir kaip reikiant išspirginę užpakalius kalbos davatkoms, pramušę šmaikštumo dugnus, pasiekę rišlumo ir išraiškos akligatvius?
Žinoma, jie mus užblokuotų. Visiems laikams. Kad niekas niekada daugiau jiems neuždavinėtų nepatogių ir todėl neteisingų klausimų.
Taškas.
