„Kaip savo akies vyzdį, saugok savo individualumą“
Kaip pagrindinę, visą A.Šliogerio mąstymą persmelkiančią mintį N.Kardelis išryškina substancinio individo idėją: „Tai yra juslinis daiktas, juslinė transcendencija, daikto ir būties įformintas suribintas mąstymas.“
Ši mintis mūsų dienomis ypač aktuali ekologinės ir dvasinės krizės bei šiuolaikinės Vakarų civilizacijos polinkio „viską versti į formules“ kontekste.
N.Kardelio nuomone, ši mintis mūsų dienomis ypač aktuali ekologinės ir dvasinės krizės bei šiuolaikinės Vakarų civilizacijos polinkio „viską versti į formules“ kontekste.
„Mums reikia to, kas esminga, substanciška. Mums reikia sučiuopti savo gyvenimą ir būtį į formą, tačiau siekiant neištirpti socialinių santykių tinkle ir nepaversti žmonių ryšio santykiais tarp formulių, turime išlikti individais. [A.Šliogerio idėja] padeda jausti [gyvenimą] realiame, bet ne sukonstruotame pasaulyje. Jis taip pat mąstė apie tikro ir pseudo daikto skirtumus, kas, sakyčiau, yra Martino Heideggerio minties apie autentiškos ir neautentiškos egzistencijos tąsa“, – aiškino N.Kardelis.
Pritardama išsakytai minčiai, V.Daujotytė-Pakerienė prisimena vieną jai svarbią knygą „Post Scriptum“, kurios paskutinis sakinys skambėjo taip: „Kaip savo akies vyzdį saugok savo individualumą, saugok savo substanciją, savo kontūrus, gyvąją formą.“
„Kaip tik iš šio akcento galima mąstyti ir kitus A.Šliogerio apmąstomus dalykus, kartu prisimenant, kad pamatinis knygos „Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai“ skyrius vadinasi „Mes filotopai“ ir turi epigrafą: „Apsiriboti viena mintimi“. Taip, apsiribojimas viena mintimi ateina iš M.Heideggerio. Analogiškai ir A.Šliogerio mintyse apie būtį, patirtį, daiktą, visą laiką, susitinkame su substancinio individo akcentu.“
V.Daujotytė-Pakerienė tai pat pasakojo: „Ką reiškia mąstyti filosofiškai? Tai reiškia mąstyti aštriai ir paprastai. Būtent tokius mąstymo modusus gali atitikti tik individualiai pasaulį mąstantis substancinis žmogus.“
Interpretuodama A.Šliogerio palikimą J.Baranova pasitelkia binarines opozicijas. Anot jos, Šliogerio kūryba gali būti skeliama į du periodus: būties medžiotojo („Daiktas ir menas“, „Būtis ir pasaulis“) ir Niekio periodą („Niekio vardai“, „Niekis ir Esmas“.)
Koks yra pagrindinis substancinio individo nerimas?
„Iš kur tas Niekis? Kaip jis įplaukia į jo sąmonę? Viena iš šaknų yra ta, kad tuo metu jis vertė žymų Georgo W.F.Hegelio veikalą „Dvasios fenomenologija“ ir ta neigimo dvasia atėjo per filosofines ištakas. Jis taip pat tapatinosi su lietuvių rašytoju Broniumi Radzevičiumi, kurį vadino dvasiniu broliu, bei save ir jį vadino „Niekio sūnumis“. Štai ši būties medžiotojo ir Niekio sūnaus opozicija išsisprendžia paskutiniame jo dvitomyje „Niekis ir Esmas“.
Kalbėdama apie A.Šliogerio filosofiją J.Baranova taip pat iškelia klausimą – koks yra pagrindinis substancinio individo nerimas? Jos nuomone, tai tikrovės ilgesys: „Pro Niekio pinkles jis ieško tikrovės blykstelėjimo.“
Filotopija – originalus atsakas į šiuolaikinius iššūkius
J.Kučinskas išskiria A.Šliogerio mintį – filotopijos idėją, kuri kelia klausimą: kaip aš, kaip individas, ir vieta, kurioje gyvenu, ir daiktai, su kuriais susiduriu kasdien, esame susiję?
Jis taip pat citavo filosofo idėją, kurioje teigiama, jog užmiršdamas tėvynę žmogus praranda paskutinius žmogiškumo pėdsakus.
„Šį klausimą jis užduoda visoje savo kūryboje – ką reiškia žmogui turėti tėvynę? Kokie yra fundamentalūs, metafiziniai tėvynės principai? Tai nėra ta tėvynė, kurią matome televizijoje, medijose, bet ta tėvynė, su kuria susiduriame kasdien išėję į savo pažįstamą kiemą. Čia atsiskleidžia emigracijos tema – ką žmogus praranda iškeliaudamas iš savo gimtinės?“ – pasakojo J.Kučinskas.
Jo nuomone, filotopijos idėja – produktyviausias atsakas į ekologinės katastrofos iššūkius. „Kaip A.Šliogeris minėjo, mums liko sekundės ir mes turime iš esmės permąstyti savo būtį pasaulyje.“
