Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Adolfo Ramanausko-Vanago dienoraštis: „Ar tai ne romanui tinkantis straipsnelis...“

Išleistas unikalus partizanų laisvės kovų dokumentas – Merkinės rinktinės štabo dienoraštis, kurį rašė garsus Dzūkijos partizanų vadas, vėliau – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Prie Žagarės partizanai atgimė medžiuose
Prie Žagarės partizanai atgimė medžiuose / Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr.

Tai iki šiol nepublikuotas autentiškas pasakojimas apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje, kurio fragmentai skelbti tik kelių istorikų darbuose. Dienoraštyje fiksuojami partizaninio karo įvykiai, netektys, kovotojų siekiai ir viltys, užrašyti alinančiomis požeminio gyvenimo sąlygomis ar mirtino pavojaus akivaizdoje, kai virš galvos stovi bunkerio beieškantis priešas.

Merkio rinktinės štabo dienoraštis rašytas 1945 m. rugsėjį – 1946 m. gruodį A. Ramanausko ranka ir keliomis skirtingomis rašomosiomis mašinėlėmis. Knyga iliustruota partizanų vado ir jo bendražygių vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, nes iki 1946 m. rudens Dzūkijos partizanų vadai saugumo sumetimais draudė kovotojams fotografuotis.

Dienoraštis buvo saugomas Lietuvos SSR KGB archyve (dabar – Lietuvos ypatingasis archyvas) ir kaip daiktinis įrodymas buvo prisegtas prie 20 tomų sudarančios A. Ramanausko baudžiamosios bylos.

Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Sudarytojas – Algis Kašėta.

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš 1946 metų kovo 27 dienos įrašo. Jame A.Ramanauskas fiksuoja savo būseną, mintis bei jausmus virš bunkerio siaučiant sovietų kareiviams.

***

LYA nuotr./Adolfas Ramanauskas-Vanagas (iš kairės) su Albertu Perminu-Jūrininku. 1947 m. vasara
LYA nuotr./Adolfas Ramanauskas-Vanagas (iš kairės) su Albertu Perminu-Jūrininku. 1947 m. vasara

Šiandien ypatingesnė diena, nes rusai čia pat. Girdėjosi štai prieš 40 min. jų žingsniai – taip arti jie buvo. Dabar jie vėl artinasi.

Šiuo metu yra 14.00 v. Tokių valandų nedaug žmogaus amžiuje. Šiuo metu sprendžiasi... Gyventi ar mirti. Ir tai tuomet, kai žmogus jaunas, pilnas energijos, kūrybos, pasiaukojimo nenuilstamai dirbti mielos Lietuvos laimingesnei ateičiai.

Mano, Kazimieraičio ir Strazdo gyvybės Dievo rankose. Jis jas mums yra suteikęs, jas turi teisę atimti, jeigu jau atėjo laikas.

Šios minutės yra ilgos ir keistos. Tuomet, kai žmogus esi visiškai sveikas, puikiai protauji ir šaltai svarstai, kas bus už kelių ar keliolikos minučių.

Mintys šiuo metu su malda skrenda pas Aukščiausiąjį, kaip ir visuomet mūsų pavojų pilname gyvenime. Dieve, Tavo šventa valia teesie kaip Danguj taip ir ant žemės. Atleisk mums už visa tai, kuo esame Tavo šventą valią užrūstinę.

Štai ir vėl pasigirdo bildesys, bet greit nutilo. Šiuo metu jau 14.13 v.

Paprastai tokie išgyvenimai ilgainiui išdyla, nublunka, bet jie susikaupus ir po ilgo laiko tarpo galimi vaizduotėje atkurti. Todėl aš ir bandau šį išgyvenimą fiksuoti taip, kaip jis iš tikro yra.

O štai šią minutę viskas gali subyrėti ir tekti už keletos valandų jau gulėti išniekintam gatvėje bolševikų pajuokai.

Ir koks žmogaus menkutis gyvenimas. Jis trapesnis už stiklą ir visa kita.

Kai tiek paskutinėmis dienomis kurta ištisomis valandomis po 17 v. ir daugiau.

O štai šią minutę viskas gali subyrėti ir tekti už keletos valandų jau gulėti išniekintam gatvėje bolševikų pajuokai.

Ši mūsų šventa kova turi baigtis pergale, nes mes kovojame už tikrą laisvę, šventą per amžiais lietuvių mylėtą tikėjimą.

LYA nuotr./Pirmoje eilėje iš kairės: 1. Vaclovas Voveris-Žaibas, 2. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Antroje eilėje iš kairės: 1. Viktoras Kazlauskas-Vanagas, 2. Feliksas Daugirdas-Šarūnas, 3. Jonas Jakubavičius-Rugys. [1947–1948 m.]
LYA nuotr./Pirmoje eilėje iš kairės: 1. Vaclovas Voveris-Žaibas, 2. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Antroje eilėje iš kairės: 1. Viktoras Kazlauskas-Vanagas, 2. Feliksas Daugirdas-Šarūnas, 3. Jonas Jakubavičius-Rugys. [1947–1948 m.]

Šiuo metu jau 14.19 v. Sunkiausia, kai esi tokioje padėtyje, kada nebegali sekti priešo ir užkluptam nėra nė mažiausios vilties išsigelbėti. Tokia yra ir mūsų trijų šiuo metu padėtis. Tuo ji ir ypač įdomi drauge ir žiauri.

Tokių momentų man teko jau ne vienas išgyventi. Panašūs šiam buvo jau trys, o kiti tokiose apystovose, kad buvo galimybė gintis ir užkluptam dar kovoti ir gelbėtis. Šiuo metu negali spėti koks priešo skaičius, nors jis čia už keletos metrų. Šiuo metu toliausiai už 20–15 metrų.

Šiuo metu pas mus tyla. Girdisi vien mano plunksnos čežėjimas. Pradžia šio pavojaus buvo staigi ir prasidėjo 13.05 v. Pavojus tebesitęsia ir dabar, tik jis atrodo padidėjęs, nes tai girdisi iš reiškinių.

Galima neperdėjus šitaip išsireikšti: „Mūs čia ieško ir mes čia!“

Dabar jau 14.26.

K[azimieraičiui] buvo patarta visiškai gesinti šviesą, nes tuoj pristigs oro. Aš šviesą žymiai sumažinau, bet dar palikau, nes tikiu, kad laike 2 valandų likimas bus išspręstas vienon ar kiton pusėn. Tiesa, šviesa pamažu ima blėsti. Dabar 14.29 v. Įkyriausias laukimo laikas.

Tokiu atveju, kada mirties šešėlis jau bemaž dengia žmogų, mintys vis vien kaip laisvas aras plasnoja.

Kazimieraitis klausia, ar nesigirdėjo naujų ženklų. Aš atsakiau, kad tuo tarpu ne. Dabar 14.33 v.

Ir kas įdomiausia, kad tokiu atveju, kada mirties šešėlis jau bemaž dengia žmogų, mintys vis vien kaip laisvas aras plasnoja. Jos dabar ten, kur man brangu. Tos mintys dar aiškesnės, dar mitresnės. Ir tikrai, jeigu mokėčiau gerai valdyti plunksną, gražiai ir daug parašyčiau, bet deja to negaliu išlieti po šia plunksna, kas manyje jaučiasi.

Viena bloga ir tai, kad ne visa gali rašyti, nes gal už kelių minučių šias eilutes prie mano lavono skaitys priešas.

Bolševike, Tu gali savo jėga mus silpnus tuoj pat sunaikinti, bet neišplėši tėvų žemės, šv. Lietuvos žemelės. Ji mus priglaus ir mes būsim laimingi.

LYA nuotr./Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara
LYA nuotr./Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara

Bet jau 14.39 v. Gal Dievas kaip iki šiol, taip ir dabar panorės, kad mes dar kovotume ir dirbtume už jo mokslą, už mielą bočių žemės laisvę. Gal tuo dar daugiau įkvėps jėgų ir energijos nenuilstamai pernešti sunkiausias valandas.

Gal jūs, kraugeriai, mūs ir neberasit ir po keletos valandų vėl galėsime lengviau atsikvėpti ir dar šiandien vykti žygin, kuris prieš kelias dienas užplanuotas.

Ir gal aš esu laimingiausias žmogus, kad išgyvenu šias valandas, kad jau už kelių savaičių sueis metai, kaip šiuo gyvenimu gyvenu.

Man atrodo, kad tik tokiomis aštriomis gyvenimo valandomis žmogus begali suprasti gyvenimo esmę ir prasmę, nes prabangiškas, nerūpestingas gyvenimas kaip alkoholis užnuodija gilias analitines mintis, pakilimą aukščiau žemės ir jos rūpesčių.

Ir gal aš esu laimingiausias žmogus, kad išgyvenu šias valandas, kad jau už kelių savaičių sueis metai, kaip šiuo gyvenimu gyvenu.

Gal jei išliksiu iš visų šių gyvenimo audrų, būsiu kūrybingesnis ir nepraleisiu tuščiomis dienų. Gal mano gyvenimas, jei ne šis, būtų tapęs beprasmiu, tuščiu ir šis pasirinktas kelias yra teisus.

Šiuo metu taip lengva ant širdies ir rami sąžinė, nes ta kova, kurioje aš visiškai esu pasišventęs ir atsidavęs iki paskutinio kraujo lašo, yra šventa.

Visos mano kančios, kurios gal čia pat ar kurios dar ateity mane šioj kovoj pasitiks, visas mano triūsas ir darbas, kurį nuveikiau ar nuveiksiu savo silpnomis žmogaus jėgomis, tebūna tavo Dieve didesnei garbei ir žmonijos gerovei.

Šiuo metu yra 14.52 v. Rusai vis dar čia pat. Įtempta padėtis dar nė kiek nebeatslūgo.

LYA nuotr./Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara
LYA nuotr./Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara

Mūsų „namo“ ir gyventojų padėtis tokia:

Kazimieraitis su Strazdu atsigulę lovoje. Bet jau vėl žingsniai. Kritiškiausios minutės. Dabar 14.56 v. Atrodo daroma aplink krata. Aiškiai girdėjosi keturis kartus mažiausiai po du pereinant per mus. Aptilo. Žingsnių nesigirdi. Mano mintys buvo [...] (neįskaitomas žodis – sud. past.).

Dabar lygiai 15.00 v.

Taigi anie išsitiesę ant lovos, o aš prie stalo su plunksna. Padėties kitaip pakeisti šiuo metu nebeįmanoma. Jeigu ras, – mirtis, jeigu ne, – vėl viskas tvarkoj. Tik prieš pavojaus pradžią buvo pertvarkomos bylos. Dabar tas darbas sustojo. Reikia tyliai laikytis, nes primygtinai pasikartojo pavojus, kad galim būti rasti. Šiuose namuose jau antras toks išgyvenimas. Tik tuomet, kai buvo kritiškiau šios minutės nieko nežinojome, o kai patyrėme pavojų, jau buvo praėjusios pavojingiausios minutės. Taip pat pavojus gana greit praslinko.

Dar būtų kritiškiau, kad rusai čia pat apieškos virš nugarų. Bet aš nenorėčiau tikėti. Čia jiems mažiau maisto, nors gudriai galvojant jie jau seniai galėjo mus panašiai suparalyžiuoti. Dabar jau 15.07 v.

Taip pat man atrodo, kad šie momentai būtų sunkiausiai pergyvenami, jeigu jie po ramaus gyvenimo staigiai užkluptų. Dabar jau daugybė turėta pavojų – didesnių ir mažesnių ir taip žmogus pripranta. Taip vis laiks nuo laiko įgundi vis šalčiau galvoti ir laikytis, o tai, kaip praktika parodo tik į naudą išeina.

Dėl savęs asmeniškai galėčiau tiek pasakyti. Iš mažens buvau labai bailus. Mokykloje ir net gimnazijoje neturėjau net susipešimų su draugais. Pašaukimas – mokytojas. Kovų pavojai, nakties žygiai, kuriuos skaitydavau aprašymuose mane baugindavo.

Apsisprendimas jau padarytas prieš metus. Dešimtukė ir granatos taip pat čia. Gyvo manęs šiandien, o ir ateity nepaims, nebent likčiau be sąmonės.

Šiuo metu yra taip. Kiekvienas įvykis pirmą sekundę mane perveria kaip elektros energija. Drauge tuo pat įspūdžio padaro žaizda, kraujas, bet po to jau ramu ir savotiškai įdomu. Taip yra ir šiuo momentu. Pistoletas kabo ½ m atstu nuo manęs. Apsisprendimas jau padarytas prieš metus. Dešimtukė ir granatos taip pat čia. Gyvo manęs šiandien, o ir ateity nepaims, nebent likčiau be sąmonės. Lygiai žinau ir net neabejoju, kad Kazimieraitis kovotų iki paskutiniųjų, nes yra šaltesnis negu kas galėtų pamanyti.

Su juo neseniai buvau bemaž beviltiškoj padėty ir jį vien galimas įsivaizduoti šalčiausias laikymasis išgelbėjo. Dievas ir vėl panorėjo, kad jis dirbtų toliau, gal ir šiuo metu to panorės.

Padėtis tokia pat ji man suvis įtartina. Netikėčiau, kad būtų išdavimas, bet šnipas galėjo maždaug apšnipinėti. Tą mes visi esam numatę. Tuo ir šio pavojaus dydis nesumažėja. Dabar 15.24 v. Tyla, tik šunelis šen ar ten perbėga, bet nebelodamas. Dabar yra 15.32 v.

LYA nuotr. f. K-1, ap. 58, b. 44618,3, t. 6, l. 235-2./Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Data nenustatyta
LYA nuotr. f. K-1, ap. 58, b. 44618,3, t. 6, l. 235-2./Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Data nenustatyta

Taip slenka minutės, kurios protarpiais lyg ir ilgesnės ar ir vėl trumpesnės. Kadangi jau pietų laikas, atsikelia K[azimieraitis] ir S[trazdas] ir drauge pavalgome pietus. Nors atoslūgio ir nejaučiame, bet laikas 16.30 v. rodo, kad krata turėjo pasibaigti. Ką rusai dabar veikia ir ką mano toliau daryti, sunku atspėti, bet virš galvų žingsnių nesigirdi. Tik viena aišku, kad pavojus dar nepraėjo, nes tuoj būtų pranešta apie tai.

Vėl pasigirdo žingsniai ir balsai. Jie nebeaiškūs ir nieko gero nebeneša. Taip pamažu vėl visa nutyla. Tokių išgyvenimų metu negali [...]tinti apie išlaikymą vienos vientisos minties. Priešo žingsniai, įtartini garsai mintis staigiai išblaško ir jas nukreipia kitan taškan. Po to vėl seka atoslūgis. Vėl įtartinas dundesys čia pat virš galvų. Atrodo vėl krata ar kas panašaus. Paleistas vienas šūvis, bet po jo daugiau nesigirdi. Žingsniai, kurie girdisi, atrodytų lyg ir sargybinio, bet gali būti ir kitaip. Dabar 16.44 v.

Ir ar tai ne romanui tinkantis straipsnelis, jeigu plunksna būtų tam palanki. Ir čia nė per akimirksnį nepameluota...

17.08 v. už 10 metrų aiškus pašnekesys žmonių – neapsirikta, atrodo, bus, jeigu tvirtinčiau, kad rusai. Mat, čia garsas sunkiai praeina, tuo būdu ir artimi garsai nebeaiškūs. nusprendžiame, kad rusai galėjo per šnipus nujaust mūsų laikymosi vietovę, o jeigu taip būtų, tuomet pavojus didesnis. Įtariama ir tai, kad jau 17. 12 ir jau vakaras, už valandos bus sutema, o rusai dar nesitraukia. Tokį laukimą ir neaiškumą laikau labiau neigiamai veikia žmogų negu žygis su pavojumi. Ten visa [...] (neįskaitomi 10 žodžių – sud. past.) miklinti savo nervus.

Taigi rašant ir fiksuojant padėtį įvykių akivaizdoj savaime žmogus galvoji, kaip šios eilutės atrodys pačiam skaitant, jeigu išliksiu gyvas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Merkio rinktinės štabo dienoraštis 1945–1946 m.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Merkio rinktinės štabo dienoraštis 1945–1946 m.

Jau prie skylės! Įtempimas didžiausias! Skylė jau atidengta ir ...

Rusų buvo 60-tis. Dalis jų ėjo tiesiai per mūs namus. Pavojus praėjo laimingai. Prieš kelias minutes pasitraukė paskutinieji.

Taip Dievas norėjo...

Ir ar tai ne romanui tinkantis straipsnelis, jeigu plunksna būtų tam palanki. Ir čia nė per akimirksnį nepameluota...

Bet tai tik dalelė tų vargų pavojų, tik mažytė užblėsusi tų gigantiškų įvykių kibirkštėlė palyginant su tuo, kas vyksta Lietuvoje bolševikinės vergijos priespaudoj.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?