– Kaip susidomėjote menu? Ar jau vaikystėje turėjote tokių polinkių?
– Mokiausi Kijevo tarptautinėje mokykloje, kur buvo galima pasirinkti ekonomikos, dramaturgijos ar vizualiųjų menų pamokas. Pasirinkau pastarąsias ir būdamas 12 klasėje pradėjau tapyti. Baigęs mokyklą, persikėliau gyventi į Edinburgą, studijavau landšaftą, pradėjau rašyti knygą. Tačiau studijų taip ir nepabaigiau, grįžau į Lietuvą ir įstojau į animacijos bakalaurą, kurį šiemet ir baigiau.
O vaikystėje tiesiog labai daug laiko žaisdavau kompiuterinius žaidimus, vien tik tuo ir užsiimdavau. Na, ir paišydavau, daug paišydavau – visokias struktūras, pastatus… Mane domino labiau perspektyva, architektūrinė pusė. Bet nieko apie kokį siurrealizmą tada dar negalvojau.
– Kaip kilo idėja sujungti tapybą ir kompiuterines technologijas?
– Mano tapyba, kaip ir animacija, eina pagal scenarijų, siužetiškumą. Tapybos darbą galima lengvai transformuoti į kažkokią sceną, filmo dalį, kadangi vyksta pasakojimas. Tai nėra koks minimalizmas ar konceptualizmas. Animacijoje irgi tas pats – neišvengsi pasakojimo – tai šias sritis suvienija.
Žinoma, animacijoje taip pat svarbūs vaizdo efektai, veikėjų įgarsinimas, emocijų kūrimas su 3D programomis, scenarijų rašymas, tai sritis, kur labai plačios galimybės, o tapyba – tai toks pradinis užsiėmimas, bet jis visada liks šalia. Nors dirbu su animacijos šaka labiau nei su tapyba, tapybą vis stengiuosi palaikyti, nes negalima tiesiog palikti ir numesti – įgūdžiai pasimiršta, o jau yra išsivysčiusi tam tikra septynerių metų eiga. Todėl abu užsiėmimai mano kūryboje eina lygiagrečiai.
– Kokius kompiuterinių technologijų panaudojimo mene pliusus ir minusus įžvelgiate?
– Didžiausias privalumas yra tas, kad galima greitai ir paprastai viską išmokti ir atlikti. Kompiuterinėmis programomis tikslus galima pasiekti greičiau ir lengviau, negu tapyboj detaliai tapyti plytelę po plytelės. Programos gali viską už tave padaryti, nereikia daug krapštinėtis. Bet, kita vertus, galima užsisėdėti – dirbi, dirbi ir staiga supranti, kad tu sėdėjai penkias dienas iš eilės ir praradai ryšį su realybe. Todėl man tapyba yra balansas. Aš nueinu, patapau ir žiūriu į drobę, o ne į kompiuterio ekraną. Tai ramina, o paskui vėl prie kompiuterio gali grįžti.
– Ar neišvengiama kompiuterinių technologijų plėtra mene?
– Nereikia to vengti. Tai netgi reikia skatinti. Svarbiausia prisiminti, iš kur visa tai atėjo – kad iš pradžių buvo tapyba, skulptūra. Tada atsirado fotografija, filmai… Žavi ta visa istorija. Skaitmeninis menas nėra blogai, kai, pavyzdžiui, ir paišymas su planšetiniu kompiuteriu palengvina daug procesų. Juk ir animacijoje seniau žmonės paišydavo viską kadras po kadro, o dabar gali vienas žmogus padaryti tai, ką padarydavo dešimt. Po kelerių metų vienas žmogus galės efektyviai ir dviejų valandų filmą sukurti. Bet visuomet originalumas labiau vertinamas ne iš kompiuterinės pusės, tam tikras natūralumas visada suteikia daugiau vertės.
– Kaip vertinate dabartinę animacijos situaciją Lietuvoje?
– Ji yra tikrai nebloga 2D atžvilgiu – tai, pavyzdžiui, reklamos su nupaišytais veikėjais, paaiškinantys infografikai. Tačiau 3D animacija dar nėra pažangi.
Mokiausi Kijevo tarptautinėje mokykloje, kur buvo galima pasirinkti ekonomikos, dramaturgijos ar vizualiųjų menų pamokas. Pasirinkau pastarąsias ir būdamas 12 klasėje pradėjau tapyti.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
– Kai pradedu tapyti, iš pat pradžių aš nežinau dar, ką nutapysiu. Tapyboje turi daug pasirinkimų ir viskas kinta – idėja vystosi betapant. Mano temos labai įvairios, jos ateina daugiau iš mokslinės fantastikos, kartu iš sapnų, košmarų… Tačiau viskas prasideda nuo paprasčiausio eskizo.
O animacijoje jau viskas kitaip. Jau kai pradedi vystyti kažkokią pasaką, istoriją, ji susikonstruoja. Dabartinį savo animacinį filmuką aš stengiuosi susieti su savo knyga „Forged Centuries. Escape from Madman‘s World“, nes animacijai būtina įvykių seka. Pagal knygą galima orientuotis – pasirenku dalį, kurią noriu vizualizuoti, ir jau tada dirbu su kompiuterinėmis programomis.
Pirmiausia, vyksta veikėjų modelių kūryba, paskui reikia sukurti erdves, kur veiksmas vyksta – pavyzdžiui, paskutiniame filmuke, veiksmas vyksta milžiniškame meteorite, kur gravitacija labai stipri, nėra daug deguonies, visa tai reikia vizualizuoti. Taip pat kiekvienam veikėjui reikalingi šeši burnos judesiai – pridėjus garso failą ir jo klausydamas koreguoji burną ir veido išraiškas, tuomet gali matyti, ar veikėjas pyksta, ar džiaugiasi. Dar reikia pritaikyti ir kaulų judesius. O jau tada tik modeliuoji pačius epizodus, reguliuoji šviesas, efektus ir taip toliau, kol galiausiai montuoji. Taip kurdamas paskutinius savo du filmukus užtrukau beveik metus.
– Koks paskutinės parodos „Aboveground Underskies Aboveskies“ siužetas?
– Galiu apibūdinti net vienu sakiniu – tai siurrealizmo ir mokslinės fantastikos susirišimas, kur svarbiausia – vizuali erdvė. Apskritai, menininkas ir turi kurti erdves ir atmosferas, kas žiūrovui iškart turi perteikti visą reikalingą informaciją, nesiklausant kažkokių kalbų.
Šioje parodoje buvo penki tapybos darbai, kurie vaizduoja apokalipsę, senesniąją evoliucijos idėją – elektros ir gamtos susivienijimą, mechaniškumo išsiplėtimą į elektroninę erdvę bei tam tikrus psichodelinius, psichologinius pasikeitimus.
– Bandote prognozuoti ateitį?
– Kaip tik ne. Apie apokalipsę prikurta labai daug filmų, pavyzdžiui, „Oblivion“ ar „Arrival“. Visi rodo, kas galėtų būti, jeigu būtų – tai netgi labiau vaizduoja galimas žmonių reakcijas, nesantaiką. Aš irgi orientuojuosi į tuos siužetus, kurie ne nuspėja ateitį, o modeliuoja, kaip mes galėtume reaguoti. Mane domina tas psichologinis žmonių paruošimas tokioms situacijoms, analizė, ką turime dabar ir kokią įtaką tai galėtų turėti ateityje. Neteigiu, kad kuris tų mokslinės fantastikos scenarijų galėtų išsipildyti, bet įdomu juos turėti bibliotekoje.
Man pačiam labai įdomi fantazijų, žmogaus vaizduotės tema. Vaizduotė reikalinga kiekvienam žmogui kaip kūrybinis įrankis, kad ir ką bekurtum. O ir įdomu, kaip, matydamas kitų žmonių kūrybą, kūrėjas iš to savinasi kažkokią informaciją ir gali perteikti savu būdu, išmąstyti kažką naujo.
– Tuoj baigsite studijas, paroda surengta, kas toliau?
– Darbas su animacija, efektais, programomis, bendradarbiavimas su kitais menininkais, animacijos kokybės gerinimas… Na, ir svarstau magistro studijas užsienyje. Žinoma, galima toliau tobulėti ir pačiam, tačiau „Google“ ir „YouTube“ nespaudžia, reikia kokio universiteto ar akademijos, kas suteiktų efektyvios disciplinos.
