Atsakinėdama tai vieniems, tai kitiems imu vis aiškiau matyti, kokie tie metai buvo – ir vis dar truputėlį yra. Kalbėjimas ryškina, kas (man) reikšminga, ir prigesina, kas nelabai, nes kažkaip vis netelpa į skirtą laiko intervalą. Čia mėginu nupiešti per kalbas išaiškėjusį metų pavidalą. Tegu jis ir lieka ateičiai, kurią mane irgi provokavo pranašauti.
Taigi. Metai baigiasi tuo, kuo prasidėjo – beveik. Vėl kalbos apie galimą karantiną, nors be tikslių datų ir pasiryžimo. Švęsti galima – ir mieste, ir už miesto. Bus ir koncertų, ir spektaklių, ir nepanašu, kad juos atšauks, kad sugrįš pernykštė užsidarymo pauzė. Kai kas net planuoja keliones į kalnus ar į šiltus kraštus, jau pripratę prie galimų apribojimų ir apsunkinimų, išmokę gyventi lyg planai nebūtų svarbūs, mintyse sukdami raminantį (bereikšmį) posakį: „kas bus, tas bus“.
Ekrane parodos atrodė kaip išnykusių gyvūnų griaučiai, keliantys tik smalsulį.
O štai metų pradžioje susitaikyti su pandemijos sujauktu gyvenimu dar trukdė procentais pamatuota mirties baimė ir viltis, kad status quo bus galima atkurti vienu ar dviem dūriais. Iš pirmųjų beveik trijų šių metų mėnesių prisimenu tiktai tylų buvimą namie, dienas, besisukančias vienodu ritmu aplink ekraną, vis vangesnį darbą, kurio tarsi niekam nereikia, pasvajojimus su draugais apie parodas, kurios atrodė vis keistesnė užgaida. Juk internetas pilnas kūrinių – paveikslų, fotografijų, raižinių, skulptūrų ir filmų, net 3D pasivaikščiojimų po parodas. Bet ekrane jos atrodė kaip išnykusių gyvūnų griaučiai, keliantys tik smalsulį. Paaiškėjo, kad mums būtinas buvimas parodos erdvėje, jos vėsumos, kvapų ir šviesos pojūčiai, bet ypač – kitų žiūrinčiųjų kaimynystė, susitikimai, pakeičiantys tavo planus, įskaitant ir ketinimą atidžiai apžiūrėti parodą. Kai to nėra, nėra ir žiūrėjimo įvykio. Patirtį išplauna vienodumo srautas.
Įdomu, kad šį trūkumą jautėme ne tik mes – parodų darytojai, kultūros leidinių redaktoriai ir autoriai. Tai kažkaip prasifiltravo ir į masinę žiniasklaidą, kur psichologai ir politikai ne kartą pripažino, kad kultūra „būtina žmonių psichinei gerovei“ ir „užsidaryti būtų savižudybė“. Kiti devyni metų mėnesiai atrodo lyg skirti šių teiginių patvirtinimui. Saugantis nuo viruso sukurtas fizinis atstumas pripratino mus suktis apie savo ašį, virti tose savo sultyse, kurios perverda ir virsta nuodais. O tada jau smurtas ir raginimai „mirti laisviems“ nebeatrodo kaip nukrypimas nuo racionalaus mąstymo ir žmogiškumo. Paaiškėjo, kad knygų ir namuose žiūrimų filmų neužtenka, mums reikia ne tik vartotojiškų, bet ir kultūrinių pretekstų kur nors eiti ir sutikti žmonių. Bent pamatyti kokį nepažįstamą, tuščiame muziejuje žiūrintį filmą ar skaitinėjantį etiketes. Vizualieji menai leidžia laikytis atstumo, bet sutrukdo būti panirus vien į savas nuostatas patvirtinančius pasakojimus. Jie priverčia susidurti su kito, nutapiusio paveikslą ar išskaptavusio skulptūrą, mintimis. Joms pritarti ar prieštarauti ir šitaip įsileisti svetimos pasaulėžiūros virusą.
Muziejus ir galerijas pagaliau atidarė.
Į parodas nespėjau eiti ne tik aš. Jų buvo daug, įdomių, įvairių, bet mintimis grįždama į pavasarį suprantu, kad mažai ką mačiau galerijose. Atpratau kur nors eiti. Be to, kaip tik tada kartu su Laima Kreivyte, Justinu Dūdėnu ir Agne Dautartaite-Krutule ruošėme Eglės Ridikaitės parodą „Link“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Atmintyje šmėžuoja tik jauno menininko Deniso Kolomyckio sukurtos jusles dirginančios erdvės „Artifex“ galerijoje. Ji buvo užpildyta iš organinio-kultūrinio chaoso tarsi dar tebegimstančiomis formomis, kurios išreiškia tapsmo savimi sudėtingumą, kai žinai esąs visuomenės „kitas“.
Pabėgėlio egzistencija nesutrukdė Gimbutienei sukurti moterų emancipacijos judėjimą įkvėpusios mokslinės teorijos apie matriarchalinę senosios Europos kultūrą.
Galerijose matytus vaizdus nustelbia trys parodos didžiuosiuose muziejuose, susietos karo trauma. Žymioji lenkų kuratorė Anda Rottenberg MO muziejuje pristatė tris lenkų menininkus – tapytoją Andrzejų Wróblewskį (1927–1957), skulptorę Aliną Szaposznikow (1926–1973) ir kino režisierių Andrzejų Wajdą (1926–2016). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie visi buvo paaugliai. Getus ir koncentracijos stovyklas išgyvenusios žydės Szaposznikow 1956 m. skulptūra „Sunkus amžius“ pasufleravo pavadinimą parodai, nes jos pavaizduotos nuogos paauglės ateitį, kaip ir trijų menininkų kūrybą, formuos matytas ir patirtas smurtas. Szaposznikow vis kurs ligos ar traumos sumaitotus kūnus. Wróblewskio šeima buvo priversta palikti Vilnių, kai jis iš pradžių atiteko Lietuvai, paskui buvo okupuotas sovietų, vėliau – nacių. Po karo jis vis tapys „Sušaudymus“ – egzekucijai lyg grupiniam portretui sustatytus dar tarsi gyvus, bet jau pamėlynavusius žmones, kuriuos žudo kažkas, stovintis žiūrovo vietoje. Kartu su Armija krajova kovojęs Wajda, įkvėptas savo draugo Wróblewskio paveikslų, vis filmuos beviltiško pasipriešinimo, masinės mirties ir žudynių absurdo scenas.
Lydinčioje parodoje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ kuratorė Giedrė Jankevičiūtė nedidelėje erdvėje papasakojo karo sunaikintos Vilniaus meno bendruomenės istoriją – greitai keitęsi nauji okupantai vienus išvijo, kitus nužudė, trečius privertė keisti tapatybę. Tuo pat metu Nacionalinėje dailės galerijoje vyko per karą iš Lietuvos pabėgusios menininkės Aleksandros Kašubos (1923–2019) paroda. Sutapimas – atsitiktinis. Kuratorė Elona Lubytė jau keletą metų tyrinėjo Kašubos archyvą, ruošėsi jį pristatyti, parengė storą katalogą. Jame pati menininkė pasakoja, kaip su vyru, o paskui ir su kūdikiu bastėsi iš vienos Europos vietos į kitą, prie kokių sąlygų tekdavo prisitaikyti, kol pagaliau atsidūrė ateities šalyje – Amerikoje. Ten iš bedalės imigrantės ji tapo garsia menininke, sukūrusia didžiules mozaikas reikliems užsakovams centrinėse Niujorko ir Vašingtono erdvėse. Į savo namus ji kviesdavo menininkus pabūti šviesos buveinėse, pagamintose iš tamprių medžiagų. Bet stipriausią įspūdį man padarė jau septyniasdešimtmetės Kašubos sprendimas – mirus vyrui, ji nusipirko 28 hektarus žemės ir ant Akmenų kalvos pasistatė namą pagal savo brėžinius. Tas namas atrodė tarsi astronautų būstas dar neištirtoje planetoje.
Tada, pavasarį, dar nebuvo prasidėjusi migracijos krizė. Parodos apie karo pabėgėlius-menininkus turėjo jai paruošti, bet neparuošė. Dabarties pabėgėlius vis tiek suvokiame kaip grėsmę. O vėliau atrodė, tarsi institucijų parodų planai būtų iš anksto suderinti su svarbiausia šių metų krize. Jai įsisiūbavus rudenį atsirado dar dvi parodos apie vėliau išgarsėjusius pabėgėlius iš Lietuvos – „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“ šiemet atidarytuose Istorijų namuose (kuratorė Inga Merkytė) bei „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratoriai Inesa Brašiškė ir Lukas Brašiškis). Abi parodos veiks iki kitų metų pavasario. Todėl dar galima įsitikinti, kad trapi pabėgėlio egzistencija nesutrukdė Gimbutienei (1921–1994) sukurti moterų emancipacijos judėjimą įkvėpusios mokslinės teorijos apie matriarchalinę senosios Europos kultūrą. Ir pažiūrėti, kaip pabėgėliui Mekui (1922–2019) pavyko įsukti pasaulinį eksperimentinio kino judėjimą ir kasdien „filminti“ stebuklus, lyg jie atsirastų iš nieko. Tiesa, šių asmenybių mes jau nebematome kaip pabėgėlių.
Menininkės iš Didžiosios Britanijos Jillian Edelstein paroda „Istorijos iš žemės, istorijos iš jūros“ (kuratorius Dominikas Czechowskis) Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sujungė tą jau istorijos išteisintų pabėgėlių pasakojimą su dabartine krize, kuri iš tiesų prasidėjo seniau, dar 2015 metais, ir tęsiasi ne tik Lietuvoje. 1908 m. iš Lietuvos į Pietų Afrikos Respubliką emigravusių žydų palikuonė Edelstein ieškojo savo protėvių buvusio gyvenimo ženklų Lietuvoje, Latvijoje ir Ukrainoje. Rastas devynias akmens plokštes, skirtas Sasmakos žydams atminti, laužą žydų žudynių vietoje, nepatiklius jos protėvių namų gyventojus, ramunių lauką ji susieja su jūros vaizdais. Nes dabartinė sirų, pakistaniečių, afganų, irakiečių, nigeriečių, eritrėjiečių migracija į Europą vandenyse nepalieka jokio ženklo. Tos tuščios užmaršties fotografijos buvo gana abstrakčios, kad kalbėtų apie visų laikų pabėgėlius. Ne tik praeities, bet ir ateities, kai pagrindine migracijos priežastimi taps klimato atšilimo sukeltos lokalios – ir todėl kitiems nepastebimos – katastrofos.
Klimato kaita vis dar atrodo kaip mokslinis žaisliukas, kuriuo galima pažaisti arba ne – priklauso, kas moka už vakarėlį.
Migracija kaip pastanga išlikti būtų viena tų „Nesibaigiančių kovų“, apie kurias kalbėjo 14-oji Baltijos trienalė, šiemet vykusi Šiuolaikinio meno centre. Valentino Klimašausko ir João Laia iš Portugalijos kuruota tarptautinė paroda užpildė visus pastato užkaborius laiminčių ir pralaiminčių protestų dokumentacija, paniekintųjų aimanomis, ateities distopijų vizijomis. Pati paroda buvo neįveikiama vienu užėjimu kaip neįveikiamos kai kurios problemos, verčiančios kovoti jau ne vieną žmonių kartą. Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, regis, jau laimėta kova prieš autoritarinius režimus tęsiasi Baltarusijoje ir Ukrainoje, vėl grasindama viską pradėti iš naujo ir čia. Negali baigtis ir LGBT+ bendruomenės kova už lygias teises, bent jau Rytų ir Vidurio Europoje, kur įtarumas iki šiol nustelbia žmogiškumą. O klimato kaita vis dar atrodo kaip mokslinis žaisliukas, kuriuo galima pažaisti arba ne – priklauso, kas moka už vakarėlį. Architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros sukurtame plastikiniame labirinte taip ir klaidžiojau be aiškių orientyrų. Be įžangų, be paaiškinimų aptinkami kūriniai vis iš naujo rodė tas pačias problemas tik kitoje vietoje, kitame laike. Tarsi neteisybė metastazuotų, kad ir kaip įtikinamai ją išoperavo revoliucija.
Trienalėje, didžiosios salės sienos palubėje kabojo lenko Karolo Radziszewskio nutapytų žymių Vidurio ir Rytų Europos homoseksualų „Portretų galerija“ (2020). Tarp jų buvo ir menininkė Veronika Šleivytė (1906–1998). Ji tapo netikėta šių metų heroje. Nebeskaičiuoju, kiek kartų teko apie ją pasakoti žurnalistams, teatralams, kinematografininkams. Pernai išleistą jos fotografijų knygą „Foto Vėros Šleivytės“ kažkas nešė Kaunas Pride eitynėse, iškeltą virš galvų kaip transparantą. Įkvėpta jos gyvenimo ir fotografijų jauna režisierė Eglė Švedkauskaitė sukūrė performansą „Žiūrėdama viena į kitą“. Kultūros komplekso „Sodas 2123“ salės centre sukrautas gėles trys aktorės dalijo žmonėms – Šleivytė mėgo fotografuoti ir piešti gėles, ypač jai dovanotas. Vyresnio amžiaus Šleivytę šiek tiek primenanti Eglė Gabrėnaitė juokėsi iš vyrų režisierių stereotipų apie moteris, kurias jai tekdavo vaidinti. Paskui Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė sušoko atsargią dviejų moterų meilę taip, kad verkiau. Tikroji Elžbieta pasiuntė žinutę motinai apie mylimąją. Pačių aktorių nuolat filmuojamas veiksmas buvo projektuojamas ant dviejų salės sienų tarsi veidrodžiai, Šleivytės fotografijose tapdavę savistabos įrankiais. Pabaigai publika buvo griežtomis komandomis sukomponuota grupiniam portretui a là Šleivytė. Galbūt 2021-ieji be jokių valdžios sprendimų slapta buvo Šleivytės metai.
Tokia savijauta netinka laisvai demokratinei visuomenei, kurios atstovus JAV prezidentas pakvietė į demokratijos forumą.
Dar ir todėl, kad būtent šiais metais prieš įstatymus, kurie suteiktų LGBT+ bendruomenei panašesnes teises į visų piliečių, o moteris efektyviau apgintų nuo smurto, sukilo senosios santvarkos šalininkai. Įpykę jie užsimojo šluoti viską – ne tik tuos įstatymus, bet ir pačią demokratiją, o kultūra tapo „netiesiogine auka“. Savo mitinge neteisėtai parodę menininko Dainiaus Liškevičiaus performansą „Kliaksas/Restartas“ organizatoriai atvirai siundė minią ne tik ant jo, bet ir ant visų laisvamanių. Ką iš tikrųjų padarė menininkas? Daugiau nei prieš dvidešimt metų jis vaidino žmogų, kuris išsitepa veidą šokoladu, nusijuokia parodydamas baltus dantis, šluostosi veidą Lietuvos vėliava ir tampa kitu. Šiais veiksmais jis tarsi klausia, ar priimtume tokios odos spalvos bendrapilietį. Net ir dabar, kaip parodė migracijos krizė, tikriausiai atsakytume: NE. Bet minia pyko ne dėl to. Jie nematė nei performanso fiktyvumo, nei juodaodžio, nei svetimo kito, nei klausimo. Jie matė tik vėliavos išniekinimą ir apskundė menininką policijai. Policija nusprendė, kad atvejis vertas tyrimo. Įsijungė prokuratūra. Meno institucijos protestavo jungtiniu laišku, aiškinančiu meno kūrinį ir prieštaraujančiu nuostatai, kad teisininkai ir politikai gali spręsti, kas yra menas, kas ne. Nes meno lyg ir neleidžia cenzūruoti Konstitucija, o jei ne menas, tuomet yra kuo pagąsdinti. Situacija „saliamoniškai“ išspręsta panaikinus kaltinimus dėl senaties. Įrodydami palaikymą, patys menininkai Liškevičiui skyrė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Visi atsikvėpė, bet nerimo gumulas krūtinėje lieka. Nuo šiol Lietuvoje prieš imdamiesi temų, dėl kurių vis nesibaigia kovos, menininkai privalo cenzūruoti save. Tokia savijauta netinka laisvai demokratinei visuomenei, kurios atstovus JAV prezidentas pakvietė į demokratijos forumą.
Vieno menininko užsipuolimą dar galima laikyti anomalija, klaida, nesąmone. Bet kai per vienerius metus tai atsitinka antrą kartą, jau įmanoma apčiuopti sistemą. Turiu omenyje dviejų menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės akciją „Nepamirškime nebeprisiminti“. Jau nukėlimui ruošiamą Juozo Mikėno paminklą rašytojui ir išdavikui Petrui Cvirkai jos aplipdė netikromis samanomis, o skverą po jo kojomis paskelbė veiksmo vieta, kur gali pasisakyti ar kitaip save išreikšti visi, kas tik nori. Samanotas Cvirka atrodė įspūdingai. Deja, scenoje per gretai pasirodė Vilniaus savivaldybės atstovai ir uždraudė tai, ką anksčiau buvo leidę, nes atidžiai neperskaitė prašymo teksto. Jie išvadino menininkes chuliganėmis, o kūrinį – netvarka, už kurią baudžiama, regis, pagal tą patį straipsnį kaip už eglutės padegimą Kaune. Spėju, kad nemalonus šių metų prieskonis išliks ilgam – visuomenė juk pastebėjo, kad meną galima spardyti, apspjaudyti, neteisėtai naudoti politiniams tikslams, ir jo negins joks kultūros ministras.
O juk skaitant ministro pasisakymus kyla pagunda nusipiešti šviesią kultūros ateitį. Patvirtinta kultūros ir kūrybingumo plėtros programa iki 2030 m (tikriausiai skatinant Europai), kils kultūros darbuotojų atlyginimai (nors ir nesuspėdami paskui infliaciją), svarstoma, kaip geriau apsaugoti paveldą (nors ministro iniciatyva iš paveldo sąrašo buvo išbrauktas paminklas Cvirkai), kaip skatinti mecenatystę (įsisenėjusi bėda). Po Konstitucinio Teismo išaiškinimo laiku pakoreguotas įstatymas leidžia Kultūros tarybai veikti toliau pagal savireguliacijos principą – pažiūrėsime, kaip jai seksis atsiriboti nuo politikų pageidavimų. Kai kas pasiekimu laiko ir sprendimą viešinti ekspertų pavardes, nes nuo šiol bus aišku, kam paskambinti ar ką apdrabstyti purvais. Net man kol kas patinka pastanga „išimti“ nacionalines vizualiųjų menų institucijas iš projektinės veiklos konkursų, t.y. finansuoti jų parodas tiesiai iš biudžeto, kaip finansuojami nacionaliniai teatrai. Galima nuogąstauti, kad nebekonkuruojančios parodos bus ne tokios kokybiškos, tačiau maži nevyriausybinių organizacijų renginiai niekada ir neprilygo stambių muziejų projektams nei dydžiu, nei ambicija, nei lėšų poreikiu. Neatsitiktinai ir šių metų kultūros apžvalgose (ne tik šioje) dominuoja nacionaliniuose muziejuose rengtos parodos. Tikrasis pavojus greičiausiai tyko kitur – muziejams skirtos biudžeto dalies augimas neprilygs augančiomis statybinių medžiagų ir paslaugų kainomis, tad įstaigos, kaip kažkas jau sakė, „valgys save“.
Taigi, jei nebus karo, jei kovidas virs eiliniu peršalimu, kiti metai gal bus linksmesni nei šie. Bet tai – įprasta viltis, kuri niekada neišsipildo. Greičiausiai bus visko, kaip ir šiemet. Vis dėlto linkiu, kad neuždaryta jokiems karantinams kultūra atliktų, šalia tikrosios, jai priskiriamą socialinę užduotį apsaugoti mus nuo visų negandų. Ar bent pamažu keisdama mūsų požiūrį į nesuvokiamą ir gąsdinantį kitą padėtų kurti darnesnį pasaulį.
Todėl šią apžvalgą baigsiu svarbiausiu metų įvykiu – Vilniuje parodyta opera-performansu „Saulė ir jūra“ (libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė). Prieš porą metų mačiau tik fragmentą Venecijoje, tad nesuvokiau visumos – kad tai yra amžinai besisukantis mūsų skundas tingiai drybsant malonumų pliaže, kuriuo tapo XXI amžiaus Vakarų pasaulis. Nuo nemėgstamo darbo, nuo būtinybės visada džiaugtis ir gražiai atrodyti, visur nukeliauti ir viską pamatyti pavargusi žmonija nebepajėgia išsigelbėti artėjant katastrofai. Ją iš viršaus stebinčius žiūrovus ovalais besisukančio taksi parko architektūra paverčia tarsi dievais, tarsi duonos ir žaidimų ištroškusia publika žlungančios Romos Koliziejuje. Jie-mes gal ir galėtų ką nors pakeisti, bet yra toks pats vidinių impulsų ir istorijos jėgų žaislas kaip ir tie, gulintys apačioje. Keista, bet šis suvokimas ne liūdina, o veikia kaip konfliktus išvalantis katarsis, kurį patyrus galima gyventi toliau.
Agnė Narušytė – žymi menotyrininkė, kritikė, eseistė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Visas autorės naujienas skaitykite 15min kultūra.
