Matyt, šiek tiek baisu šauti į žmogų, net kai tiki, kad giniesi. O gal buvo kitaip. Galbūt išvakarėse jis feisbuke perskaitė savo dvasinės vadovės raginimą „apsupti atitinkama atmosfera“ tuos, kurie tarnauja sistemai tikrindami galimybių pasus. Eidamas į parduotuvę pasiėmė pistoletą, kad atmosfera būtų tirštesnė. Kai jį sustabdė, pradėjo vykdyti įsakymą. O gal…
Kurią įvykių versiją pasirinkti? O gal nesvarbu kurią? Gal verčiau eiti toliau į parduotuves, į darbą, į kavines ir mokyklas, o vakare komentuoti vienas kito „būsenas“ socialiniuose tinkluose apsimetant, kad nieko neatsitiko, kad tai atsitiko ne čia? „Mes esame tai, kuo apsimetame esą, todėl turime atsargiai rinktis, kuo apsimesti“, – rašė Kurtas Vonnegutas, turėjęs ką patarti kiekvienu gyvenimo atveju. Ši citata – iš romano „Motina naktis“ (1961) apie dramaturgą, turėjusį apsimesti tobulu naciu, kad galėtų šnipinėti Amerikai, bet iš tikrųjų tapusiu tuo, kuo apsimetė. K.Vonnegutas mirė 2007-aisiais, kai feisbukas, ką tik buvęs virtualiu studentų bendrabučiu, dar tik pradėjo plėstis ir niekas nežinojo, kur nuves galimybė apsimesti kuo tik nori – aistringu keliautoju, kačių mylėtoju, meilužiu, kritišku komentatoriumi, vienišu kovotoju – pasirinkite kuo dar.
Kiekvienas vaidmuo turi dalelę to, kuo būname vieni ar su draugais gerdami kavą, bet ir yra patobulinta, išgryninta versija to, kuo norime būti, kad išgyventume šiame draugų ir priešų forume. Komentarai sukelia palaikymų, prieštaravimų, pašaipų, keiksmų lavinas. Taip sau besižodžiaujant kieno nors teiginiai apie teisę numirti laisviems, žiūrėk, ima ir tampa prievarta mirti kitiems. „Tikrasis siaubas yra vieną rytą atsibudus aptikti, kad tavo vidurinės mokyklos klasė valdo valstybę“, – vėl K.Vonnegutas. Ypač – jei buvę klasiokai gyvena alternatyvioje tikrovėje, kurią galbūt jau kai kas pasiryžęs ginti šautuvu nuo tavo „tikrosios tikrovės“. Tikrosios? Kažin. Mūsų smegenys – „nenormaliai didelis mąstymo aparatas“, kaip pasakytų Vonnegutas, – sugeba kurti tokias įtikinamas fikcijas, kad pačios iš jų negali išsivaduoti, nes nebeatpažįsta, kas tikra, kas išsigalvota. Vonneguto „Galapaguose“ (1985) žmones nuo kvailų įsitikinimų painiavos išgydė ekonominė katastrofa ir jų pačių paleistas virusas, pakenkęs moterų vaisingumui. Nuo viruso buvo apsaugoti tik keli išsigelbėję iš skęstančio laivo Galapagų saloje, kur jų palikuonys pamažu evoliucionavo į undines su mažomis smegenimis. Gal dabartinis virusas ir yra tas virusas?
Viena mano pažįstama – diplomuota ekonomistė, nuostabi mama, su kuria pasijuokdavome iš pasaulio nesąmonių, – dabar feisbuke dalijasi pykčiu įtvinkusiais tekstais, pašaipiomis maldomis, anekdotais. Pavyzdžiui, apie pandemijos laikais pailgėjusią gyvenimo trukmę, nes žmonėms įdomu pamatyti, kuo baigsis šitas farsas. Ji džiaugiasi, kad pasaulinis melagis Trumpas tuoj atvers naują socialinį tinklą „TRUTH social“. Ir skelbia nuorodas į filmukus, sukapotas į gabalus, kad nepagautų kiberpolicija ir nepašalintų kaip netiesos (netiesos vadinimo tiesa ironija kažkodėl manęs nebelinksmina). Pataisyti nuorodą labai paprasta – tereikia ištrinti tarpus. Na gerai, ištryniau, susiradau vieną filmą ir pažiūrėjau, kad suprasčiau, kuo gyvena „kita pusė“.
Filmo protagonistas – „Anonų“ bendruomenė, netikinti sisteminės žiniasklaidos melais, analizuojanti ženklus ir simbolius, aptinkanti analogijas su praeitimi, kritiškai tyrinėjanti pranešimus, kad išsiaiškintų tiesą apie pasaulį. Autore apsimetančios moters balsas siūlo visus faktus tikrinti ir tapti „nepriklausomais mąstytojais“. Skelbia, kad pažįstamas pasaulis griūva, kad netrukus šviesa nutvieks piktą elito planą. Norint tai pasiekti, reikia „suprasti tikrovę“, o tai reiškia – demaskuoti blogį, kurio niekas nepastebi. Balsas siūlo sekti paskui ją į triušio olą – to paties Baltojo Triušio, paskui kurį Alisa krito į stebuklų – ir nesąmonių – šalį. Paskui ją leidžiuosi ir aš, bet įsitveriu Ariadnės siūlo (kritinio mąstymo), nes noriu sugrįžti.
Dešimties dalių filmas sukomponuotas pagal bestselerio schemą. Pradžia – blogio užvaldytas pasaulis, kuriame atliekami slapti eksperimentai su žmonėmis, o daugelis pranešimų apie nelaimes lieka keistai nepaaiškinti. Įvardijami blogio apaštalai – elitas, bet ne visas, o JAV Demokratų partijos viršūnėlė ir su ja susiję asmenys, taip pat liberalai, liberalizmą palaikantys verslininkai, ypač George’as Sorosas. Įdomu, kad kliūva ir Holivudui, ir menininkei Marinai Abramović, kurios retrospektyva netrukus bus Kaune. Jos performansai, tyrinėjantys ištvermės ribas, interpretuojantys kruviną Balkanų karo istoriją, suvokiami tiesmukai, neįžvelgiant perkeltinės prasmės. Paminimas ir Picageitas, kuris skambėtų juokingai, jei vienas įtikėjęs vyrukas nebūtų atlėkęs su šautuvu į Vašingtono piceriją gelbėti išgalvotame rūsyje kalinamų vaikų. Skambant gedulingai muzikai, pateikiama daug nelaimingų vaikų nuotraukų. Tie, kurie apie tai praneša, esą arba miršta, arba netenka darbo.
Bet pasakojimas nebūtų patrauklus, jei nebūtų gelbėtojo. Jis jau ateina, jau net būtų mus išgelbėjęs, jei ne suklastoti rinkimai. Žinoma, tai Trumpas, susijęs su paslaptinguoju Q, siunčiančiu pranešimus iš galios centro.
Bet pasakojimas nebūtų patrauklus, jei nebūtų gelbėtojo. Jis jau ateina, jau net būtų mus išgelbėjęs, jei ne suklastoti rinkimai. Žinoma, tai Trumpas, susijęs su paslaptinguoju Q, siunčiančiu pranešimus iš galios centro. Jis vykdo prieš dvidešimt metų sukurtą planą, kuriuo reikia pasitikėti. Tuoj išauš naujo pasaulio rytas – bus šimtai tūkstančių areštų už valstybės išdavystę, mirties bausmės, taika visame pasaulyje ir jokių mokesčių. Žinoma, šiam idealui pasiekti reikės aukų, reikės pasaulinės revoliucijos, kuri jau prasidėjo, bet kol kas vis užgniaužiama (rodomi vaizdai iš geltonųjų liemenių ir kitų protestų įvairiose pasaulio vietose). Balsas ramina, kad viskas bus gerai, nes gelbėtojas galingas, jis žaidžia kelių dimensijų šachmatais, valdo laiką, gali peršokti į paralelinį matavimą ir prognozuoti būsimų įvykių datas. Tie įvykiai paskui pasitvirtina tiems, kas skaito ženklus. Todėl nieko neturėtų stebinti, kad gelbėtojo pasirodymas buvo išpranašautas XIX a. pabaigoje parašytoje knygelėje vaikams apie Baroną Trumpą (tai yra ne itin vykusi amerikietiška „Alisos stebuklų šalyje“ versija, todėl mes jos nežinome). Žiūrint šį nesąmonių kratinį, paaiškėja ir pagarsėjusios filosofės skelbiamų kliedesių reikšmė.
Man, šiek tiek patyrusiai vizualiosios kultūros tyrinėtojai, tai panašu į Trumpo rinkimų kampanijos gaminį. Nors – kas žino? Tikroviškai atrodantys, „tik tau“ atskleidžiantys tiesą reklaminiai klipai tikslingai nukreipiami pagaviems vartotojams pasitelkiant socialinių tinklų apie juos surinktus duomenis. Kiti jų nemato ar galbūt mato kaip tik jiems sukurtus kitus pasakojimus, todėl palyginti ar patikrinti neįmanoma. Be to, algoritmai padeda susisiekti su tuos pačius pasakojimus vartojančiais kitais vartotojais. Taip susiformuoja panašiai galvojančių burbulai, kuriuose bendras žinojimas ne tik tarpsta, bet ir stiprėja, virsta nepaneigiama tikrove – tikėjimu. Algoritmas pritraukia vis naujus pasekėjus, nes, kaip paaiškėjo, melas ir neapykanta generuoja daugiau reakcijų, o tai reiškia – ir pelną. Tikėjimų skleidimą palengvino ir visą pasaulį socialiniuose tinkluose ilgesniam ar trumpesniam laikui uždarę karantinai. Tiesiog nebuvo galimybės išeiti į darbą, į kiemą, į teatrą ar kiną ir sutikti kitokių žmonių. Dabar jau nežinia, ar beįmanoma mums susitikti – triušio oloje galioja tik nesąmonių logika, pasipriešinimo ideologija, revoliucinis azartas.
Tokių filmų peršama tikrovė įtikina, nes kursto mūsų baimes. Be to, mes tikime tuo, kas nufotografuota ar nufilmuota. Apie tai dar praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje knygoje „Mitologijos“ rašė prancūzų mąstytojas Rolandʼas Barthesʼas. Siekiant kokių nors tikslų kuriamas mitas turi būti panašus į tikrovę, bet ir ją supaprastinti, paversti sąvokų opozicijomis, tarsi nepaneigiamu pasakojimu apie „natūralias“ vertybes. Gerai papasakotas mitas nustebina, abstulbina, bet ir įtikinėja, kad tikrovė, kuri iki tol atrodė paini ir prieštaringa, nuobodi ir sunkiai pakeliama, yra lengvai pataisoma – yra tik dvi priešininkų stovyklos, viena turi paprasčiausiai įveikti kitą. Kai žodžiais nepavyksta, bus gerai ir šautuvas.
Tokių filmų peršama tikrovė įtikina, nes kursto mūsų baimes. Be to, mes tikime tuo, kas nufotografuota ar nufilmuota.
Fotografija ir kinas – tinkamiausi mito kūrimo įrankiai. Fotografijos aparatas mums visada praneša jog tai, kas nufotografuota, tikrai buvo priešais objektyvą. Nenuneigiamas objektyvumas padeda paslėpti vaizdo dirbtinumą. Perdirbimo priemonių rinkinys žinomas – pakanka kažką iškadruoti taip, kad išnyktų kontekstas, kai ką akcentuoti, pridėti trumpą paantraštę, ir mes jau matome vaizdinį mitą kaip tikrovę. Skaitmeninės technologijos siūlo daugiau įrankių – dabar jau galima fotografiškai tiksliai ir įtikinamai sukurti net tai, ko nėra. Tai, ko nėra, tampa tikrove, nes „aš tai mačiau“. Klausimas „kam tai naudinga?“ retai keliamas.
Mano pažįstamos ir kitų triušio olos gyventojų propaguojamas filmas paveikus, nes jo kūrėjai gudriai pasinaudoja paties Holivudo receptais. Čia net neverta minėti filmų ir televizijos serialų apie laiko valdovus, galinčius ne tik perduoti pranešimus praeičiai, bet ir ją keisti. Tie įkvepiantys herojai išgelbėja žmoniją nuo ateivių, nuo branduolinių ar ekologinių katastrofų, nuo kvailų politinių sprendimų. Dabar laiko valdovai turės mus gelbėti nuo ramaus gyvenimo iliuzijos, kurią palaiko elitas. Minėtame filme vis rodomos dvi tabletės – raudona ir mėlyna. Prarijęs mėlyną, viską užmirši ir toliau sau laimingai gyvensi. \
Prarijęs raudoną, atsibusi tikrovės dykumoje – kaip atsibudo filmo „Matrica“ (1999) herojus Neo, kurį Morfėjus nusitempė į triušio olos dugną. Paaiškėjo, kad jo gyvenimas buvo Matricos sugeneruota skaitmeninė fikcija. Eilinio amerikiečio buitinės tikrovės iliuzija buvo demaskuota ir 1998 m. filme „Trumeno šou“ (o Trumenas juk – tikras tiesos vyras). Atpažinau ir juodosios komedijos „Uodega vizgina šunį“ citatas. 1997 metų filme pasakojama, kaip stengiantis nuslėpti prezidento sekso skandalą sukuriamas fiktyvus karas niekam nežinomoje Albanijoje. Per televiziją parodomas netikras dokumentinis reportažas apie nuskriaustą našlaitę. Dabar po feisbuką klaidžiojantis filmas įrodinėja, kad per televizijas rodyti pabėgėliai – netikri, kad jiems buvo sumokėta siekiant pridengti juodus elito darbelius.
Pamenu, kad praėjusio amžiaus pabaigoje tokie filmai ne tik kurstė vaizduotę, bet ir skatino kritiškai vertinti, kas vyksta aplink, klausti, ar viskas iš tiesų yra taip, kaip atrodo, kas slypi už mums rodomų vaizdų, kas yra tikrovė. Ir štai dabar Holivudo fikcijos – visos iškart – paverčiamos neva dokumentika, kuri pasiūlo patikliai publikai tikrovės versiją, sukurptą iš kino idėjų. Jei nebūtų baisu, sakyčiau – na ir šmaikštuoliai. Tikri vizualinės kultūros kritikai, slavojai žižekai, atliekantys eksperimentą, kurio tikslas – įrodyti, kad žmogus gali patikėti bet kuo, jei tik pasakojimas atrodo tikroviškai, yra sutirštintas nuostaba ir žadina detektyvinę karštinę ieškoti viešumoje paslėptų nusikaltimo pėdsakų. Jie kirkina lengvatikius žinodami apie mąstymo persipynimą su vaizduote ir vaikystėje patirtų traumų sukurtais baubais, nuo kurių bėgame pasigamindami fetišus, nes per daug baisu sutikti kitą akis į akį. Jie mums siūlo tikrovišką žaidimą su mirtimi, kad pažiūrėtų, ar pavyks mūsų nepilnavertiškumo kompleksus paversti revoliucijos varomąja jėga. Būtų postmoderniai žavu, jei nebūtų grėsminga.
Pasijutau kaip prarijusi raudoną piliulę. Ką daryti su tokiu žinojimu? Sakyti, kad jūs suklaidinti, kad patikėjote dar viena Mikaldos pranašyste? Jie atsakys, kad tai mes suklaidinti, patikėjome mums sukurta normalaus gyvenimo iliuzija. Parodyti jiems faktus, paneigiančius tuose filmuose taip tikroviškai skleidžiamą melą – ir apie pedofilų tinklą, ir apie skiepus? Bet tai jau padaryta – pakanka panaršyti internete. Kai kurie filme skelbiami faktai pasitvirtina – to būtinai reikia, kad pasakojimas atrodytų tikroviškas. Bet kiti – ne. Tačiau įtikėjusiems gelbėtojo idėja faktų tikrintojai atrodo kaip melagingos sistemos tarnai, todėl nepatikimi. Jie nebeturi kur ieškoti informacijos, gali pasitikėti tik saviškių platinamais filmais ir podkastais, publikuojamais keistuose žiniasklaidos kanaluose.
Gal bandyti juos perspėti išaiškinant analogijas su nacizmo iškilimu Vokietijoje? Jie tam užbėgo už akių ir kovos su pandemija priemones vadina fašizmu, dalijasi pasaulio žemėlapiais, kur sužymėtos jau neva veikiančių koncentracijos stovyklų vietos. Kitaip tariant, tai mes jiems – tikrovės nematantys, pavojaus nepastebintys šiandienos fašizmo tarnai. Bandyti su jais diskutuoti, kaip daug kas siūlo? Bet kaip diskutuoti su žmogumi, gyvenančiu triušio oloje (jau vadinamoje „Antrąja Lietuva“), kurioje galioja tikėjimas, kad mūsų kartu išgyvenama tikrovė yra sisteminės žiniasklaidos piktybiškai sukurta fikcija?
Bet kaip diskutuoti su žmogumi, gyvenančiu triušio oloje (jau vadinamoje „Antrąja Lietuva“), kurioje galioja tikėjimas, kad mūsų kartu išgyvenama tikrovė yra sisteminės žiniasklaidos piktybiškai sukurta fikcija?
Jei bandome kalbėtis, jie prisidengia veidrodžiu. Kai mes sakome, kad skiepų priešininkai yra tamsuoliai, jie jau žino, kad tamsuoliai – ir Tamsos agentai – esame mes. Kai mes sakome, kad jie tiki propaganda, jie žino, kad mus propaganda įveikė vos gimusius. O teiginys, kad pasaulio politinis elitas yra satanistų Kabala, iš anksto diskvalifikuoja kalbas apie tai, kad naftos magnatai dešimtmečius tyčia kurstė abejones klimato kaita, kad oligarchų sėkmingai slepiami mokesčiai nuskurdina valstybes. Dabar kritikuodamas kapitalizmą rizikuoji tapti panašus į triušio olos gyventoją, nes tavo kalbos atrodys kaip dar viena konspiracijos teorija. Toks įspūdis, lyg prieš savo valią dalyvautume žaidime, kurio taisyklės primena vaikystėje kartais naudotą prieštaravimų gesinimo būdą: „Kas ant kito sako – ant savęs pasisako“. Ši formulė neleidžia nieko įvardyti, nes įvardijimas kaipmat prilimpa tau. Belieka liautis kalbėjus. Vaikystėje tyla ne tik sustabdydavo ginčą, bet ir leisdavo atitrūkti, užsiimti kuo kitu ir paskui problemos kažkaip nebelikdavo. Gal ir dabar tai padėtų? Jau yra panašių siūlymų – nekalbėti apie „dramblį kambaryje“. Nutilti, nediskutuoti, išjungti kompiuterį, išeiti į lauką.
Dirbantiems iš namų geriausias pretekstas pasivaikščioti – šuo. Išvedu šunį. Vilniaus tankinimo idėją tikrove pavertusios statybos kažkaip aplenkė kalnelį tarp Sodų, Šopeno, Šv. Stepono ir Gėlių gatvių. Ten ir vedam visi savo šunis. Šunys bendrauja (apsiuosto, žaidžia ar puola kandžiotis), bendraujam ir mes. Skiepų fanai ir priešininkai, sisteminės ar nesisteminės žiniasklaidos skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai, dabartinę valdžią palaikantys ir nepalaikantys – nesvarbu. Nes kalbame tik apie šunis. Žinome jų vardus, amžių ir lytį (tai itin svarbu nuspėjant santykius). Komentuojame jų elgesį čia ir namie. Dalijamės informacija apie apsaugą nuo erkių ir veterinarijos klinikas. Tarp pernai pasodintos liepos šakų įspraudžiame kamuoliukus, kuriais gali naudotis visi. Kai šuns dantyse kamuoliukas, jis nieko nepuola, nekanda ir neėda dvokiančių šlykštynių. Šuo žaidžia, šeimininkui ramu. Galima mėgautis saulėlydžiu, geltonų lapų likučiais ir kaimynų ką tik pasodintais gėlynais. Galima juos aptarti ir pasiginčyti dėl skonio. Konspiracijos teorijos čia būtų ne vietoje. Jos išsisklaidė, neliko, gal niekada nė nebuvo. Ir tikiuosi, čia niekas neatsineša šautuvo.
Grįžusi namo vėl atsiverčiu K.Vonnegutą. „Ir kaip turėtume elgtis per šią Apokalipsę? – klausia jis. – Savaime aišku, turėtume būti neįprastai malonūs vienas kitam. Bet taip pat turėtume nebebūti tokie rimti. Juokai labai padeda. Ir įsigykite šunį, jei dar jo neturite.“
Agnė Narušytė – žymi menotyrininkė, kritikė, eseistė. Visas autorės naujienas skaitykite 15min kultūra.
