Manyčiau, kad susvetimėjimo sąvoka apibūdina didelės lietuvių visuomenės dalies santykį su savo gimtąja kalba, nulemtą ilgalaikės kalbos politikos. Tai nenaujas reiškinys, jau gerą dešimtmetį yra prasidėję priešingi jam – kalbos atsiėmimo – procesai, bet laikas šį reiškinį – susvetimėjimą su savo kalba – įvardyti, nes jis išlieka aktualus.
Kasdien dirbdama leidykloje, stebėdama diskusijas viešojoje erdvėje, su kolegėmis kuruodama konferenciją REDA ir tiesiog bendraudama su žmonėmis, pastebiu susipriešinimą tarp visuomenės ir kalbininkų. Kalbininkas (VLKK pavidalu) nurodinėja visuomenei, kurie žodžiai ir kalbos formos tinkami, o kurie „nevartotini“, „neteiktini“. Rekomendacijos keičiasi. Visuomenė piktinasi. Kalbininko figūra yra atsistojusi tarp kalbėtojo ir kalbos, didelei daliai žmonių sukeldama susvetimėjimo su savo kalba būseną. Tai apmąstymo verta problema, turint omeny lietuvių kalbos ateitį.
Raštingieji ir beraščiai
Lietuvos visuomenė dabar, regis, susiskaldžiusi į „raštingus“ ir „beraščius“. Tai, kas laikoma standartine (normine) lietuvių kalba, „raštingųjų“ traktuojama kaip vienintelis estetiškai, teisiškai ir moraliai teisingas kalbos variantas. O tie (dauguma mūsų!), kas nežino visų nevartotinais paskelbtų žodžių, tie, kurie ne visad taiko dabar priimtas rašybos ar skyrybos taisykles arba įterpia žargono ar nestandartinių formų, laikomi beraščiais ir neišmanėliais – tiesiog menkesniais žmonėmis. Tai kalbizmas – socialinė segregacija pagal kalbą.
Vadinamoji beraštystė iš tiesų yra visuomenės susvetimėjimo su savo kalba, sukelto dalies kalbininkų darbo ir esamos kalbos politikos, pasekmė.
Kalbos dėsniai vs taisyklių makalynė
Kiekviena kalba turi dėsnius, gilumines struktūras, o gimtojoje kalboje šiuos dalykus perprantame intuityviai. Susikalbam, skaitom, žaidžiam žodžiais, vadinasi, žinom tuos dėsnius. Jaučiam, kuriame kontekste tinka kokio atspalvio žodis, žinom, kaip kurioje situacijoje norim išreikšti save ir ko norim pasiekti kalbėdami.
Mokykloje turėtume visa tai įsisąmoninti, įgyti dar daugiau žinių ir pasitikėjimo savimi kalboje. Jeigu taip neįvyksta, vadinasi, mokyme per daug dėmesio pabiroms taisyklėms ir per mažai visuminiam kalbos supratimui, įsisąmoninimui, saviraiškai per kalbą. Iš mokyklos mokiniai išsineša baimę neatitikti normos vartodami kalbą. O po mokyklos ateina VLKK (Valstybinė lietuvių kalbos komisija).
Besikeičiančios taisyklės, hostelis ir kompanjonas
Jeigu ką, žodis „hostelis“ kalbos biurokratų vis dar laikomas nevartotinu ir vietoj jo siūlomi „nakvynės namai, svečių namai“[1]. (Tiesus kelias į nesusikalbėjimą.) O pasakymas „Man virš 30“ – jau legalus[2]. Seniau taip sakyti nebuvo galima, nes, atseit, čia niekas nepakibę fiziškai virš ko nors. (O kaip perkeltinė reikšmė?) Žodį „pilnavertis“ redaktoriai buvo mokyti taisyt į „visavertis“, nes pilna neva gali būti tik stiklinė ar kažkas panašaus. (O kaip pilnatvė?) Iš tiesų „pilnavertis“ yra žodynuose[3], viskas su juo gerai.
„Anūkas“ [4] iki 2013 metų buvo taisytinas, nes rusų kalbos įtaka. (Nors žodis „bažnyčia“ irgi iš slavų, bet traktuojamas kaip senasis skolinys, taigi, vartotinas.) Nebėra rašybos skirties tarp „tįsoti“ ir „tysoti“ [5]. (Jeigu mokykloje labai stengėtės bandydami tai išmokt, galit pamiršt, dabar y nebeliko: „gulėti“ dabar irgi yra „tįsoti“. Palengvėjo, bet erzina pats keitimo faktas.) O žodis „kompanjonas“ – tadamm!!! – nuo šiol rašytinas su j.[6] (Kaip „losjonas“; logikos yra, bet pàkeista tarsi be atsakomybės, kad dabar visiems (!) reikės persimokyt ir abejot, kaip taisyklingai.) Ir čia tik keli pavyzdžiai.
VLKK nutarimas dėl pasirenkamosios skyrybos taisyklių[7] buvo priimtas dar 2006 metais, bet, kiek pastebiu, nekalbininkai ir neredaktoriai jų iki šiol neperpranta ir jaučiasi neišmanantys skyrybos. Ta būsena „nemoku savo kalbos“ tvyro ir plinta su kiekvienu „kompanjonu“. Ir tai negera būsena.
Ne beraštystė, o kalbinė depresija
Dėl besikeičiančių taisyklių chaoso kalbėtojo santykis su savo kalba eižėja. Tarp kalbėtojo ir kalbos atsiradęs kalbininkas kalbėtojui varo kompleksus. Užsižaidę tarp begalinių VLKK rekomendacijų ir nutarimų, nustojame pasitikėti savo gimtosios kalbos pojūčiu. Imame koncentruotis ne į mintį, o į formalybes. Mintis suvaržoma.
Plačiajai visuomenei dėl kalbininkų darbo – taisyklių kaitaliojimo – kyla nepasitikėjimas savimi kalboje, gal net nusivylimas, vystosi būsena, kurią galima pavadint kalbine depresija. O ji veda į abejingumą kalbai (ai, dzin, vis tiek nieko aš čia nesuprantu). Ir galiausiai ateina nedėmesingumas kalbai. Dingsta motyvacija ieškoti savo būdo pasakyti (nes vis tiek bus negerai). Save išreikšti kitomis kalbomis ima atrodyti daug lengviau nei gimtąja, nes jautiesi saugiau, laisviau. (Ir kam tada man ta lietuvių kalba?) Taip kalbininkai, kurių darbas atvedė į susvetimėjimo su savo kalba situaciją, daro kalbėtojams – ir pačiai kalbai – siaubingą meškos paslaugą.
Aš manau, kad klaidelės, iš kurių viešai tyčiojasi išmanantieji – įskaitant kalbos redaktorius ir kalbos institucijų darbuotojus, – randasi būtent dėl nedėmesingumo kalbai ir kalbinės depresijos.
Aš manau, kad klaidelės, iš kurių viešai tyčiojasi išmanantieji – įskaitant kalbos redaktorius ir kalbos institucijų darbuotojus, – randasi būtent dėl nedėmesingumo kalbai ir kalbinės depresijos. O šios kyla dėl susvetimėjimo su savo kalba, kurį nulemia kalbininkų darbas. Moralistinė „beraštystės“ paradigma brutaliai smerkia, skatina kaltės ir nevisavertiškumo jausmą ir tik tolina žmones nuo kalbos. Čia kalbu apie plačią visuomenę, ne apie dirbančius su kalba profesionalus, kurie ir yra tie išmanantieji.
Kalbinis šamanizmas – nurodymai be argumentų
Situacija, kai kalbininkai, dirbantys VLKK, savo nuožiūra leidžia arba neleidžia žodžius, kaitalioja taisykles, tarsi jiems tai pakuždėtų tyros kalbos dvasia, yra ne kalbos mokslas, bet kalbinis šamanizmas. Kalbantieji dėl jo nuolatos atsiduria nežinančio vaidmeny (tai šitą žodį jau leidžiama vartoti?).
Sąvokų „nevartotinas žodis“, „neteiktinas žodis“ reikėtų atsisakyti, nes visi žodžiai, jeigu kažkas juos vartoja, yra reikalingi, tik skirtingose situacijose. Kaip galima jų neleisti? Šios sąvokos yra visuomenės susvetimėjimo su savo kalba būklės liudytojos ir kalbinio šamanizmo akivaizdybės įrodymas: tyros kalbos dvasia pasakė.
Vienas įdomus atvejis aprašytas lingvisto prof. Axelio Holvoeto straipsnyje: mokslininkas įrodo, kad padalyvis su „kad“ iki šiol redaktorių taisytas nepagrįstai. Pasakymas „ką čia padarius, kad nenumirus“ yra grynai lietuviška padalyvio konstrukcija, nenusižiūrėta nuo kitų kalbų[8] – tokių unikalių formų tikrai neverta naikinti. Ir nereikia jos griozdinti į „ką čia padaryti, kad nenumirtume“ ar pan. – redagavimas tik pablogintų sakinį. Mokslinis Holvoeto straipsnis įrodo, kad įtvirtintas kalbininkų draudimas vartoti vieną ar kitą žodį arba konstrukciją gali būti visiškai mokslu nepagrįstas – paremtas tik kalbiniu šamanizmu.
Kalbinio šamanizmo priežastis – devyniasdešimtiniai
Atgavus nepriklausomybę, buvo svarbu atsikratyti rusiškų konstrukcijų. Puoselėti lietuvių kalbą ir jos lietuviškumą buvo politinis aktas. Kalba reiškė politines pažiūras. Išsilavinusi visuomenė, pagauta Sąjūdžio dvasios, ieškojo lietuviškų žodžių vietoj rusiškų. Sąmoningas noras išgryninti mąstymą, dėmesingai parenkant žodžius, randant lietuviškus atitikmenis tuo metu buvo būdas atsigauti po okupacijos traumos. Tačiau kalbininkai, augę ir gyvenę sovietmečiu, negalėjo iškart tapti laisvai mąstančiais žmonėmis, kaip ir visuomenė. Kalbininkai atspindėjo paveldėtą represyvų mentalitetą, tik jis persivertė į lietuvybės pusę.
Iš noro puoselėti valstybinę kalbą, kaip nepriklausomos Lietuvos simbolį, netrukus atsirado represinis poreikis priimti įstatymą dėl baudų už klaidas (1992 m.) ir bausti priešus, kurie gal ne taip stipriai norėjo puoselėti gimtąją kalbą. Kalbininkas pasiskyrė sau kalbos žynio ir baudėjo vaidmenį. Tik jis vienintelis žinojo, kokia lietuvių kalba yra teisinga ir tinkama visiems. Visuomenė tokį elgesio pavyzdį priėmė ir patys kalbantieji ėmė baksnoti vieni kitus, skambinti į radiją nepatenkinti vedėjų kalba, skųstis, kad daugėja tarptautinių žodžių etc.
Lūžiai ir sociolingvistai
Dabar, po daugiau kaip 30 metų, tokia kalbininko nurodinėtojo funkcija yra nebetinkama. Nebereikia visko žūtbūt sulietuvinti. (Išgyvensime ir su „hosteliu“. Kurti žodžius ir turėti lietuviškus yra smagu, bet geriau, kai renkasi kalbėtojai.)
Kalbininkės Linos Murinienės iniciatyva, VLKK vadovaujant Audriui Antanaičiui, 2019 metais buvo panaikinta teisė bausti už Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo[9] atvejus – tai buvo šiuolaikybės proveržis kalbos politikoje. Ankstesnis proveržis buvo Sociolingvistikos skyriaus Lietuvių kalbos institute įkūrimas 2011 metais ir didžiulis spaudimas tuomet dar itin agresyvioms kalbos institucijoms. Didelį darbą savo tyrimais, knygomis ir viešais pasisakymais padarė sociolingvistai Loreta Vaicekauskienė, Giedrius Tamaševičius ir kiti tyrėjai. Dėl to, kad atsirado kitaip mąstančių kalbininkų ir jie pradėjo daryti spaudimą institucijoms, kalbos politika pradėjo po truputį liberalėti. Nors ji liberalėja iki šiol, visuomenės susipriešinimas su kalbininkais – kalbos biurokratais – ir susvetimėjimas su savo kalba, man regis, išlieka.
Kalbininkas kaip trukdis: atsiprašymai ir pajuoka
Kalbininko figūros ydingumą mūsų kultūroje rodo ir praktika jų atsiprašinėti[10] dėl žodžio, kurio jie neleidžia vartoti. Puiku, kad šis dalykas jau nyksta – tai irgi rodo pokyčius į gera. Atsiprašymai įsigalėjo, kai žurnalistams būdavo išrašinėjamos piniginės baudos ir įsivyravo kone visuotinė baimė pasakyti ką nors ne taip. Atsiprašymai rodo, kad kalbininkai kaip prievaizdai stovi tarp kalbėtojo ir kalbos ir neleidžia vartot kalbos savo būdu, pagal pojūtį ir poreikį.
Frazė „atsiprašau kalbininkų“ rašytinėje kalboje pasireiškia kursyvų arba kabučių perkeltinės reikšmės žodžiams gausa, – jeigu tik kokia metafora ar žargonas – instinktyviai kursyvas arba kabutės. Tai reiškia: žinau, kad negalima, bet man šito reikia. Kursyvas tinka, kai norima pabrėžti minties akcentus, bet ne išryškinti neva blogietišką žodį, kurio šiaip visai nereikia pabrėžti. Toks lankstymasis kalbininkams suteikia tekstui davatkiškumo ir atspindi baimę, kad gali̇̀ būti koneveikiamas dėl žodžio.
Dabar, kaip sako Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) atstovai, faktiškai baudų už kalbos klaidas nebėra, taigi galime nustoti dėti tuos kvailus kursyvus, taip pat ir kabutes, kur nereikia. (Tiesa, teisiškai vis dar privaloma laikytis VLKK nutarimų ir spaudoje, knygose, televizijoje vartoti „taisyklingą“ kalbą, kad ir ką tai reikštų[11].)
Tai, kad visuomenė nepatenkinta kalbininkų (kartais pikčiau pavadinamų kalbajobais) darbu, rodo 27 tūkst. sekėjų turintis komiko ir nuoširdaus kalbos entuziasto Domo Raibio kuruojamas feisbuko puslapis, kuris vadinasi VLKK[12]. Ten ištisai pašiepiami kalbininkai, lyg jie būtų koks kitas žmonių porūšis. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) nesugebėjo pirma susikurti savo FB puslapio, Domas ją aplenkė.
Pavardė priklauso žmogui, ne valstybei ar kalbininkui
Galimybė rašyti LR pasuose raides q, w ir x Seimo įteisinta 2022 metais[13]. Iki tol žmonės ilgai dėl to kovojo teismuose[14]. Net priėmus įstatymą, jo teisėtumą turėjo patvirtinti Konstitucinis teismas[15], – matyt, kažkas apskundė. Kai 2003 metais buvo įteisintos nepriesaginės moterų pavardės, tai padaryta irgi panaudojus spaudimą: Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba rekomendavo VLKK nustatyti moterų pavardžių darybos būdą, nerodantį šeimyninės padėties[16]. Vyresnės kartos kalbininko Aldono Pupkio, nepritariančio keitimui, interviu parodo konservatyvų požiūrį: „mūsų Užnemunėj šitokios pavardės turi labai ryškią neigiamą prasmę. Jos labai neigiamai apibūdina moterį“[17]. Bet konotacijos jau pasikeitė, gyvenimas pasikeitė...
VLKK iki šiol neleidžia įteisinti moterų pavardžių su galūne -a, jeigu vyro pavardė su galūne -a[18] (jeigu vyras Šarka, žmona būtinai turi būti Šarkė, nes tokia tradicinė lietuviškų pavardžių daryba – moteriškosios giminės galūnė tik -ė). Žmonės bylinėjasi[19] ir tik laiko klausimas, kai bus leista ir tokia moteriškos pavardės forma. Nei nepriesaginių pavardžių, nei pavardžių su -a daugeliui net nereikės[20]. Tiesiog turi būti galimybė rinktis. Jeigu kalbininkams tai nėra akivaizdu, ši galimybė bus iškovota teismuose.
Tokios kovos liudija, kad kalbos senovinės tradicijos mūsų šalyje šiandien tebėra aukščiau už dabarties piliečių poreikius: turint lietuvišką pavardę būti nediskriminuojamai dėl šeiminės padėties, su šeima keliauti ar gyventi kitoje šalyje be nepatogumų ir kt. Kalbos politika vis dar liepia žmonėms aukotis dėl kalbos – lietuvių kalba tampa trukdžiu jų gyvenime. Tai erzina, toliau didina susipriešinimą tarp visuomenės ir kalbininkų, anaiptol nekelia jų autoriteto. Kalbininkas Lietuvoje šiandien stovi ne tik tarp žmogaus ir jo kalbos, bet tarp žmogaus ir jo pavardės.
Kalbininkas Lietuvoje šiandien stovi ne tik tarp žmogaus ir jo kalbos, bet tarp žmogaus ir jo pavardės.
Atsiimti kalbą iš kalbininkų
Susidaro įspūdis, kad nuolat vyksta arši kova tarp kalbininkų ir likusios visuomenės. Pavardžių situacija, kai žmonės galiausiai vis tiek išsikovoja savo pavardės formą ar rašybą, jei reikia, ir per teismus, rodo, kad konservatyvūs kalbininkai draudėjai pralaimi. Kalbant apie „anūką“ arba „boilerį“ [21], taip pat galime matyti, kad kalbininkų požiūris (priverstinai?) liberalėja – iš pradžių žodis vertinamas kaip vengtina svetimybė, paskui jau kaip šalutinis normos variantas ir galiausiai kaip oficialiai legitimus žodis. Kalbininkams vis dėlto tenka atsižvelgti į tai, kurie žodžiai prigyja ir kurie ne.
Išvada gali būti tokia: kai kalbos vartotojai kalbininkų rekomendacijų nepaiso arba prieš konservatyvias kalbininkų nuostatas kovoja teismuose, kol laimi, persvara atsiranda žmonių pusėje. Kalbos atsiėmimo iš kalbininkų procesas jau seniai prasidėjo, jis tęsiasi ir dabar jis užtikrina lietuvių kalbos gyvybingumą.
Susvetimėję negalime kurti kalbos
Norisi, kad ilgainiui žmonės imtų vis labiau jausti, kad kalba priklauso jiems, o ne kalbininkams. Ir kalbu ne apie totalų ir piktybišką giluminių kalbos dėsnių paneigimą, bet kaip tik apie kalbos dėsnių išmanymą, laisvumą, kūrybingumą kalboje, dėmesingumą kalbai. Su sąmoningu žinojimu, ką norime išreikšti ir pasirinkimu, kaip norime būti savo kalboj. Ir tik tokiu atveju mokėsime suredaguoti dirbtinio intelekto siūlomus siaubingus negyvus sakinius, o to XXI amžiuje prireiks.
Gal daug kam net nesinori vartoti tos norminės kalbos – nesinori kalbėti kaip JIE: baudikai, draudėjai ir aiškintojai. Pavyzdžių reikia ieškoti kitur: rašytojų, intelektualų, viešųjų figūrų kalboje – kiekviena ir kiekvienas renkamės savo. Ir mes toliau vartosime formas, kurios reikalingos mums, nes tik taip neprarasime ryšio su savo kalba, jos pajutimo, kad galėtume laisvai kurti kalbą. Susvetimėję su ja, negalime jos kurti.
Būdas išeiti iš susvetimėjimo su kalba situacijos – sąmoningai rinktis savitas saviraiškos formas, kurti savo žodžius ir būti drąsiems kalbėt ir rašyt savo kalba. Be kursyvų.
O dabar trumpai: tai kas tas susvetimėjimas su savo kalba?
Susvetimėjimas su kalba yra santykis su savo gimtąja kalba, kuriam būdingas nepatogumo jausmas kalboje, nuojauta, kad nemoku savo kalbos, kad gimtoji kalba man per sunki. Taip pat nuojauta, kad mano kalba neatitinka normų, o jų neperprantu. Kai prarandi pasitikėjimą savo kalbos pojūčiu.
Susvetimėjimas su savo kalba pasireiškia baime apsikvailinti arba būti išjuoktam dėl kalbos (ir baime viešai kalbėti), o ilgainiui išauga į abejingumą kalbai. Su laiku jis virsta kalbine depresija, nusisukama nuo kalbos.
Apėmus tokiai būsenai, dingsta susidomėjimas kalba, dėmesingumas jai, gali rastis daugiau gramatinių, korektūros ir minties logikos netikslumų. Jų atsiranda ne dėl vadinamosios beraštystės, bet todėl, kad dėl kalbos politikos ir kalbininkų darbo kalbėtojams nėra motyvacijos dėmesingai ieškoti kalbinių saviraiškos būdų, kalba jiems nėra sava. Vadinamoji beraštystė yra susvetimėjimo su savo kalba rezultatas.
Užuot stiprinus kalbančiųjų kalbinę intuiciją, kvietus geriau perprasti ir įsisąmoninti nekintančius gimtosios kalbos dėsnius, dabartinėje kalbos politikoje dėmesys kreipiamas į pavienes taisykles, kurios nuolat kinta, remiantis, rodos, visai ne mokslu, bet kalbiniu šamanizmu. Kalbininkas kaip tyros kalbos žynys atsistoja tarp kalbančiojo ir kalbos. Ir trukdo, o kalbėtojas nuolatos atsiduria nežinančiojo vaidmeny.
Susvetimėjimo su kalba priešingybė – dėmesingumas kalbai ir sąmoningas laisvas kalbos formų ir žodyno pasirinkimas esamoje situacijoje, geriausiai tinkantis išreikšti save ir pasiekti savo kalbėjimo tikslą. Susvetimėjimo su kalba priešingybė yra laisvės ir pajėgumo ją kurti pojūtis.
Aira Niauronytė yra kalbos ir turinio redaktorė, leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadovė
[1] https://vlkk.lt/konsultacijos/1112-hostelis-nakvynes-namai
[2] https://vlkk.lt/konsultacijos/7257-virs-ko-daugiau-kaip-negu-nei
[3] https://ekalba.lt/paieska/detalioji/?paieska=pilnavertis&p=1&d=50&i=cd682780-f226-4b88-810c-38eddb1b8955
[4] https://vlkk.lt/konsultacijos/6392-anukas
[5] https://www.vlkk.lt/konsultacijos/10711-tisoti-tiso-tisojo-tisojimas-tysojimas
[6] https://vlkk.lt/konsultacijos/5135-kompanionas#:~:text=Kompanionas%20%5Bpranc.,ra%C5%A1ybos%20taisykli%C5%B3%2C%20patvirtint%C5%B3%202022%20m
[7] https://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/nutarimas-del-pasirenkamosios-skyrybos-taisykliu
[8] https://www.zurnalai.vu.lt/lietuviu-kalba/article/view/35284/33623
[9] https://www.apgads.lu.lv/fileadmin/user_upload/lu_portal/apgads/PDF/BF/BF28-1/BF28-01_04-Miliunaite.pdf
[10] Čia prof. Viktorija Daujotytė irgi tvirtina, kad atsiprašinėti kalbininkų yra įprastas dalykas: „Šiandien Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Seimo pirmininkė savo kalbą pradėjo bemaž jau įsitvirtinusia fraze „atsiprašau, aš, tikriausiai, padarysiu klaidų“. Visi beveik nuleidžia galvas, visiems be galo nesmagu – vien dėl to, kad ji, palyginti, visai gražiai kalba. Vadinasi, esame negerai kažką padarę. Ir straipsnyje, kur apie prezidentę kalbu, ir šiandien, kaip tyčia, Seimo pirmininkė pradeda šitomis frazėmis: aš atsiprašau, aš beveik bijau kalbėti, nes padarysiu klaidų.“, http://apiekalba.sociolingvistika.lt//failai/files/Kompendiumas/2012_Valstybin%C4%97%20lietuvi%C5%B3%20kalbos%20inspekcija_N%C4%97ra_Susitikimas%20su%20profesore%20Viktorija%20Daujotyte-Pakeriene.pdf; kitas šaltinis, parodantis, kad apie tai kalbama jau kurį laiką: https://www.bernardinai.lt/2016-09-12-migle-keturkiene-kalbos-specialistai-gali-tik-patarti-bet-nenurodineti-ar-bausti/. Ši publikacija patvirtina, kad „kalbininko baudėjo“ įvaizdis įsitvirtinęs jau seniai: https://www.bernardinai.lt/2013-10-25-rasuole-vladarskiene-kalba-issaugos-samoningumas/.
[11] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.15211?jfwid=32wf6lrn
[12] https://www.facebook.com/kalboskomisija
[13] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimas-iteisino-x-w-ir-q-raides-asmens-dokumentuose-89226495
[14] Vilniaus apygardos teismas, https://m.klaipeda.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/teismas-skelbs-sprendima-del-pavardes-rasymo-nelietuviskais-rasmenimis-417533, tada apeliacinis teismas, https://diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/del-pavardes-rasybos-lenkiskai-kovojanti-seima-praso-kreiptis-i-konstitucini-teisma-413457. Čia kita šeima kovoja: https://juristai24.lt/teises-naujienos/teismas-issprende-klausima-del-raidziu-q-x-ir-w-rasybos-lietuvos-pilieciu-pasuose/
[15] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/konstitucinis-teismas-w-q-ir-x-raidziu-naudojimas-vardu-ir-pavardziu-rasyboje-nepriestarauja-konstitucijai-93858217
[16] https://vlkk.lt/naujienos/pakomisiu-naujienos/apie-moteru-pavardes-placiau-kodel-pritarta-e-bet-nepritarta-a
[17] https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/1992853/zinomas-kalbininkas-aldonas-pupkis-is-keliu-zodziu-ar-sakiniu-galima-perprasti-zmogu
[18] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2086386/vlkk-moteru-pavardziu-rasybos-su-galune-a-iteisinimas-gresme-tradicijoms-ir-kalbos-tapatumui
[19] https://www.lvat.lt/lvat-vertins-reikalavimo-lietuviskas-moteriskas-pavardes-sudaryti-tik-su-priesagomis-iene-iuviene-arba-galune-e-teisetuma/1299
[20] 2015 m. Ritos Miliūnaitės tyrimas parodė, kad nepriesaginių pavardžių buvo pasirinkta tik 4,5 proc.: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/92346/kalbininke-uz-tradicines-moteru-pavardes-muru-stojo-vyrai
